Privalomi kursai bažnyčioje – komercija ar stipresnis tikėjimas?

Privalomi kursai bažnyčioje – komercija ar stipresnis tikėjimas?

Pri­va­lo­mi kur­sai baž­ny­čio­je – ko­mer­ci­ja ar stip­res­nis ti­kė­ji­mas?

In­ter­ne­to fo­ru­muo­se dis­ku­tuo­ja­ma, jog tė­vams ir krikš­ta­tė­viams prieš krikš­ti­jant vai­ką rei­kės lan­ky­ti pri­va­lo­mus kur­sus. Pik­ti­na­ma­si dėl su­kel­tų ne­pa­to­gu­mų, pi­ni­gi­nės rink­lia­vos. Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis pri­ta­ria to­kių kur­sų ini­cia­ty­vai. „Žmo­nėms trūks­ta mei­lės ir są­mo­nin­gu­mo“, – sa­ko vys­ku­pas.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Krikš­to kur­sai paaiš­kin­tų įsi­pa­rei­go­ji­mus

Su­si­rū­pi­nę tė­vai ėmė kel­ti aliar­mą dėl pri­va­lo­mų kur­sų tė­vams ir krikš­ta­tė­viams. Fo­ru­muo­se dis­ku­tuo­ja­ma, kad kur­sus rei­kės lan­ky­ti vi­sus me­tus, to­dėl rei­kė­tų pa­krikš­ty­ti vai­ką kuo grei­čiau, kol pri­va­lo­mų kur­sų dar nė­ra.

Svars­to­ma apie kur­sų su­kel­tus ne­pa­to­gu­mus skir­tin­guo­se mies­tuo­se ar ša­ly­se gy­ve­nan­tiems krikš­ta­tė­viams, ar taip žmo­nės dar la­biau nea­ti­tols nuo baž­ny­čios.

Šiau­lių vys­ku­pas E. Bar­tu­lis „Šiau­lių kraš­tui“ pa­tvir­ti­no, jog kol kas pri­va­lo­mų kur­sų krikš­to tė­vams ir vai­ko tė­vams nė­ra, ta­čiau jo troš­ki­mas, kad to­kie kur­sai bū­tų, pa­na­šiai kaip da­bar esan­tys su­ža­dė­ti­nių kur­sai.

Vys­ku­po ma­ny­mu, kur­sai ne­tu­rė­tų truk­ti me­tus, ta­čiau rei­kė­tų bent ke­lių su­si­ti­ki­mų, pa­bend­rau­ti. Ka­da šie kur­sai bus vi­suo­ti­nai įtei­sin­ti, E. Bar­tu­lis ne­si­ry­žo spė­lio­ti. An­ot jo, jau da­bar kle­bo­nai kiek įma­no­ma sten­gia­si bend­rau­ti, su­si­tik­ti dėl krikš­to su vai­ko tė­vais, krikš­ta­tė­viais.

Pa­sak vys­ku­po, ta­ry­bi­niais lai­kais au­gę žmo­nės vi­siš­kai ne­sio­rien­tuo­ja, ką reiš­kia krikš­tas. Jis yra svar­bus, nes tai – pir­ma­sis sak­ra­men­tas žmo­gaus gy­ve­ni­me. Kur­suo­se bū­tų per­teik­tos pa­grin­di­nės ži­nios, ką Krikš­to sak­ra­men­tas reiš­kia, paaiš­kin­tos krikš­ta­tė­vių pa­rei­gos ir įsi­pa­rei­go­ji­mai.

Jo nuo­mo­ne, daž­nai krikš­ty­ti at­ne­ša jau paau­gu­sius, bė­gio­jan­čius vai­kus, nors rei­kė­tų krikš­ty­ti kuo anks­čiau, kad jis iš­si­lais­vin­tų iš gim­to­sios nuo­dė­mės, tap­tų Die­vo vai­ku ir lai­min­gai gy­ven­tų.

„Įsi­vaiz­duo­ki­te, žmo­nės ku­ria šei­mą – jei vie­nas ki­to ne­pa­žįs­ta, šei­mos ne­kurs. Taip pat yra su Krikš­to sak­ra­men­tu. Jei ne­bran­gi­na­me pa­ties bran­giau­sio pir­mo­jo sak­ra­men­to, ne­no­ri­me į jį gi­lin­tis, neat­ve­ria­me jam šir­dies, va­di­na­si, ne­sa­me ti­kin­tys. Žmo­nėms, ku­rie ne­sio­rien­tuo­ja tuo­se da­ly­kuo­se, no­ri­me pa­dė­ti, o ne juos at­stum­ti“, – sa­ko E. Bar­tu­lis.

