Naujausios
Kvaišalai – įvairiomis formomis
– Elektroninės cigaretės, pripildytos neaiškios kilmės medžiagų, plinta tarp jaunų žmonių. Kur toliau?
– Kad ir kaip norėčiau pasakyti, jog priklausomybių problema sprendžiasi ir psichoaktyviųjų medžiagų arba alkoholio vartojama mažiau, realybė tokia, kad įvairios priklausomybės išlieka labai aktuali problema. Ypač jį ryškėja tarp jaunimo. Tyrimai rodo, kad Lietuvos jaunimas, palyginti su kitų šalių jaunuoliais, ypač daug rūko elektroninių cigarečių, plinta medikamentų vartojimas. Negana to, didelė problema yra ir tai, kad psichoaktyviųjų medžiagų rūšių vis daugėja ir jų poveikis gali būti vis stipresnis.
Jau žinoma, kad kartais naujos psichoaktyviosios medžiagos yra labai stiprios ir gali įtraukti į priklausomybę vos ne po pirmo pavartojimo. Dažniausiai tokios medžiagos pasiekia mus iš kitų šalių. Žmonės, kol jos nepatekusios į draudžiamų medžiagų sąrašą, randa būdų, kaip jas parsisiųsti ir svaigintis. Psichoaktyviosios medžiagos keičia formas – tampa vizualiai patrauklios, pavyzdžiui, paverstos „saldainiais“, „guminukais“, neturi specifinio kvapo, bjauraus skonio. Tai ne alkoholis arba tai, ką reikia susišvirkšti, tai paprasta saldainio formos piliulė, kuri gali suteikti apsvaigimo efektą. Priklausomybės gydymo specialistams nelengva tas medžiagas atpažinti, o žmonės jas gali vartoti pusiau viešai, nes tai nebus tai, ant ko parašyta „narkotikai“ ar „alkoholis“.
Kalbant apie elektronines cigaretes, problema yra ta, kad į jas, siekiant sukelti didesnį apsvaigimo efektą, pilama kenksmingų medžiagų. Parūkiusiems paaugliams dėl šių medžiagų patekimo į organizmą kyla reali grėsmė gyvybei, ir medikams kyla naujų iššūkių, kaip gaivinti apsinuodijusius paauglius.
– Kokia organizmo reakcija, sučiulpus tokį „saldainį“?
– Priklausomai nuo psichoaktyviosios medžiagos, žmogaus organizmas gali būti aktyvinamas, stimuliuojamas arba atvirkščiai – slopinamas. Žmogui gali kilti haliucinacijos, organizmo reakciją į pavartotą medžiagą lydės galvos svaigimas, pykinimas ir kitos panašios laikinos reakcijos.
Ilgalaikė problema – priklausomybės vienai ar kitai medžiagai vystymasis, kuris yra labai individualus ir žmonės pripranta skirtingai. Čia situacija tokia pati kaip ir su tradiciniu alkoholiu ar žinomais narkotikais: kiekvienas organizmas skirtingai reaguoja. Vienas žmogus taurę vyno kiekvieną vakarą gali vartoti daugiau ar mažiau saugiai, o kitas prie tokio įpročio greitai pripras.
Taip ir su psichotropinėmis medžiagomis – vieni organizmai jų vartojimą toleruoja ilgiau, o kiti pripranta po pirmo karto. Deja, kalbant apie naujas medžiagas, yra tendencija, kad prie jų priprantama itin greitai ir organizmas medžiagos pradeda reikalauti kasdien.
– Dėl ko dažniausiai kreipiamasi į Priklausomybės centro Šiaulių filialą?
– Laimei, Šiauliuose kol kas nepastebima, kad psichoaktyviosios medžiagos būtų tokios įvairios, su kokiomis susiduriama kituose šalies didmiesčiuose ar Europoje. Mūsų centre dažniausiai gydomi žmonės, kurie turi priklausomybę nuo alkoholio vartojimo. Žinoma, yra ir tokių, kurie gydosi nuo narkotinių medžiagų priklausomybės, tačiau tos medžiagos dažniau tradicinės – vadinamoji žolė, kokainas, kiti narkotikai.
– Kaip išsivysto poreikis svaigintis alkoholiu, narkotikais?
