Ramūnas Karbauskis: Švęsdami Žemės dieną“ negalime apie ją pamiršti kitomis dienomis

Ra­mū­nas Kar­baus­kis: Švęs­da­mi Že­mės die­ną ne­ga­li­me apie ją pa­mirš­ti ki­to­mis die­no­mis

Žmo­gus šio­je Že­mė­je gy­ve­na tam, kad pa­lik­tų ją gra­žes­nę, nei ra­do atė­jęs. Ir tam tik­rai neuž­ten­ka vie­nos Že­mės die­nos, ku­rios mi­nė­ji­mai nu­vil­ni­ja per vi­są Lie­tu­vą li­kus sa­vai­tei iki ko­vo 20-osios. Kar­tais sun­ku klau­sy­tis šven­ti­nių kal­bų, kai ma­tai, kad kal­bė­to­jo el­ge­sys po Že­mės die­nos nie­kaip ne­si­de­ri­na su jo iš tri­bū­nos iš­tar­tais žo­džiais. Juk jei šie žo­džiai ne­si­skir­tų nuo rea­ly­bės – se­niai gy­ven­tu­me kaip ro­ju­je.

De­ja, ne­pa­so­ti­na­mas ga­lią tu­rin­čių žmo­nių go­du­mas iš­nau­do­ti vi­sus gam­ti­nius iš­tek­lius, dar jiems gy­viems esant, per­ša iš­va­dą, kad gy­ve­na­me taip, tar­si bū­tu­me pa­sku­ti­nė kar­ta Že­mė­je. Kiek vil­čių bu­vo su­dė­ta į Pa­ry­žiaus kli­ma­to su­si­ta­ri­mą, bet tą pa­čią die­ną, po šio su­si­ta­ri­mo pa­skel­bi­mo, Eu­ro­pos Par­la­men­tas neišd­rį­so pa­sa­ky­ti griež­to „ne“ ska­lū­nų du­jų ga­vy­bai. Ap­si­ri­bo­ta ap­ta­kio­mis fra­zė­mis, ku­rio­mis lyg ir ban­do­ma pa­bar­ti, bet tuo pa­čiu nie­kas neužd­rau­džia­ma.

Pa­ba­ri­mai vei­kia tik ta­da, kai ba­ra­mas tu­ri kaž­ko­kių mo­ra­li­nių ver­ty­bių. Są­ži­nės, ga­lų ga­le. Ta­čiau įnir­tin­go­je ko­vo­je dėl Ark­ties naf­tos, į ku­rią gvie­šia­si tiek Ru­si­ja, tiek ki­tos di­džio­sios vals­ty­bės, mo­ra­lė ir są­ži­nė ne­tu­ri vie­tos. Tik ne­se­niai Ru­si­ja pa­lei­do 2013 me­tais už­grob­to "Green­pea­ce" lai­vo įgu­lą, ku­ri plau­kio­jo tarp­tau­ti­niuo­se Ark­ties van­de­ny­se. Ši se­niau­sia ap­lin­ko­sau­gos or­ga­ni­za­ci­ja ir pra­dė­jo Že­mės die­nos mi­nė­ji­mą. Ta­da, 1970 me­tų ba­lan­džio 22 die­ną, mi­li­jo­nai ame­ri­kie­čių išė­jo į gat­ves, rei­ka­lau­da­mi tai­kos žmo­ni­jai ir pla­ne­tai.

Bū­tent tai­kos, nes tai, kas šian­dien vyks­ta pa­sau­ly­je, ypač va­di­na­mo­jo Tre­čio­jo pa­sau­lio ša­ly­se, ne­pa­va­din­si nie­kaip ki­taip, kaip ka­ru prieš gam­tą. Ag­re­sy­vus, akip­lė­šiš­kas gam­ti­nių iš­tek­lių gro­bi­mas aki­mirks­niu virs­ta nau­jau­sio mo­de­lio iš­ma­niai­siais te­le­fo­nais, ku­rių ga­min­to­jai įkal­bi­nė­ja keis­ti juos kiek­vie­nais me­tais. „Kaip ko­ji­nes“ kei­čia­me ne tik te­le­fo­nus, bet ir dau­ge­lį ki­tų daik­tų. Mais­to švais­ty­mas taip pat pa­sie­kė stul­bi­na­mą mas­tą. Mū­sų pro­tė­viai, ku­rie mais­tą lai­kė šven­tu ir su­kal­bė­da­vo mal­dą prieš sės­da­mi prie pie­tų sta­lo, pa­šiurp­tų nuo šian­die­ni­nių var­to­ji­mo įpro­čių.

Tai­gi ne­beuž­ten­ka baks­no­ti pirš­tais į po­li­ti­kus, ins­ti­tu­ci­jas ir ne­tgi kor­po­ra­ci­jas. Kiek­vie­nas sa­vy­je tu­ri­me po ne­di­de­lę kor­po­ra­ci­ją, į ku­rią ir tu­rė­tu­me su­telk­ti pa­grin­di­nį dė­me­sį. XXI am­žiu­je at­sa­kin­gi tu­ri tap­ti ne tik ga­min­to­jai ir pre­ky­bi­nin­kai, bet ir var­to­to­jai. Ma­nęs daž­nai klau­sia: "O ko­dėl tu, bū­da­mas po­li­ti­nės par­ti­jos, orien­tuo­tos į ža­lią­sias ver­ty­bes, va­do­vas, pa­ts ne­ga­mi­ni eko­lo­giš­kos pro­duk­ci­jos, nau­do­ji pes­ti­ci­dus, mi­ne­ra­li­nes trą­šas?" Ta­da aš pa­klau­siu at­gal: "O kiek pro­cen­tų nuo sa­vo pir­ki­nių krep­še­lio ski­ria­te eko­lo­giš­kiems pro­duk­tams, bū­da­mas taip su­si­rū­pi­nęs eko­lo­gi­ja?" Di­de­lis ran­kų dar­bo po­rei­kis, ma­žas der­lin­gu­mas eko­lo­gi­nę pro­duk­ci­ją pa­da­ro la­bai bran­gią. Lie­tu­vo­je eko­lo­gi­nė žem­dir­bys­tė ne­si­plė­to­ja pir­miau­sia dėl ma­žų, disk­ri­mi­na­ci­nių Eu­ro­pos Są­jun­gos iš­mo­kų.