Pa­sak vys­ku­po, kal­bos apie baž­ny­čios sie­kį taip su­rink­ti pa­pil­do­mai pi­ni­gų – anek­do­tai.

„Mes nie­ka­da ne­da­ro­me šių da­ly­kų pri­vers­ti­nai. Jei žmo­nės pa­lie­ka au­ką – ačiū, jei ne­ga­li – ne­rei­kia. Mo­kė­ti da­bar rei­kia vi­sur, pa­vyz­džiui, jums kur nors iš­ra­šo pa­žy­mą – rei­kia mo­kė­ti. O kai baž­ny­čia pa­pra­šo, jau va­di­na­si, blo­gai. Kas mums tu­ri duo­ti pi­ni­gų? Baž­ny­čia gy­ve­na iš au­kų“, – sa­kė E. Bar­tu­lis.

Į baž­ny­čią – 4 kar­tus gy­ve­ni­me

Šiau­lių vys­ku­pi­jos Šei­mos cent­ro va­do­vė Edi­ta Gul­bi­nie­nė sa­ko, jog su­ža­dė­ti­nių ir krikš­to kur­sai ski­ria­si: pir­muo­sius or­ga­ni­zuo­ja šei­mos cent­rai, o krikš­ta­tė­vius, tė­vus tu­rė­tų ruoš­ti ka­te­che­ti­kos cent­ras.

„Ma­no nuo­mo­ne, krikš­to kur­sai rei­ka­lin­gi. Nors esa­me ka­ta­li­kiš­ka ša­lis, bet ti­kin­čių­jų ir pra­kti­kuo­jan­čių yra la­bai ne­di­de­lis pro­cen­tas. Kai tė­vai pa­tys ei­na į baž­ny­čią tik ke­tu­ris kar­tus gy­ve­ni­me – per san­tuo­ką, krikš­tą, vai­ko su­tvir­ti­ni­mą ir kai juos lai­do­ja – nė­ra ti­kė­ji­mo pra­kti­ka­vi­mas“, – įsi­ti­ki­nu­si E. Gul­bi­nie­nė.

Ji ap­gai­les­tau­ja, kad vai­kus krikš­čio­niš­kiems sak­ra­men­tams, Pir­ma­jai ko­mu­ni­jai ruo­šian­tys mo­ky­to­jai iš tė­vų pri­si­klau­so įvai­riau­sių da­ly­kų – jie la­bai ne­pa­ten­kin­ti, kad rei­kia ei­ti į baž­ny­čią.

„Tai kam ten stum­ti vai­ką? Kam gy­ven­ti ši­zof­re­niš­ką dvi­gu­bą gy­ve­ni­mą nuo pat vai­ko vai­kys­tės? Kam vai­ką krikš­ty­ti, jei ne­gal­vo­ji jo krikš­čio­niš­kai ug­dy­ti? Kam jam Pir­mo­ji ko­mu­ni­ja ar Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tas, jei jis ne­bus ruo­šia­mas ti­kė­ji­mui? Tė­vai pa­tys to ne­da­ro, ne­prak­ti­kuo­ja ti­kė­ji­mo“, – sa­ko E. Gul­bi­nie­nė.

Šei­mos cent­ro va­do­vė re­to­riš­kai klau­sia: kam rei­ka­lin­gas krikš­tas, jei pik­ti­na krikš­čio­niš­ko gy­ve­ni­mo prin­ci­pai?