– Kodėl priklausomybes gydo gydytojai psichiatrai? Dėl to, kad priklausomybės mechanizmas yra tiesiogiai susijęs su smegenų darbu. Priklausomybė išsivysto tada, kai žmogus vartoja tam tikrą medžiagą arba kažkaip specialiai elgiasi – lošia, žaidžia azartinius žaidimus (tai yra elgesio priklausomybė). Ir jei tai suteikia žmogui malonumo, smegenyse įvyksta vadinamasis „atlygio“ efektas, ir smegenys gali to imti prašyti dar ir dar. Tai lemia smegenyse vykstantys sudėtingi biocheminiai procesai, bet jų neapgausi – vartotos medžiagos ar specialaus elgesio, kuris anksčiau organizmui sukėlė tam tikrą malonią būseną, smegenys reikalaus ir toliau.
Jau minėjau, kad psichoaktyviosios medžiagos sukelia įvairias būsenas – vienos slopina, atpalaiduoja, kitos aktyvina, tada užplūsta energija, trečios medžiagos sukelia haliucinacijas. Galiausiai yra tokios, kurios apima visas paminėtas savijautas – ir slopina, ir aktyvina, ir sukelia haliucinacijas. Priklauso nuo to, kokios medžiagos vartotos ir gautas malonumas, tokių smegenys ir ima reikalauti.
– Kada žmogus tampa priklausomas?
– Tada, kai jis nebesugeba kontroliuoti smegenų reikalavimo duoti psichoaktyviosios medžiagos, nors ir supranta, kad vartojimas sukels neigiamų pasekmių – pyks šeimos nariai, praras draugus, kils problemų darbe. Jeigu yra suprantami visi neigiami vartojimo rezultatai, bet poreikis svaigintis vis tiek yra svarbesnis, tai jau yra priklausomybės požymis.
Beje, vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, smegenims jų reikia vis daugiau. Tai reiškia, kad didėja tolerancija – žmogus kur kas lengviau priima mažesnius alkoholio, narkotinių medžiagų kiekius, bet jų nebeužtenka pasiekti prieš tai buvusiam malonumo jausmui. Ima nebeužtekti vienos vyno taurės, reikia dviejų, trijų ir taip toliau, kad būtų pasiektas tas pats efektas. Didėjanti tolerancija taip pat yra priklausomybės požymis.
Kompulsyvus potraukis. Jei žmogų apninka įkyrios mintys, kad nesvarbu, kur esu, ką darau, aš privalau gauti svaiginančios medžiagos, tai taip pat yra priklausomybės požymis. Galiausiai tas smegenų prašymas pavirsta ne malonių pojūčių siekimu, o atvirkščiai – bandymu išvengti nemalonių pojūčių, kylančių iš to, kad šiandien dar nevartojau. Reikia pavartoti tam, kad šiandien jausčiausi bent pakenčiamai, kitaip prasidės organizmo reakcija, vadinama abstinencija. Abstinencijos sindromo išsivystymas yra aiškus priklausomybės požymis.
Gijimo link
– Kada žmogus gali suvokti, kad privalo kreiptis pagalbos?
– Pradėkime nuo to, kad kai žmonės patenka į Priklausomybės ligų centrą, jie paprastai nebūna ūmios būklės. Mūsų įstaiga yra planinio gydymo ir čia ateina žmonės, kurie būna apsisprendę, kad nori gydytis, bei suvokę, kad priklausomybė yra, kad ji jiems trukdo ir jie nori kažką keisti. Be abejonių, būna, kad kreipiasi ir dėl kažkokių išorinių veiksnių – paskatinti artimųjų ar įvairių institucijų – vaiko teisių apsaugos specialistų, probacijos pareigūnų ir kitų institucijų.
