Naujausios
Priešo paieška – svyruojančiame pasaulyje
Nuo įvykių Ukrainoje iki humanitarinių mokslų nuvertinimo – tokias temas diskusijoje aptarė profesorius, šiuolaikinės Rusijos istorijos specialistas Samuelis Rameris iš Tulanės universiteto (JAV). Šiauliuose jis vieši su žmona režisiere Nataša Ogaj-Ramer. Diskusija vyko Šiaulių universiteto Rusų kalbos ir kultūros centre. „Šiaulių krašte“ – svarbiausi akcentai.
Svarbiausios naujienos – iš Irako
– Kokie jums svarbiausi šių laikų įvykiai?
– Sovietų Sąjungos griuvimas, kompiuterinė revoliucija, islamo radikalizmas, Rugsėjo 11-osios įvykiai...
Ne man vienam atrodo, kad pasaulis, seniau atrodęs stabilus, dabar svyruoja.
JAV didžiausia naujiena yra Irakas. Labai bijomasi, kad ten įsiplieks pilietinis karas. Mano nuomone, karas Irake buvo didžiulė klaida, viena iš labiausiai neparuoštų akcijų. Turiu draugų iš karinės bendruomenės, slavų kalbų specialistų, jie viską iš anksto numatė. Bet sėdintieji Baltuosiuose rūmuose atkirto: užčiaupkite burnas.
Nebuvo taip, kad naivūs amerikiečiai neįsivaizdavo, kas bus. Net mano žmona Nataša šaukė: negi jie įsivaizduoja, kad kariuomenė per tris mėnesius gali pakeisti šalies kultūrą?! Negi jie yra idiotai?!
Valstijose esame labai pavargę nuo karų. Ilgą laiką kariavome Irake, Afganistane. Ir dabar vėl...
Kaip istorikas, galiu pasakyti, kad po SSRS iširimo Valstijose sumažėjo susidomėjimas Rusija. Sumažėjo ir mano studentų. Studentai dabar ypač domisi islamo, Kinijos istorija. Juokavau: galbūt ponas Putinas padidins susidomėjimą Rusija?
Esu tikras, kad dauguma amerikiečių nerastų Ukrainos žemėlapyje. Dabar kažką girdi, bet tai – tik viena iš daugelio problemų. Vienas draugas man sakė: čia – ne mūsų problema, o europiečių.
Manau, kad po SSRS griuvimo viena iš teorinių galimybių buvo visiškai atšaukti NATO, pergalvoti Europą. To neįvyko. Dabar Rusija žiūri (ar bent sako) į Europos Sąjungą ir NATO kaip į agresorius. Man sunku patikėti, kad Rusija iš tiesų mano, jog NATO juos puls.
Kai kurie amerikiečiai galvoja: ar mes iš tiesų pasiruošę kariauti, pavyzdžiui, už Estiją? O jeigu staiga Estija pasirodys esanti kažkokiu Krymu? Bet pagal sutartį su NATO mums lyg ir reikėtų kariauti.
Baltijos šalys buvo nepriklausomos, jos turi teisę ir būti nepriklausomos. Bet tarp mano draugų yra tokių, kurie prarijo Maskvos jauką ir sako: mums reikia gerų santykių su Rusija. Bet kodėl geri santykiai su Rusija turi būti kitų šalių teisių ir nepriklausomybės sąskaita?
Pažinojau Josifą Brodskį (Josifas Brodskis (1940-1996) - rusų poetas, Nobelio premijos laureatas- red. past.), jis kartą atvažiavo pas mus, skaitė eiles. Tai buvo 1972 metais. Vidurnaktį lydžiu jį. Staiga jis be jokio konteksto sako: „Semai, mes Dievui galime būti dėkingi už vieną dalyką“. Suklusau. „Už tai, kad negimėme ukrainiečiais“. Ir viskas. Aš neplėtojau tos minties, jis neplėtojo. Iki dabar nežinau, iš kur tai, ką tai reiškė. Dažnai galvoju: ką jis dabar pasakytų?
