R. Paksas. Pasiklydusioje Europoje nebeklaidinkime Lietuvos

R. Pak­sas. Pa­sik­ly­du­sio­je Eu­ro­po­je ne­bek­lai­din­ki­me Lie­tu­vos

Ro­lan­das PAK­SAS

Eu­ro­pos Par­la­men­to frak­ci­jos

Lais­vės ir tie­sio­gi­nės de­mok­ra­ti­jos

Eu­ro­pa vi­ce­pir­mi­nin­kas

Kai Min­dau­gas ug­ni­mi ir ka­la­vi­ju tvė­rė Lie­tu­vą, jo­je dar ne­bu­vo de­mok­ra­ti­jos apo­lo­ge­tų, žmo­gaus tei­sių ir ly­čių gy­nė­jų. Nie­kas ne­svai­go apie kry­žiuo­čių ir ka­la­vi­juo­čių pro­pa­gan­dą, ne­drau­dė kla­jo­jan­čių teat­rų ir ne­siū­lė cen­zū­ruo­ti jų re­per­tua­ro.

Lie­tu­viai, ko ge­ro, ta­da net to­kių žo­džių ne­ži­no­jo. Bet ži­no­jo, kad jie tu­ri že­mės lo­pi­nė­lį, tu­ri sa­vo kraš­tą ir tu­ri sa­vo Tė­vy­nę, ku­rią rei­kia ap­gin­ti. Ir sa­vo krau­ju, ir Pi­lė­nų ug­ni­mi.

Vals­ty­bė neat­si­ran­da be pa­stan­gų ir pra­ra­di­mų. Ir ne­pra­dings­ta. Be abe­jin­gu­mo, pri­si­tai­ky­mo ir su­si­tai­ky­mo. Ji yra iš žmo­nių, gy­ve­nan­čių to­je te­ri­to­ri­jo­je, są­mo­nin­go ap­si­spren­di­mo bū­ti čia ir da­bar. Čia ir da­bar bū­ti var­dan sa­vo gi­mi­nės pra­tę­si­mo, tos te­ri­to­ri­jos iš­lai­ky­mo ir ge­ro­vės jo­je gau­sė­ji­mo.

De­mok­ra­ti­jos šū­kį iš­kė­lę kaip pir­map­ra­dį vals­ty­bės ge­ro­vės tiks­lą, prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių mes pra­ra­do­me am­žiais tu­rė­tą, ver­tin­tą ir iš­lai­ky­tą vals­ty­bės sam­pra­tą.

Kai iš­kreip­ti de­mok­ra­ti­jos prin­ci­pai bu­vo pa­nau­do­ti at­ski­rų in­di­vi­dų ar konk­re­čių jų gru­pių tur­tė­ji­mui, bet anaip­tol ne vals­ty­bės ge­ro­vės gau­sė­ji­mui ir jos stip­rė­ji­mui. Kai vals­ty­bin­gu­mas bu­vo iš­duo­tas už vals­ty­bei ne­nau­din­gą „pri­chva­ti­za­ci­ją“, sve­ti­mą ka­lė­ji­mą, ban­kų ir ši­lu­mos ūkio mo­no­po­lį. Už mies­tų cent­ruo­se įsi­ga­lė­ju­sius, čia pre­ky­bą mo­no­po­li­za­vu­sius cent­rus.

Kaip ir ko­kio­mis for­mo­mis mes šian­dien sie­ki­ame iš­sau­go­ti lie­tu­vy­bę? Vals­ty­bės him­nu ant šim­to Lie­tu­vos pi­lia­kal­nių. Vie­nu pro­gi­niu ren­gi­niu. Ki­to­mis pro­go­mis, ku­rių per me­tus su­skai­čiuo­tu­me du ar pust­re­čio šim­to, tą Lie­tu­vą paau­ko­da­mi ES di­rek­ty­voms, mū­sų stra­te­gi­nių par­tne­rių in­te­re­sams ir dar ga­ly­bei ki­tų ini­cia­ty­vų, atei­nan­čių iš glo­ba­li­za­ci­jos ir li­be­ral­ko­mu­niz­mo sam­plai­kos.

Bu­vi­mas vals­ty­be reiš­kia ge­ro­kai dau­giau, ne­gu vie­na ar ki­ta ini­cia­ty­va ri­bo­ti al­ko­ho­lio priei­na­mu­mą, rū­pes­tį vai­kų gy­ny­ba ir suau­gu­sių­jų tei­sė­mis, ly­tiš­ku­mo sam­pra­tą, pro­pa­gan­dos už­kar­dy­mą ar­ba jos sklei­di­mą.