Mūsų įstaigos užduotis yra padėti žmogui išeiti iš abstinencijos būklės, kuri pasireiškia, kai, nutraukus ilgai besitęsusį alkoholio ar kitos psichoaktyvios medžiagos vartojimą, organizmas ima reikalauti. Toks žmogus stacionarizuojamas laikotarpiui iki dviejų savaičių ir su gydytojų psichiatrų, kitų specialistų priežiūra jam padedama atsigauti, kitaip tariant, organizmas pratinamas būti be medžiagos, prie kurios jis buvo pripratęs. Vieniems tai trunka greičiau, kitiems – kiek ilgiau, bet per tą laikotarpį organizmas išeina iš abstinencijos būklės, nurimsta, galima tęsti dar dviejų savaičių gydymą, siekiant paciento psichosocialinės reabilitacijos, t. y., skatinant ir padedant jam grįžti į visavertį gyvenimą. Mūsų psichosocialinės reabilitacijos skyriaus specialistai pacientą edukuoja, jis pratinimas gyventi be kvaišalų ar alkoholio, jam siekiama parodyti, kad vartojimą galima pakeisti sveikos gyvensenos įpročiais ir t. t. – vyksta vadinamasis „minkštasis“ specialistų darbas su žmogumi.
– Nepaisant gydymo, tenka pripažinti, kad atkryčiai nėra reti. Ar tai reiškia, jog gydymas nebuvo sėkmingas?
– Atkrytis yra natūrali sveikimo dalis. Net jei žmogus nori pakeisti savo gyvenimo būdą ir atsikratyti priklausomybės, atkryčiai vis tiek neišvengiami. Jie nereiškia, kad gydymas nesėkmingas.
Klausimas kitas: kiek žmogus po atkryčio pasirengęs tęsti gydymą. Kai kuriems atkrytis – žingsnis atgal į priklausomybę, ir gali būti, kad žmogus su ja ir liks dar kuriam laikui. Kitam atkrytis gali būti toks etapas, kurį praėjus vėl grįžtama prie gydymo. Dažnai klystama galvojant, kad, jeigu žmogus atkrito, gydytasi buvo veltui.
Priklausomybės ligų gydytojams kartais akivaizdu, kad žmogus dar nėra pasiruošęs gydytis – tik formaliai praeina gydymo etapus ir grįžta prie senų įpročių. Grįžimas gali būti ir labai greitas, ir įvykstantis po ilgesnio laiko: po mėnesio, pusmečio. Kaip pripratimas prie medžiagos, taip ir gydymas yra labai individualus – vienus priklausomybė paleidžia lengviau, kitus – sunkiau. Apskritai į gijimą nuo priklausomybės reikėtų žiūrėti kaip viso gyvenimo kelią, nes netgi tie žmonės, kurie gali apie save pasakyti, kad nevartoja daug metų, iš tiesų gali vėl pakliūti į priklausomybės spąstus, vos pajutę tam tikrus dirgiklius, gal prisilietę prie tos medžiagos, gal patyrę kokių sunkumų.
Grįžtant prie atkryčių būtina pasakyti, kad yra tikrieji atkryčiai, kai žmogus jau vartoja. Tačiau yra ir vadinamieji „sausieji“ atkryčiai, kai žmogus dar nevartoja, bet visas jo vidus jau yra pasiruošęs vartoti – žmogus tampa irzlus, jis jaučia, kad greitai susiras medžiagą ir vėl vartos. Priklausomas žmogus paprastai atpažįsta „sausuosius“ atkryčius – to moko ir mūsų specialistai. Motyvuotas žmogus, pajutęs savo organizmo siunčiamus signalus, skambina priklausomybių specialistams sakydamas, kad turi kuo greičiau patekti į reabilitacijos skyrių tam, kad suvaldytų „sausąjį“ atkrytį. Vadinčiau tai sėkmės atvejais, nes pacientas pats užkerta tam kelią.
Artimųjų vaidmuo
– Koks artimųjų vaidmuo gijimo procese?
– Neretai ligonius pas mus atveža būtent artimieji. Bet privalau pasakyti, kad kuomet atveža jie, gydymas dažnai turi tik tą vadinamąją išorinę motyvaciją – kai artimieji prašo gydytis. Ne artimieji turėtų atvežti, o asmuo pats turi norėti čia patekti.
Pastebime, kad kai kuriems pas mus patekusiems pacientams tiesiog dar ne laikas gydytis. O laikas, tikėtina, ateis tik pačiam supratus, kad nebenori taip gyventi. Vienam tai gali būti, pavyzdžiui, darbo netekimas, kitam – namų netekimas, gal nusikaltimo padarymas, gal sukelta avarija.