Priešo ieškojimas
– Ar, žvelgiant į praeitį, Rusijoje įmanoma liberalioji demokratija?
– Autokratinės valstybės tradicijos Rusijoje labai stiprios.
Kai centralizacija ir sovietinis modelis suiro, buvo dedamos didelės viltys, kad inteligentai, liberalai sukurs kitokią visuomenę.
Bet išgyvendami depresiją, ekonomikos sąstingį, žmonės pajuto ilgesį praeičiai, jie norėjo aiškumo, nuspėjamumo, saugumo. Putinas, mano supratimu, stengiasi atkurti stiprią centralizuotą valstybę. Nemanau, kad sistema, sukurta melagingu principu, bus amžina. Iš kitos pusės, Putinas ir jo didžios valstybės politika yra labai populiari.
Dabar Rusijoje pavojų kelia atviras teigimas, kad mes – ne Europa. Kas yra Europa? Mano supratimu, Europa yra universalios teisės. Prancūzijos revoliucija kovojo ne dėl prancūzų teisių, o dėl universalių teisių. JAV teisės kurtos universalumo idėjos pagrindu.
Man nepatinka, kai Amerikos stadionuose šaukiama: mes – numeris vienas! Mes nesame numeris vienas. Tai – aklas patriotizmas, aš neskirstau žmonių į amerikiečius ir ne amerikiečius.
Aš istorikas, nepranašauju. Mano supratimu, Putinui reikia Amerikos kaip priešo. Jis jau prieš 10 metų naudojo žodį „priešas“.
– Lietuvos piliečiai kasmet vis skeptiškiau žiūri į politikus. Kaip yra JAV?
– Kongreso reitingas yra labai žemas – 20 procentų. Niekas nesako, kad jie visi „svoločiai“ (ir mūsų kalboje nėra tokio puikaus žodžio). Bet toks jausmas, kad politikai balsuoja dėl savo asmeninių, bet ne dėl mūsų interesų. Palaiko tuos, iš kurių gauna pinigų.
Kita vertus, trečias respublikonų partijos žmogus su 5 milijonais dolerių pralaimėjo nežinomam profesoriui su 100 tūkstančių. Būna ir tokių netikėtų atvejų.
Tie, kurie garbina demokratus, juos ir palaikys, jų reitingas žemiau 40–45 procentų nekris. Jeigu tėvai balsuoja už demokratus, 95 procentų tikimybė, kad balsuos ir vaikai.
Mano senelis F. Ruzveltą laikė Dievu, visada balsavo už demokratus. Tėvas pakeitė nuomonę dėl mamos, kuri pasakė, kad namuose negirdėtų žodžio „demokratai“. Ji buvo verslininkė.
Įdomu, kad Prezidentu tapęs B. Obama sakė: „Kokia puiki šalis! Yra inžinierių, mokytojų, darbininkų!“ Bet niekada nepaminėjo verslininkų. Ir jie tai jaučia.
Amerika išleidžia daugiau nei gauna. Vis giliau klimpstame į skolą, bet politikai nenoriai kelia mokesčius, nenoriai mažina išlaidas.
Irake kariavome kreditan, Kinija užmokėjo už karą, esame skoloje Kinijai. Tai primena Liudviką XIV, kuris sakė, jog po manęs – nors ir tvanas.
– Iš kur atėjęs amerikiečių patriotizmas – Holivudo filmų?
– Universitete nesidomėjau XIX amžiaus Amerikos istorija. Turėjau išankstinį nusistatymą, kad ji greičiausiai nuobodi.
Per televiziją buvo rodomas serialas apie mūsų pilietinį karą. Pačioje pradžioje buvo pasakyta: pilietinis karas vyko daugelyje vietų ir jas pradėjo vardyti. Pradėjau verkti. Buvau pritrenktas. Galvoju: kodėl verkiu? Kažką pajutau.
