Pradėję bendrauti – atkursime miestą

Kur­šė­nai +

Kur­šė­nai – vie­nin­te­lis Šiau­lių ra­jo­no mies­tas ir ant­ras pa­gal dy­dį Šiau­lių ap­skri­ties mies­tas. „Šiau­lių kraš­tas“ tę­sia dis­ku­si­jų rub­ri­ką „Kur­šė­nai plius“, ku­rio­je kal­bi­na­me kur­šė­niš­kius, nea­be­jin­gus mies­to da­bar­čiai ir atei­čiai žmo­nes. Kaip jau­čia­si kur­šė­niš­kiai, ko­kia­me mies­te jie gy­ve­na ir ko­kį jį no­rė­tų ma­ty­ti?

Pra­dė­ję bend­rau­ti – at­kur­si­me mies­tą

Al­bi­nas JO­KU­BAUS­KAS, Kur­šė­nų Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos di­rek­to­rius.

– Di­džiau­sias iš­šū­kis mies­tui yra tai, kad kad Kur­šė­nų mo­kyk­lo­se la­bai stip­riai ma­žė­ja mo­ki­nių. L. Ivins­kio gim­na­zi­ja pa­sta­ty­ta 1 200 vai­kų, o ją da­bar lan­ko 400. Mies­te bu­vo ke­tu­rios vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą tei­kian­čios mo­kyk­los, da­bar – tik vie­na L. Ivins­kio gim­na­zi­ja ir dar plius Kur­šė­nų pro­fe­si­nė mo­kyk­la. Prie­žas­tys, kaip ir vi­so­je Lie­tu­vo­je – emig­ra­ci­ja į už­sie­nį, di­džiuo­sius mies­tus, demografija  ir ne­dar­bas. Iš Kur­šė­nų į Šiau­lius ry­tą iš­te­ka srau­tas žmo­nių, va­ka­re su­grįž­ta per­mie­go­ti.

– Kas ga­lė­tų su­stab­dy­ti šį srau­tą?

– Nie­ka­da ne­sa­kiau, kad iš Kur­šė­nų nie­ko ne­liks. Kur­šė­nuo­se mo­lio dar yra, dar­bo jė­gos – taip pat, pa­sta­tų – kiek no­ri. Trūks­ta tik jau­nų švie­sių gal­vų. Rei­kia, kad iš­si­la­vi­nę jau­ni žmo­nės su­ge­bė­tų pri­tai­ky­ti sa­vo iš­si­la­vi­ni­mą Kur­šė­nuo­se.

Juk mies­tas stra­te­giš­kai pui­kio­je vie­to­je, pui­ki gam­ta, nuo­sta­bi upė te­ka per pa­tį mies­tą. Rei­kia tik, kad jau­ni žmo­nės, su­ge­ne­ra­vę sa­vo idė­jas, at­ras­tų ga­li­my­bių čia dirb­ti ir už­si­dirb­ti – tik tiek. Gy­ven­ti Kur­šė­nuo­se yra tik­rai ge­ra.

Gre­ta bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lų – Me­no mo­kyk­la su pui­kiais dai­lės ir mu­zi­kos sky­riais. Spor­to mo­kyk­la – aukš­čiau­sių spor­ti­nių pa­sie­ki­mų vie­ta. Svei­ka­tos mo­kyk­lo­je gon­gų klau­sy­da­mie­si žmo­nės me­di­tuo­ja! O puo­džiai ir jų kū­ri­niai! Vai­kų ir jau­ni­mo teat­ro „Ika­ras“ va­do­vai Pet­ras ir Leon­ti­na Vals­kiai ką iš­da­ri­nė­ja, ge­rą­ja pra­sme, su kū­ry­bin­gu jau­ni­mu! Kur­šė­nai tu­ri Ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rių, ži­no­mų dai­li­nin­kų! Dau­gy­bė pui­kių da­ly­kų vyks­ta. Gai­la, tik kad kar­tais do­mi­nuo­ja tie, ku­rie kri­ti­kuo­ja, o pa­tys – ma­žai ką da­ro. O tiems, ku­rie da­ro, įsa­ki­nė­ja lie­pia­mą­ja nuo­sa­ka – pri­va­lo­te da­ry­ti ge­rai!

– Ar pri­tar­tu­mė­te nuo­mo­nei, kad mies­tą ga­li pri­kel­ti ne pa­klus­nios vi­du­ti­ny­bės, o tik maiš­tin­gi, ak­ty­vūs kū­rė­jai?