– Patariate laukti, kol ateis laikas? Bet artimieji kenčia.
– Priklausomo žmogaus lengvai nepakeisi. Svarbu suvokti, kad tokio žmogaus negalima teisti, nes šita būklė nėra valios neturėjimas arba pasileidimas. Tai yra sveikatos būklė ir žmogus vartoja medžiagas ne dėl to, kad yra neatsakingas, o todėl, kad jo smegenys to reikalauja.
Artimųjų elgesys būna dvejopas – smerkimo, gėdijimo, grasinimo arba atvirkščiai – priklausomo asmens gelbėjimo, dangstymo (atsakinėjama į darbdavio skambučius, apmokamos skolos ir t. t.). Artimųjų buvimas kartu su priklausomybę turinčiu asmeniu yra vadinamas kopriklausomybe arba bendrąja priklausomybe, tai reiškia, kad priklausomybę turi ne tik tas, kuris vartoja, bet tam tikra prasme ir jo artimieji. Specialistai pataria artimiesiems negyventi priklausomo žmogaus gyvenimo, nes jei problemas spręs jį dangstydami, tai jis ilgai neprieis prie supratimo, kad reikia gydytis. Kitaip tariant, iš didelės meilės savo žmogui jam dar labiau kenkiama.
– Normalu, kad saviškis yra saugomas.
– Pirmiausia artimiesiems reikėtų suprasti, jei priklausomam žmogui keliami kažkokie ultimatumai, tai jie turi būti įgyvendinami. Jei žadama jį palikti, jei nenori keistis, taip, deja, ir turi įvykti. Kitu atveju priklausomas žmogus pamatys, kad tai tik grasinimas. Esmė tai, kad tokiose situacijose artimųjų elgesys turi būti kategoriškas.
Aišku, ne visais atvejais taip ir būna. Turime sėkmės istorijų, kai pas mus atvežtas artimųjų, žmogus, nors ir nenorom lipa iš mašinos, bet lipa ir gydosi, ima kabintis į gyvenimą.
Sėkmės istorijų, be abejo, yra, bet jų neįmanoma pamatyti per pusmetį ar kelerius metus, tai yra labai ilgo darbo rezultatas. Ir netgi tie žmonės, kurie jaučiasi suvaldę savo potraukį tam tikroms medžiagoms, jie visada turi riziką grįžti.
– Kaip gyventi su tokiu žmogumi, juk gyvenime būna švenčių, susitikimų?
– Jei pavyksta suvaldyti medžiagos vartojimą, pagrindinė taisyklė – ta medžiaga turi būti tiesiog išbraukta iš gyvenimo. Nėra taip, kad štai suvaldžiau ir galėsiu ateityje vartoti nedideliais kiekiais, pavyzdžiui, išgerti alaus butelį per krepšinio varžybas. Anaiptol. Ir artimieji turi suprasti, jei žmogų saugome nuo alkoholio, tai aplinkoje svaigiųjų gėrimų būti negali. Net jeigu jis sako, kad gali nevartoti ir jam nesvarbu, kas vyksta aplinkui. Vis tiek vyksta dirginimas ir niekada negali žinoti, kada tai sukels „sausuosius“ atkryčius.
– Kaip patekti į Respublikinį priklausomybės ligų centrą?
– Norint nuo priklausomybės gydytis nemokamai, reikia gauti šeimos gydytojo siuntimą. Šiauliuose mūsų gydymo įstaigoje yra iš viso 28 lovos – 20 abstinencijos gydymo skyriuje, o 8 lovos skirtos psichosocialinei reabilitacijai. Kartais visos vietos užimtos, o kartais galime priimti kitą dieną. Galima kreiptis į bet kurio didžiojo miesto filialą visoje Lietuvoje.
Jei nėra šeimos gydytojo siuntimo, pacientui teikiamos mokamos paslaugos. Gydytis galima ir anonimiškai – tai taip pat bus mokama paslauga.
Noriu padrąsinti žmones kreiptis pagalbos. Priklausomybė yra sveikatos būklė, liga, kurią reikia gydyti, o ne jos gėdytis ir slėpti. Svarbiausia – pripažinti sau, kad esu priklausomas ir man reikalinga pagalba – tai pirmas svarbus žingsnis gijimo link.