Ūki­nin­kau­da­mas ren­kuo­si tau­so­jan­čios žem­dir­bys­tės kryp­tį, tą pa­tį da­ro ir dau­gu­ma Lie­tu­vos ūki­nin­kų. Kad rei­kė­tų ma­žiau trą­šų ir pes­ti­ci­dų, po der­liaus nuė­mi­mo dir­vo­je pa­lie­ka­me su­smul­kin­tus šiau­dus, nau­do­ja­me pa­čias pa­žan­giau­sias ag­ro­tech­ni­nes prie­mo­nes, di­džiu­lį dė­me­sį ski­ria­me sėk­li­nin­kys­tei, kad au­ga­lų veis­lės bū­tų at­spa­res­nės li­goms, der­lin­ges­nės. Gir­dė­da­mas vie­nus ar ki­tus prie­kaiš­tus sa­vo at­žvil­giu, sten­giuo­si rem­tis vi­siems su­pran­ta­mais pa­vyz­džiais, pa­vyz­džiui, gand­rų po­pu­lia­ci­jos dy­dis Lie­tu­vo­je ir Da­ni­jo­je, ku­rios yra vie­no­je kli­ma­ti­nė­je zo­no­je. Da­ni­jo­je pe­ri vie­na po­ra gand­rų, Lie­tu­vo­je jų skai­čius vir­ši­ja 20 tūks­tan­čių. Tai la­bai ge­rai at­spin­di že­mės ūkio po­vei­kį gam­tai Lie­tu­vo­je ir Da­ni­jo­je. Lie­tu­vo­je že­mės ūkio che­mi­za­ci­ja yra ne­pa­ly­gi­na­mai ma­žes­nė nei dau­ge­ly­je Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių ir tai ne­si­keis, nes mes, dir­ban­tys Lie­tu­vos že­mę, my­li­me sa­vo kraš­tą, tau­so­ja­me gam­tą.

Net­ru­kus su­si­dur­si­me su nau­ju iš­šū­kiu, kaip pa­mai­tin­ti vis di­dė­jan­čią žmo­ni­jos po­pu­lia­ci­ją, to­dėl be ga­lo svar­bu iš­lai­ky­ti šva­rią ir der­lin­gą že­mę. Ne vi­si ga­lės dirb­ti IT spe­cia­lis­tais, jiems dar rei­kės ir val­gy­ti. Lie­tu­va, bū­da­ma že­mės ūkio ša­li­mi, dar su­lauks sa­vo auk­so am­žiaus, jei tu­ri­mų re­sur­sų neišš­vais­ty­si­me, o pa­lik­si­me sa­vo vai­kams ir anū­kams. Jau šian­dien tau­so­jan­ti žem­dir­bys­tė lei­džia Lie­tu­vos grū­dų eks­por­tui su­da­ry­ti net 10 pro­cen­tų vi­so Eu­ro­pos Są­jun­gos eks­por­to, o Lie­tu­viš­ki grū­dai yra lai­ko­mi vie­nais ko­ky­biš­kiau­sių pa­sau­ly­je.

Ne­bi­jo­ki­me vai­kams ir anū­kams re­ko­men­duo­ti že­mės ūkio moks­lų, nes tai už­tik­rins mū­sų atei­ties kar­toms dar­bą, ku­ris ga­ran­tuos orų gy­ve­ni­mą Lie­tu­vos že­mė­je.

Tai­gi pa­gal­vo­ki­me apie Že­mės die­ną ne tik atei­nan­tį sek­ma­die­nį. Juk pa­grin­di­niais vi­sų Že­mė­je vyks­tan­čių lai­mių ir ne­lai­mių už­sa­ko­vais esa­me mes pa­tys. Taip pat pa­gal­vo­ki­me, ką kiek­vie­nas sa­vo pa­vyz­džiu ga­li­me pa­da­ry­ti bent jau sa­vo gim­ti­nė­je, kad ji vis gra­žė­tų, o kar­tu gra­žė­tų ir vi­sa ša­lis. Ma­lo­niai kvie­čiu ap­si­lan­ky­ti ma­no gim­tuo­se Nai­siuo­se, Šiau­lių ra­jo­ne. Ti­kiu, kad šio vie­no Lie­tu­vos kai­mo pa­si­kei­ti­mai, ku­riuos įgy­ven­di­nau kar­tu su Nai­sių bend­ruo­me­ne, įkvėps ir jus po­zi­ty­viems po­ky­čiams. Su ar­tė­jan­čia Že­mės die­na vi­sus! Te­ly­di jus am­ži­nas gra­žes­nės Lie­tu­vos il­ge­sys!