– Jei­gu dar­bai yra da­ro­mi są­ži­nin­gai, įdo­miai ir iki ga­lo, ta­da net ir vi­du­ti­ny­bė bū­na įtrau­kia­ma į kū­ry­bą. Bet tai bū­na tik tuo at­ve­ju, jei­gu kū­ry­bin­gas žmo­gus ne­pa­si­duo­da. Kū­ry­bin­gi žmo­nės ne­re­tai yra „nu­so­di­na­mi“. Pa­siū­lė idė­ją – iš­si­ty­čio­jo, pa­siū­lė ki­tą – ne­pa­vy­ko. Ta­da kū­ry­bin­gas žmo­gus pra­ran­da no­rą dirb­ti ir iš­ke­lia sa­vo veik­lą į ki­tus mies­tus. Gy­vy­bin­ga nuo­mo­nė, kad tas, ku­ris ge­rai ir įdo­miai dir­ba, yra kaž­koks blo­gie­tis. Gal jam rei­kia krau­ti dau­giau dar­bo, kad ap­si­ra­min­tų?!

– Kaip įsi­vaiz­duo­ja­te be­si­kei­čiančią si­tua­ci­ją, kad mies­te pa­ga­liau at­si­ras­tų dar­bo vie­tų?

– Ne­la­bai įsi­vaiz­duo­čiau, kad pa­sta­čius dar dau­giau par­duo­tu­vių kaž­kam ims at­ro­dy­ti, kad kur­šė­niš­kiai la­bai ge­rai gy­ve­na.

– Bet juk par­duo­tu­vės, kur bū­tų ga­li­ma įsi­gy­ti Puo­džių sos­ti­nės meist­rų kū­ry­bos – nė­ra. Gal ga­lė­tų kas nors im­tis vers­lo ni­šos ir ati­da­ry­ti Kur­šė­nuo­se puo­džių dir­bi­nių par­duo­tu­vę?

– Kad to­kia par­duo­tu­vė at­si­ras­tų, rei­kia kon­teks­to. Vie­na gra­žiau­sių vie­tų – Ven­tos pa­kran­tė nuo se­no­jo mies­to par­ko link Dau­gė­lių. Ta­čiau ta pa­kran­tė kol kas yra be­veik lau­ki­nė gam­ta. Ten ma­ty­čiau įreng­tą ta­ką, ku­ris kvies­tų žmo­nes pa­si­vaikš­čio­ti, o pa­lei ta­ką ga­lė­tų bū­ti ir puo­džių krau­tu­vė­lės, ir le­dų kios­kai, ir suo­le­liai. Ži­nau, iš­si­lie­ja ir Kau­ne, ir Vil­niu­je upės, Rus­nės ke­lią net už­se­mia, bet tai bū­na ke­lio­li­ka die­nų per me­tus, o vi­sa ki­ta – gė­ris ir mies­to trau­ka.

Jei­gu at­si­ras­tų sau­gus ir es­te­tiš­kas ke­lias pa­lei upę, at­si­ras­tų ir juo vaikš­čio­jan­tys žmo­nės. O išė­ję pa­si­vaikš­čio­ti žmo­nės su­si­ti­kę pir­mą kar­tą gal tik nu­si­šyp­so­tų, ant­rą – jau svei­kin­tų­si, o tre­čią – gal jau ir pa­si­kal­bė­tų. Kur­šė­niš­kiams la­bai trūks­ta bend­ra­vi­mo, kal­bė­ji­mo­si, bend­ro bu­vi­mo. Gal­būt ta­da gim­tų na­tū­ra­lus no­ras at­si­ras­ti Kur­šė­nų bend­ruo­me­nei, nes da­bar vei­kia at­ski­ros bend­ruo­me­nės at­ski­ruo­se mies­to plo­tuo­se, nors mies­tas trau­kia­si ir ma­žė­ja.

Kur­šė­nai yra lyg skiau­ti­nys su lo­pais: gra­ži vie­ta ir su­var­gęs, ap­leis­tas pa­sta­tas, gra­ži te­ri­to­ri­ja – o nie­kam ne­rei­ka­lin­ga, neiš­nau­do­ja­ma, ne­gy­va. Pas­kai­čiuo­ki­me, kiek pa­sta­tų net ir pa­čia­me mies­to cent­re, yra tuš­čių ir su­pra­si­me, kiek tu­ri­me neiš­nau­do­tų ga­li­my­bių: bu­vęs te­le­ko­mas, bu­vęs ki­no teat­ras, bu­vu­si uni­ver­sa­li­nė par­duo­tu­vė. At­va­žiuo­ji nuo Pa­lan­gos pu­sės per gra­žuo­lį til­tą, o prieš akis at­si­ve­ria keis­tas vaiz­das, ku­ris tik­rai ga­lė­tų bū­ti ge­res­nis.

– Kaip vi­sa tai ga­lė­tų pa­si­keis­ti?

