Naujausios
Politikai mokytojams nepadės
Vakar pedagogų profsąjungos Seime surengė forumą, kurio metu norėjo pasidalyti savo bėdomis su politikais. Tik vargu ar tokios dalybos sudomino parlamentarus? Kam jiems mokytojų našta: maži darbo krūviai, mažos algos, nuolatinis moksleivių teroras?
Dainius Pavalkis: „Mokyklos modelis, smurtas jose atspindi situaciją, kokia yra visuomenėje“. Eltos nuotr.
Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius tvirtino, kad visos finansinės pedagogų problemos kyla dėl jų darbo apmokėjimo tvarkos.
„Šiuo metu Lietuvos mokytojai vidutiniškai dirba vos pusę darbo savaitės – 21 valandą. Taigi Lietuvos švietime dirba 40 tūkst. pusiau bedarbių – žmonių, kuriems valstybė negali garantuoti pilnos darbo savaitės“, – Seime pristatydamas profesinių sąjungų atlikto tyrimo rezultatus teigė A.Jurgelevičius.
Profesinės sąjungos vadovas akcentavo, kad mokytojams ne tik nesuteikiamas pakankamas darbo krūvis, bet ir, galima sakyti, neatsiskaitoma už kitus ugdymo darbus mokykloje, pavyzdžiui, renginių ir švenčių organizavimą.
Anot profesinių sąjungų, didžioji dalis mokytojų, dirbančių pedagoginę normą (18 val. per savaitę), uždirba 1700 litų atlyginimą iki mokesčių, o provincijoje ši suma, pasak jų, yra dar mažesnė. Skaičiuojama, kad dirbdami pilną darbo savaitę pedagogai gautų maždaug pusantro karto didesnį atlygį.
Profesinės sąjungos nekomentuoja galimybės mažinti šiuo metu dirbančių pedagogų skaičiaus, tačiau pasigenda strateginio valstybės požiūrio į mokytojų skaičiaus reguliavimą. Pačių mokytojų atstovų nuomone, valstybei leidus pedagogams išeiti į išankstinę pensiją, mokykloje likę mokytojai turėtų didesnius krūvius.
Pedagogai vakar Seime daug dėmesio skyrė ir tam, kad moksleiviai pastaruoju metu turi tik teises, bet ne pareigas, todėl nuolat įžeidinėja mokytojus ir net naudoja prieš juos fizinį smurtą. O suvaldyti neklaužadų nėra jokių įrankių.
- Beveik 70 proc. pedagogų sako, kad moksleiviai prieš juos psichologiškai smurtauja. Ką darysite, kad ir vaikai vykdytų savo pareigas, pavyzdžiui, bent jau gerbtų vyresnius? – „Respublika“ klausė švietimo ir mokslo ministro Dainiaus PAVALKIO.
- Norint taikyti kokias nors poveikio priemones, iškart įsijungia vaiko teisių apsauga, Vaiko gerovės komisija. Juk negalima už blogą elgesį vaiko šalinti iš mokyklos be teisės pereiti į kitą. O ir mokyklos pačios nesuinteresuotos šalinti vaiko, nes netektų mokinio krepšelio. Man tie krepšeliai jau stovi vienoje vietoje, bet niekas tobulesnio metodo nesugalvojo. Panaikinsime krepšelius, tada atsiras kitos bėdos. Todėl pasakyti, kad tik krepšeliai sukuria tokią situaciją mokykloje, būtų neteisinga.
Į ką keisti moksleivio krepšelį? Siūlomas klasės krepšelis ar mokytojams įvesti etatus. O kas įvyktų juos įvedus? Dabar sistema lyg guminė: sumažėjo moksleivių – ji truputėlį susitraukė, vienam, kitam mokytojui sumažinamas krūvis. O jei bus įvesta etatinė sistema, sumažėjus moksleivių skaičiui neišvengiamai eitų etatų mažinimas.
Tas mokyklos modelis, tas smurtas jose, mano nuomone, kuo puikiausiai atspindi situaciją, kokia yra visuomenėje: žmonės visi žino savo teises, bet nežino atsakomybės. Lygiai tas pats yra ir mokykloje. Moksleiviai žino savo teises, jų reikalauja iš pedagogų, o savo pareigas užmiršta. Lygiai taip pat savo pareigas užmiršta ir dalis tėvų.
- Mokytojai siūlo bausti neklaužadų tėvus piniginėmis baudomis. Pritartumėte tam?
- Tačiau apie 2500 vaikų neina į mokyklą būdami Lietuvoje, o tėvai gauna socialines išmokas. Pirmas teigiamas žingsnis būtų, jei mes tas išmokas apkarpytume. Juk vaiko teisės yra pažeidžiamos. Tėvai yra socialiai remtini, valstybė jiems moka pinigus, o jie pažeidinėja vaiko teises į mokslą. Tad ir iš kitos pusės yra atsakomybės stoka. Padarę vieną žingsnį, mes galime daryti kitą. Bet kad visi staiga taps tautiškai susipratę ir politiškai protingi, leis savo vaikus į mokyklą, vaikai gerai mokysis ir neužgaulios mokytojų – nerealu. Mokykla – visuomenės atspindys.
- O ką daryti mokytojui, kurį mokinys koneveikia, naudoja fizinį smurtą, kai vaiko negalima nei išvaryti iš pamokos, nei palikti po pamokų, nei paliesti, nei atimti mobiliojo telefono, net jei juo kalbama ir trukdoma pamokai?
