
Naujausios
Kuršėnai +
Kuršėnai – vienintelis Šiaulių rajono miestas ir antras pagal dydį Šiaulių apskrities miestas. „Šiaulių kraštas“ tęsia diskusijų rubriką „Kuršėnai plius“, kurioje kalbiname kuršėniškius, neabejingus miesto dabarčiai ir ateičiai žmones. Kaip jaučiasi kuršėniškiai, kokiame mieste jie gyvena ir kokį jį norėtų matyti?
Pradėję bendrauti – atkursime miestą
Albinas JOKUBAUSKAS, Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos direktorius.
– Didžiausias iššūkis miestui yra tai, kad kad Kuršėnų mokyklose labai stipriai mažėja mokinių. L. Ivinskio gimnazija pastatyta 1 200 vaikų, o ją dabar lanko 400. Mieste buvo keturios vidurinį išsilavinimą teikiančios mokyklos, dabar – tik viena L. Ivinskio gimnazija ir dar plius Kuršėnų profesinė mokykla. Priežastys, kaip ir visoje Lietuvoje – emigracija į užsienį, didžiuosius miestus, demografija ir nedarbas. Iš Kuršėnų į Šiaulius rytą išteka srautas žmonių, vakare sugrįžta permiegoti.
– Kas galėtų sustabdyti šį srautą?
– Niekada nesakiau, kad iš Kuršėnų nieko neliks. Kuršėnuose molio dar yra, darbo jėgos – taip pat, pastatų – kiek nori. Trūksta tik jaunų šviesių galvų. Reikia, kad išsilavinę jauni žmonės sugebėtų pritaikyti savo išsilavinimą Kuršėnuose.
Juk miestas strategiškai puikioje vietoje, puiki gamta, nuostabi upė teka per patį miestą. Reikia tik, kad jauni žmonės, sugeneravę savo idėjas, atrastų galimybių čia dirbti ir užsidirbti – tik tiek. Gyventi Kuršėnuose yra tikrai gera.
Greta bendrojo lavinimo mokyklų – Meno mokykla su puikiais dailės ir muzikos skyriais. Sporto mokykla – aukščiausių sportinių pasiekimų vieta. Sveikatos mokykloje gongų klausydamiesi žmonės medituoja! O puodžiai ir jų kūriniai! Vaikų ir jaunimo teatro „Ikaras“ vadovai Petras ir Leontina Valskiai ką išdarinėja, gerąja prasme, su kūrybingu jaunimu! Kuršėnai turi Rašytojų sąjungos narių, žinomų dailininkų! Daugybė puikių dalykų vyksta. Gaila, tik kad kartais dominuoja tie, kurie kritikuoja, o patys – mažai ką daro. O tiems, kurie daro, įsakinėja liepiamąja nuosaka – privalote daryti gerai!
– Ar pritartumėte nuomonei, kad miestą gali prikelti ne paklusnios vidutinybės, o tik maištingi, aktyvūs kūrėjai?
– Jeigu darbai yra daromi sąžiningai, įdomiai ir iki galo, tada net ir vidutinybė būna įtraukiama į kūrybą. Bet tai būna tik tuo atveju, jeigu kūrybingas žmogus nepasiduoda. Kūrybingi žmonės neretai yra „nusodinami“. Pasiūlė idėją – išsityčiojo, pasiūlė kitą – nepavyko. Tada kūrybingas žmogus praranda norą dirbti ir iškelia savo veiklą į kitus miestus. Gyvybinga nuomonė, kad tas, kuris gerai ir įdomiai dirba, yra kažkoks blogietis. Gal jam reikia krauti daugiau darbo, kad apsiramintų?!
– Kaip įsivaizduojate besikeičiančią situaciją, kad mieste pagaliau atsirastų darbo vietų?
– Nelabai įsivaizduočiau, kad pastačius dar daugiau parduotuvių kažkam ims atrodyti, kad kuršėniškiai labai gerai gyvena.
– Bet juk parduotuvės, kur būtų galima įsigyti Puodžių sostinės meistrų kūrybos – nėra. Gal galėtų kas nors imtis verslo nišos ir atidaryti Kuršėnuose puodžių dirbinių parduotuvę?
– Kad tokia parduotuvė atsirastų, reikia konteksto. Viena gražiausių vietų – Ventos pakrantė nuo senojo miesto parko link Daugėlių. Tačiau ta pakrantė kol kas yra beveik laukinė gamta. Ten matyčiau įrengtą taką, kuris kviestų žmones pasivaikščioti, o palei taką galėtų būti ir puodžių krautuvėlės, ir ledų kioskai, ir suoleliai. Žinau, išsilieja ir Kaune, ir Vilniuje upės, Rusnės kelią net užsemia, bet tai būna keliolika dienų per metus, o visa kita – gėris ir miesto trauka.