„Tam, kad už­si­dė­tų pliu­siu­ką – vai­ką „su­tvar­kiau“? Da­bar vi­si no­ri „su­si­tvar­ky­ti“ – su­ža­dė­ti­niai atei­na „su­si­tvar­ky­ti“, su­tvir­ti­ni­mui vai­kai ve­da­mi „su­si­tvar­ky­ti“... Man dėl to liūd­na, kad suau­gu­sie­ji sa­vo vai­kui pa­tei­kia dvip­ras­miš­ką gy­ve­ni­mą, jis po to pa­si­me­ta ir ne­be­ži­no, kur tie­sa, tik­ros ver­ty­bės. Tė­vai vie­na kal­ba, ki­ta da­ro.“

Pa­sak E. Gul­bi­nie­nės, tė­vų po­žiū­riu, ce­re­mo­ni­jos baž­ny­čio­je tar­si su­tei­kia rak­tą į ge­rą gy­ve­ni­mą: vai­kas krikš­ti­ja­mas dėl to, kad ne­pa­tir­tų ne­lai­mių, Pir­mo­ji ko­mu­ni­ja ei­na­ma nes „gal­būt rei­kia“, „gal Die­vas pa­lai­mins“, san­tuo­ka – ly­giai taip pat.

Va­di­na ko­mer­ci­ja

„Šiau­lių kraš­tui“ laiš­ką pa­ra­šė skai­ty­to­ja dėl pri­va­lo­mų su­ža­dė­ti­nių kur­sų, jei­gu no­ri tuok­tis baž­ny­čio­je. Jos nuo­mo­ne, pa­kak­tų kur­sų lan­ky­mo lais­va va­lia, su­ža­dė­ti­niai juos rink­tų­si sa­va­no­riš­kai.

Mo­te­rį pik­ti­na mo­kes­tis už kur­sus – nu­sta­ty­tą su­mą pi­ni­gų rei­kia per­ves­ti į są­skai­tą: „Aki­vaiz­dus pi­ni­gų „išieš­ko­ji­mas“ iš dvie­jų sa­vo gy­ve­ni­mą nu­spren­du­sių su­jung­ti prieš Die­vą žmo­nių. Tai ir svars­tai, ne­bė­ra nie­ko švento...“

Nors mo­te­ris pri­pa­žįs­ta, jog abu su bū­si­mu vy­ru nė­ra itin re­li­gin­gi, bet dar la­biau at­bai­do, „kai iš gra­žios baž­ny­ti­nės san­tuo­kos, dvie­jų įsi­my­lė­ju­sių žmo­nių prie­sai­kos pa­da­ro­ma ko­mer­ci­ja“.

Šiau­lių šei­mos cent­ro in­ter­ne­to sve­tai­nė­je skel­bia­ma, jog rink­lia­va už su­ža­dė­ti­nų kur­sus – 50 eu­rų po­rai už aš­tuo­nis su­si­ti­ki­mus. Pi­ni­gus rei­kia per­ves­ti į nu­ro­dy­tą ban­ko sas­kai­tą pra­dė­jus lan­ky­ti kur­sus.

Kas iš­lai­kys baž­ny­čią?

Šei­mos cent­ro va­do­vė E. Gul­bi­nie­nė šyp­te­li – to­kių prie­kaiš­tų šei­mos cent­rai vi­so­je Lie­tu­vo­je iš­girs­ta. Jos tei­gi­mu, pi­ni­gai ofi­cia­liai ren­ka­mi šei­mos cent­ro reik­mėms: su­ža­dė­ti­niams su­tei­kia­ma pa­slau­ga, duo­da­ma li­te­ra­tū­ra ir in­for­ma­ci­ja, iš­lai­dos rei­ka­lin­gos pa­tal­poms šil­dy­ti, elekt­rai. Nors kur­sus ve­da sa­va­no­riai, jiems rei­kia me­to­di­nių prie­mo­nių, se­mi­na­rų.

„Kas iš­lai­kys baž­ny­čią? – klau­sia E. Gul­bi­nie­nė. – Ją rei­kia iš­lai­ky­ti, jei pri­pa­žįs­ti, kad esi krikš­čio­nis, esi krikš­ty­tas. San­tuo­ka yra dar vie­nas sak­ra­men­tas, ku­riam rei­kia ruoš­tis. Jei pri­pa­žįs­ti, kad įei­ni į baž­ny­čios bend­ruo­me­nę kaip šei­ma, rei­kia su­pras­ti, kad baž­ny­čios bend­ruo­me­nė oru ne­gy­ve­na.“

Ji at­krei­pia dė­me­sį, jog, dau­ge­lio po­žiū­riu, baž­ny­čia vis­ką tu­ri duo­ti už dy­ką – pa­slau­gas su­teik­ti neat­ly­gin­ti­nai.