- Iš tikrųjų yra įrankiai vaikams sutramdyti. Galima išmesti iš mokyklos. Bet ta išmetimo galimybė yra tokia sunki, kad tai beveik neįmanoma padaryti. Ir ne tik dėl moksleivio krepšelio. Įsijungia vaiko teisių apsauga, Vaiko gerovės komisija, ilgi svarstymai, susirašinėjimai, pasiaiškinimai, popierių pildymai. Niekas nenori veltis. Geriau praryja nuoskaudą. Juo labiau kad tada ir krepšelio pinigai lieka.
- Nuoskaudų dėl švietimo politikos turi ne tik pedagogai, bet ir eiliniai provincijos gyventojai. Štai neseniai įsteigtas Kaimo Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje dėstoma, kad kaimai nyksta, nes juose uždarinėjamos mokyklos, vaikų darželiai, ambulatorijos, kultūros namai, ir tiesiog nebelieka, dėl ko ten likti. Kiek dar gyvensime pagal liberalų principą: viskas turi valstybėje atsipirkti? Neatsiperka – uždarom! Plika akimi matosi, kad labiausiai valstybei neapsimoka jos pilietis...
- Jokių garantijų, kad mokyklos nebebus uždarinėjamos, negaliu duoti, nes vaikų mažėja, ir ypač kaimo vietovėse. Išlaikyti ten mokyklėlę, kurioje mokosi 20 ar 15 vaikų, yra labai brangu. Ten vieno vaiko mokymo kaina viršija 10 tūkst. litų. O mieste vaiko išlaikymas kainuoja tik kiek daugiau kaip 3 tūkst. litų – toks ir yra moksleivio krepšelis. Čia yra subalansavimo klausimas: kiek valstybė yra pajėgi išlaikyti kaimo mokyklas, kad nenukentėtų kitos. Be to, yra duomenų, kad kaimo vietovių vaikai rodo blogesnius mokslo pasiekimų rezultatus. Todėl jie lyg ir yra statomi į prastesnę poziciją gauti gerą išsilavinimą.
- Ar neatrodo, kad yra užburtas ratas: kaimo mokyklos uždaromos, nes vaikų mažėja, bet ten vaikų mažėja būtent dėl to, kad uždaromos mokyklos? Juk kai kaime viskas uždaroma, žmonės keliasi į miestus arba emigruoja. Būtų nesuardytas mokyklų, kultūros namų, bibliotekų, ambulatorijų tinklas, galbūt ir kaimai nebūtų tiek ištuštėję?
- Ne visai taip. Paprasčiausiai bendras vaikų skaičius mažėja – ne tik kaime, bet ir mieste.
- Tačiau kaime ypač. Argi jūs norėtumėte gyventi kaime, nuo kurio arčiausia mokykla, arčiausia biblioteka, parduotuvė, medicinos punktas ir kiti civilizacijos ženklai – už keliolikos kilometrų?
- Nenorėčiau, todėl ir gyvenu Kauno centre. Tačiau, kaip jau minėjau, vaikų mažėja visoje Lietuvoje: per 12 metų – nuo 540 tūkst. iki 350 tūkst. Tai yra beveik 40 proc.: visos Lietuvos mastu, ne tik kaimo.
- Galbūt ateityje švietimui ketinama skirti didesnę BVP dalį?
- Deja, visai netikėtai, nederinant su niekuo, Finansų ministerija parengė Lietuvos konvergencijos programą. Oficialiai teigiama, kad dabar švietimui skiriama 4,8 proc. BVP, nors iš tikrųjų yra 4,7 ar net tik 4,68 proc. O programoje, kuriai pritarė ir Ūkio ministerija, tyliai įtvirtinta, kad ateityje švietimui teks tik 4,3 proc. Apie tai net nebuvo diskutuota. Sužinojau tik atsitiktinai. Tai blogai, nes reikia būti sekliu Morka, kad ko nepražiopsotum.
TYRIMAS
Pedagogų profsąjungos atliko tyrimą ir apklausė 4000 mokytojų. Tyrimo rezultatai – šokiruojantys.
Pasirodo, net 68,8 proc. pedagogų per pastaruosius metus asmeniškai patyrė psichologinį smurtą, 16,7 proc. patyrė fizinį smurtą. 37,8 proc. pedagogų nesijautė drąsiai kreipdamiesi pagalbos į mokymo įstaigos personalą dėl šios iškilusios problemos. 18,9 proc. pasiskundė, kad po kreipimosi jokių rezultatų nesulaukė. 38 proc. apklaustų pedagogų baiminosi, kad jų skundas gali būti traktuojamas kaip nesugebėjimas tvarkytis su mokiniais, 2,9 proc. nurodė bijantys atleidimo.
Mokytojai išreiškė nuomonę, kokios bausmės turi būti skiriamos prieš pedagogus psichologinį ar fizinį smurtą naudojantiems mokiniams. Daugiausia apklaustųjų (43,8 proc.) pasisako už materialines bausmes į jas įtraukiant tėvus. 40,4 proc. mano, kad tinkamiausios bausmės – socialinės, pavyzdžiui, izoliavimas nuo klasės. Palikimą po pamokų nurodė 6,9 proc. apklaustųjų, 7,3 proc. pasisakė už papildomų užduočių atlikimą.
Kaip mokytojai įsivaizduoja baudų sistemą? Jie siūlo įteisinti baudas tėvams, neužtikrinantiems tinkamo vaikų elgesio. Pedagogų nuomone, galbūt ir Lietuvos tėvai susimąstytų, jei mokiniai būtų šalinami iš mokyklos be teisės lankyti kitą mokyklą. Tokiems mokiniams esą turėtų būti siūlomas profesinis mokymas.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