Jeigu atsirastų saugus ir estetiškas kelias palei upę, atsirastų ir juo vaikščiojantys žmonės. O išėję pasivaikščioti žmonės susitikę pirmą kartą gal tik nusišypsotų, antrą – jau sveikintųsi, o trečią – gal jau ir pasikalbėtų. Kuršėniškiams labai trūksta bendravimo, kalbėjimosi, bendro buvimo. Galbūt tada gimtų natūralus noras atsirasti Kuršėnų bendruomenei, nes dabar veikia atskiros bendruomenės atskiruose miesto plotuose, nors miestas traukiasi ir mažėja.
Kuršėnai yra lyg skiautinys su lopais: graži vieta ir suvargęs, apleistas pastatas, graži teritorija – o niekam nereikalinga, neišnaudojama, negyva. Paskaičiuokime, kiek pastatų net ir pačiame miesto centre, yra tuščių ir suprasime, kiek turime neišnaudotų galimybių: buvęs telekomas, buvęs kino teatras, buvusi universalinė parduotuvė. Atvažiuoji nuo Palangos pusės per gražuolį tiltą, o prieš akis atsiveria keistas vaizdas, kuris tikrai galėtų būti geresnis.
– Kaip visa tai galėtų pasikeisti?
– Miestas keičiasi, tik gal ne taip greitai ir ne iš karto. Kai atsiverčiu 20–15 metų senumo Kuršėnų nuotraukas, matau didžiulius skirtumus tarp to miesto, kuris buvo ir kuris yra. Karvutės dingo iš miesto centre buvusios ganyklos. Dingo šiukšlynai kiemuose, vietoj jų atsirado gražiau pjaunami žolynėliai. Keičiasi stogai – labai džiugu, kad iš pilkų – į spalvotus! Gražu! Juk neatėjo kažkas svetimas ir nesutvarkė kuršėniškių kiemų!
Pastebiu, kad nebe taip dažnai dūžta autobusų stotelės ir virsta ant šonų šiukšlių dėžės išversdamos savo turinį ant grindinio! Dar prieš keletą metų šiukšlės virsdavo iš konteinerių, o dabar vis dažniau pradeda tvarkingai sulipti.
Dingo plastikinė tara iš Ventos pakrančių! Seniau po potvynių upės pakrantės būdavo pažymėtos plastikiniais buteliais. Dabar to nepamatysi!
– Kur vedatės miesto svečius pasivaikščioti?
– Keliaujame pasižiūrėti nuo geležinkelio tilto per Ventą ties Daugėliais į upę. Nuo to geležinkelio tilto matosi žuvys, plaukiojančios Ventos vandenyje! Plaukiant valtimi Venta labai gražiai atrodo Kuršėnų vaikų namai. Į bažnyčią ir į kapines. Senosios Kuršėnų kapinės labai įdomios!
– Kodėl šiame sąraše nėra centrinės miesto aikštės? Ar išdrįs kas nors iš kuršėniškių suburti L. Ivinskio aikštę supančių pastatų savininkus pasikalbėti apie tai, kad neturi būti antrojo pagal dydį rajone miesto centrinėje aikštėje už metalinės tvoros pardavinėjamų „tačkų“, kastuvų ir šakių vos per keliolika metrų nuo L. Ivinskio paminklo? Ar išdrįs kas nors paakinti, kad tai nedera su miesto vaizdu ir įvaizdžiu? Ar išdrįs kas nors paraginti nusidažyti pastatų fasadus, kurie, apgenėjus medžius, atvėrė labai suvargusius savo veidus?
– Aikštėje nukirpti medžiai – žiauriai suluošinti, abejoju, ar juose dar gyvens paukščiai... O dėl bendro aikštės vaizdo galima padaryti eksperimentą: ateiti į aikštę su fotoaparatu ir sukantis po 5 ar 10 laipsnių fotografuoti tai, kas matosi nuo L. Ivinskio paminklo. Tikiu, kad atsirastų bent penkios nuotraukos, kurios bus labai gražios, o visa kita – labai nekaip. Panoraminis kontekstas parodys, kad būtina keistis. Jeigu nežinai pats – kaip, galima pasitarti su tais, kurie žino.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos direktorius Albinas Jokubauskas įsitikinęs, kad Kuršėnams gyvybę sugrąžintų jauni žmonės ir vietos, skirtos miestiečiams bendrauti..