Ne­su­vok­da­mi vals­ty­bės, kaip es­mi­nio mū­sų eg­zis­ten­ci­jos vie­ne­to, ne­siek­da­mi jos iš­sau­go­ti, la­bai daž­nai po­li­ti­kai ima­si ko­vo­ti už at­ski­rus, mums svar­biais at­ro­dy­ti tu­rin­čius da­ly­kus: tau­tos blai­vu­mą, dar­bi­nin­kų tei­ses, vi­suo­me­nės iš­si­la­vi­ni­mo spra­gas ar jos at­spa­ru­mą pro­pa­gan­dai. Tie­sa, ma­nęs neap­lei­džia klau­si­mas: ko­dėl dėl pro­pa­gan­dos tik iš vie­nos pu­sės? Ar ki­ta pu­sė ne­va­ro pro­pa­gan­dos? O gal vie­na pro­pa­gan­da yra ge­ra, o ki­ta blo­ga?

Kai ku­rie Sei­mo na­riai šian­dien kal­ba apie tai, kaip rei­kė­tų už­draus­ti ko­kį fil­mą ar jį cen­zū­ruo­ti.Ta­čiau ne­kal­ba, ką jie ga­lė­tų pa­siū­ly­ti iš emig­ra­ci­jos į Lie­tu­vą no­rin­tiems grįž­ti jos pi­lie­čiams. Jie kaž­ko­dėl ne­kal­ba ir apie tai, ką pa­da­ry­ti, kad pa­ga­liau Lie­tu­va im­tų­si es­mi­nių spren­di­mų dėl de­mog­ra­fi­nės pro­ble­mos.

Ne­gi ma­no­ma, kad imig­ran­tai, jiems ku­ria­mi cent­rai ga­li iš­spręs­ti šią pro­ble­mą? Ga­li­ma kar­čiai pa­juo­kau­ti, kad Rau­do­no­jo Kry­žiaus pa­stan­go­mis Kau­ne įsteig­tas imig­ran­tų pa­gal­bos cent­ras yra ty­li re­zis­ten­ci­ja prieš ES imig­ra­ci­jos po­li­ti­ką. Nes kur jau kur, bet Kau­ne, ku­ris bu­vo, yra, ir, ti­kiu, iš­liks, lie­tu­viš­ku­mo sim­bo­liu su Ro­mo Ka­lan­tos au­ka, ban­dy­ti in­teg­ruo­ti už­sie­nie­čius rei­kia iš tie­sų di­de­lės drą­sos, pa­si­ry­ži­mo ir ab­so­liu­taus ti­kė­ji­mo sėk­me. To­kio aš ne­tu­rė­čiau.

Ko­dėl ar­tė­jan­čio vals­ty­bės die­nos gim­ta­die­nio ir ar­tė­jan­čio vals­ty­bės šimt­me­čio pro­ga vie­to­je him­no ant šim­to pi­lia­kal­nių ar rek­la­muo­ja­mos vals­ty­bin­gu­mo šven­tės Val­do­vų rū­muo­se mes ne­ga­lė­tu­me pa­siū­ly­ti šim­to nau­jų dau­gia­bu­čių na­mų jau­noms ša­lies pi­lie­čių šei­moms?

Ko­dėl, kvies­da­mi emig­ran­tus grįž­ti į Lie­tu­vą, ne­ga­lė­tu­me pa­siū­ly­ti jiems šim­to ar tūks­tan­čio, ar­ba, jei­gu rei­kia, ir de­šim­ties tūks­tan­čių lais­vų vals­ty­bi­nės že­mės skly­pų? Ko­dėl gi ne­pa­siū­ly­ti šim­to spren­di­mų dėl mo­kes­čių sis­te­mos per­tvar­kos, po ku­rios at­si­ras­tų pa­kan­ka­mos są­ly­gos ne tik in­ves­tuo­ti Lie­tu­vo­je, da­ry­ti čia vers­lą, bet ir dirb­ti bei už­si­dirb­ti? Ne ma­žiau ne­gu emig­ra­ci­jo­je.

Drau­di­mais nie­kuo­met neiš­reiš­kia­ma mei­lė žmo­gui. Jais reiš­kia­mas ne­pa­si­ti­kė­ji­mas. Tad kaip, nuo­lat de­monst­ruo­da­mi ne­pa­si­ti­kė­ji­mą vi­suo­me­ne, šian­dien mes ren­gia­mės stip­rin­ti vals­ty­bę?

Eu­ro­pos Par­la­men­to frak­ci­ja „Lais­vės ir tie­sio­gi­nės de­mok­ra­ti­jos Eu­ro­pa“ nuo­lat pa­brė­žia, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga bus stip­ri tik ta­da, kai stip­rios sa­vo vals­ty­bin­gu­mo dva­sia ir sie­kiais bus pa­čios vals­ty­bės. Fe­de­ra­li­za­ci­ja tai ga­li tik su­si­lpnin­ti, to­dėl bu­vau, esu ir bū­siu ka­te­go­riš­kai prieš bet ko­kius sie­kius ma­žin­ti sa­va­ran­kiš­kų bend­ri­jos vals­ty­bių sa­va­ran­kiš­ku­mą, jų ne­prik­lau­so­my­bę ir su­ve­re­nu­mą.

Bū­tent ant šių pa­ma­tų aš kvie­čiu stip­rin­ti Lie­tu­vą ir Eu­ro­pą.

Su Vals­ty­bės die­na, Lie­tu­vos žmo­nės!

Užs. Nr. 356018