– Mies­tas kei­čia­si, tik gal ne taip grei­tai ir ne iš kar­to. Kai at­si­ver­čiu 20–15 me­tų se­nu­mo Kur­šė­nų nuo­trau­kas, ma­tau di­džiu­lius skir­tu­mus tarp to mies­to, ku­ris bu­vo ir ku­ris yra. Kar­vu­tės din­go iš mies­to cent­re bu­vu­sios ga­nyk­los. Din­go šiukš­ly­nai kie­muo­se, vie­toj jų at­si­ra­do gra­žiau pjau­na­mi žo­ly­nė­liai. Kei­čia­si sto­gai – la­bai džiu­gu, kad iš pil­kų – į spal­vo­tus! Gra­žu! Juk nea­tė­jo kaž­kas sve­ti­mas ir ne­sut­var­kė kur­šė­niš­kių kie­mų!

Pas­te­biu, kad ne­be taip daž­nai dūž­ta au­to­bu­sų sto­te­lės ir virs­ta ant šo­nų šiukš­lių dė­žės iš­vers­da­mos sa­vo tu­ri­nį ant grin­di­nio! Dar prieš ke­le­tą me­tų šiukš­lės virs­da­vo iš kon­tei­ne­rių, o da­bar vis daž­niau pra­de­da tvar­kin­gai su­lip­ti.

Din­go plas­ti­ki­nė ta­ra iš Ven­tos pa­kran­čių! Se­niau po po­tvy­nių upės pa­kran­tės bū­da­vo pa­žy­mė­tos plas­ti­ki­niais bu­te­liais. Da­bar to ne­pa­ma­ty­si!

– Kur ve­da­tės mies­to sve­čius pa­si­vaikš­čio­ti?

– Ke­liau­ja­me pa­si­žiū­rė­ti nuo ge­le­žin­ke­lio til­to per Ven­tą ties Dau­gė­liais į upę. Nuo to ge­le­žin­ke­lio til­to ma­to­si žu­vys, plau­kio­jan­čios Ven­tos van­de­ny­je! Plau­kiant val­ti­mi Ven­ta la­bai gra­žiai at­ro­do Kur­šė­nų vai­kų na­mai. Į baž­ny­čią ir į ka­pi­nes. Se­no­sios Kur­šė­nų ka­pi­nės la­bai įdo­mios!

– Ko­dėl šia­me są­ra­še nė­ra cent­ri­nės mies­to aikš­tės? Ar iš­drįs kas nors iš kur­šė­niš­kių su­bur­ti L. Ivins­kio aikš­tę su­pan­čių pa­sta­tų sa­vi­nin­kus pa­si­kal­bė­ti apie tai, kad ne­tu­ri bū­ti ant­ro­jo pa­gal dy­dį ra­jo­ne mies­to cent­ri­nė­je aikš­tė­je už me­ta­li­nės tvo­ros par­da­vi­nė­ja­mų „tač­kų“, kas­tu­vų ir ša­kių vos per ke­lio­li­ka met­rų nuo L. Ivins­kio pa­mink­lo? Ar iš­drįs kas nors paa­kin­ti, kad tai ne­de­ra su mies­to vaiz­du ir įvaiz­džiu? Ar iš­drįs kas nors pa­ra­gin­ti nu­si­da­žy­ti pa­sta­tų fa­sa­dus, ku­rie, ap­ge­nė­jus me­džius, at­vė­rė la­bai su­var­gu­sius sa­vo vei­dus?

– Aikš­tė­je nu­kirp­ti me­džiai – žiau­riai su­luo­šin­ti, abe­jo­ju, ar juo­se dar gy­vens paukš­čiai... O dėl bend­ro aikš­tės vaiz­do ga­li­ma pa­da­ry­ti eks­pe­ri­men­tą: atei­ti į aikš­tę su fo­toa­pa­ra­tu ir su­kan­tis po 5 ar 10 laips­nių fo­tog­ra­fuo­ti tai, kas ma­to­si nuo L. Ivins­kio pa­mink­lo. Ti­kiu, kad at­si­ras­tų bent pen­kios nuo­trau­kos, ku­rios bus la­bai gra­žios, o vi­sa ki­ta – la­bai ne­kaip. Pa­no­ra­mi­nis kon­teks­tas pa­ro­dys, kad bū­ti­na keis­tis. Jei­gu ne­ži­nai pa­ts – kaip, ga­li­ma pa­si­tar­ti su tais, ku­rie ži­no.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kur­šė­nų Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Al­bi­nas Jo­ku­baus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad Kur­šė­nams gy­vy­bę su­grą­žin­tų jau­ni žmo­nės ir vie­tos, skir­tos mies­tie­čiams bend­rau­ti..