Mano asmeninis Amerikos istorijos herojus – Abraomas Linkolnas. Kai memoriale Vašingtone skaitau jo žodžius, jaučiu daugybę emocijų. Vedžiausi ten Natašą: ji jų neišgyvena. Jai tai – tolimas žmogus.
Iš kur toks patriotizmas, nežinau. Tarnavau armijoje 6 mėnesius. Net į galvą neatėjo, kad tarnavimo galėčiau kaip nors išvengti.
Nuvertinti humanitarai
– Visi jaučiame globalizaciją. Galbūt greit nebebus rašoma skirtingų šalių istorija, o tiesiog – pasaulio istorija?
– Jei pasisodinsime du ukrainiečius – iš Lvovo ir Luhansko – ir paprašysime, kad parašytų Ukrainos istoriją, gausime dvi istorijas. Iš dalies tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra kova dėl praeities įvertinimo.
Istorija nedings kaip ginčo objektas. Bet istorikai, kaip žuvys, suplaukia į mokyklas. Prisimenu, mano kartos, 1970-ųjų metų amerikiečių istorikai, domėjosi Rusijos darbininkų judėjimu. Nutilo. Domėjosi valstiečiais. Nutilo.
Pamenu studentę, kuri viena pati rašė disertaciją apie krizę Amerikoje 1930-aisiais. Pabaigė 2008 metais, kai nauja krizė įsibėgėjo! Išėjo puiki knyga, ji gavo apdovanojimą.
– Lietuvoje vyksta antipropaganda prieš humanitarinius ir socialinius mokslus. Kokia situacija JAV?
– Pas mus taip pat. Naiviai tikima: jeigu būsi finansininkas, ateitis bus turtinga. Mums, profesoriams, reikia studentų, bet studentams nereikia mūsų. Pats reklamuoju savo kursus. Reikia kovoti už studentus.
Sudėtingiausia tiems, kurie baigia aspirantūrą, ieško darbo. Pernai ieškojome istoriko, buvo 150 norinčiųjų.
Kaip humanitarinių mokslų nuvertinimas atsilieps mūsų kultūrai? Pagalvokit, koks skurdus gyvenimas, jei nežinai kas buvo Bethovenas ir kada jis gyveno!
Universitetinis išsilavinimas tampa vis brangesnis. Pavyzdžiui, kas gali siųsti savo vaiką į universitetą, kur metai kainuoja 60 tūkstančių dolerių? Beprotiški pinigai.
Kai baigiau universitetą ir pirmą kartą atvykau į Europą, Prancūzijoje mačiau daugiausia prancūzus, Anglijoje – anglus, Vokietijoje – vokiečius. Dabar – milžiniška imigracija. Pažįstama iš Tenesio provincijos sakė, kad iš 30 mokinių nė vienas nekalbėjo anglų kalba, kaip gimtąja! Reikia rasti būdų integruoti tuos žmones į visuomenę. Kitaip jie bus nepatenkinti, kils problemų.
Kai mano žmona Nataša atvyko į Ameriką, nekalbėjo angliškai. Dabar ji labiau amerikietė nei aš amerikietis! Ji man tiek atskleidė! Aš gyvenu su universiteto protekcija: universitetas, kaip tarybų valdžia, duoda užmokestį, draudimą, o aš neklausiu, kaip reikia būti nepriklausomu žmogumi. Nataša – nepriklausomas žmogus, įkūrė savo organizaciją, renka pinigus, sukuria programą.
Parengė Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Jono TAMULIO nuotr.
POŽIŪRIS: „Mūsų istorijoje mažai tikrų lyderių. Todėl taip myliu A. Linkolną. Tapęs antrą kartą prezidentu, jis pasakė: „Ne kerštauti jiems, o padėti“. Pamirštame gerbti žmogų“, – primena šiuolaikinės Rusijos istorijos specialistas Samuelis Rameris.
SUSITIKIMAS: Samuelis Rameris diskusijoje, vykusioje Šiaulių universiteto Rusų kalbos ir kultūros centre, į šių dienų įvykius pažvelgė iš istoriko pozicijos.