E. Gul­bi­nie­nės nuo­mo­ne, to­kį skep­tiš­ką po­žiū­rį į baž­ny­čią su­for­ma­vo so­viet­me­tis – išar­dy­tos pa­ra­pi­jų bend­ruo­me­nės. Jos pa­lai­ky­da­vo ry­šį, ti­kė­ji­mas bu­vo ne tik san­ty­kis su Die­vu, bet ir su ar­ti­mu žmo­gu­mi. Da­ly­vau­da­mi bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­me žmo­nės na­tū­ra­liai su­pras­da­vo, jog rei­kia ją pa­lai­ky­ti ne tik bu­vi­mu, bet ir rė­mi­mu.

No­ri „grei­čiau su­si­tvar­ky­ti“

Ar baž­ny­ti­niai kur­sai su­tei­kia ne­pa­to­gu­mų? E. Gul­bi­nie­nė pa­tvir­ti­na – taip, esa­me „įsi­pa­to­gi­nę“ šia­me gy­ve­ni­me, kad bi­jo­me sa­ve iš­spir­ti iš pa­to­gu­mo zo­nos.

„Er­zi­na vis­kas, kad vyks­ta ne taip, kaip aš no­riu. Tai – egois­ti­nis po­žiū­ris. Dau­ge­lis ir tuo­kia­si iš egoi­zmo. Tuo­kiuo­si, nes man ge­ra su ta­vim, o ne dėl to, kad ta­ve pa­da­ry­čiau lai­min­gą, tau bū­tų ge­ra su ma­ni­mi“, – paaiš­ki­na.

La­bai daž­nai pa­si­tai­ko su­ža­dė­ti­nių, ku­rie tei­rau­ja­si, kaip ga­lė­tų „grei­čiau su­si­tvar­ky­ti“, grei­čiau baig­ti kur­sus. Šei­mos cent­ro va­do­vė pa­ti­ki­na – su­si­ti­ki­mai or­ga­ni­zuo­ja­mi ne dėl pa­žy­mė­ji­mo, o tam, kad su­ža­dė­ti­niai su­si­mąs­ty­tų.

„Ne pa­slap­tis, kad dau­ge­lis iki san­tuo­kos jau gy­ve­na kar­tu ne vie­ne­rius me­tus. Gal­vo­ja, jog vie­nas ki­tą ge­rai pa­žįs­ta, sa­ko – kam man čia jų rei­kia, atė­jom tik po­pie­riu­ko. Ta­čiau pra­dė­jus gi­lin­tis, jie pri­si­pa­žįs­ta, kad to­kio­mis te­mo­mis tar­pu­sa­vy­je ne­kal­ba“, – aiš­ki­na E. Gul­bi­nie­nė. Po kur­sų daž­niau­siai pir­mi­niai nu­si­sta­ty­mai pa­si­kei­čia.

Šiau­lių vys­ku­pi­jos Šei­mos cent­re per me­tus kur­sus iš­klau­so apie 500–600 po­rų, su­da­ro­ma apie 50 gru­pių. 2007 me­tais yra bu­vęs re­kor­di­nis skai­čius – 1 200 po­rų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KRIKŠ­TAS: Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis įsi­ti­ki­nęs, jog pri­va­lo­mi krikš­to kur­sai tė­vams ir krikš­ta­tė­viams rei­ka­lin­gi.

DUA­LIZ­MAS: Šiau­lių vys­ku­pi­jos Šei­mos cent­ro va­do­vė Edi­ta Gul­bi­nie­nė ap­gai­les­tau­ja, jog tė­vai gy­ve­na dvi­gu­bą gy­ve­ni­mą – pa­tys ne­no­ri gy­ven­ti pa­gal krikš­čio­niš­ko gy­ve­ni­mo prin­ci­pus, lan­ky­ti baž­ny­čios, bet vai­kus krikš­ti­ja, ve­da Pir­mo­sios ko­mu­ni­jos.

PA­RA­MA: Šiau­lių vys­ku­pi­jos Šei­mos cent­ro va­do­vė Edi­ta Gul­bi­nie­nė sa­ko, jog pri­pa­žin­da­mi esan­tys krikš­čio­nys žmo­nės tu­ri iš­lai­ky­ti baž­ny­čią, ją rem­ti fi­nan­siš­kai, ne­si­ti­kė­ti vi­sur ne­mo­ka­mų pa­slau­gų.