Regionai – žlugęs reikalas? Nejuokaukite

Re­gio­nai – žlu­gęs rei­ka­las? Ne­juo­kau­ki­te

Va­le­ri­jus SIMULIK

Sei­mo na­rys, Vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo „Už Šiau­lius“ pir­mi­nin­kas

Ger­biu eko­no­mis­tą Rai­mon­dą Kuo­dį kaip tik­rą sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lą. Ta­čiau ką tik nu­skam­bė­jęs jo siū­ly­mas dėl re­gio­nų po­li­ti­kos man ne­sup­ran­ta­mas ir ne­priim­ti­nas. Sa­ky­čiau, ne­tgi ci­niš­kas.

Ke­lios ger­bia­mo R. Kuo­džio ci­ta­tos: „Re­gio­nams ne­be­ver­ta skir­ti tiek pi­ni­gų, kiek bu­vo sei­kė­ja­ma ES pa­ra­mos. Pi­ni­gų ki­ši­mas ga­li pa­blo­gin­ti si­tua­ci­ją, jis tik gi­li­na lin­di­mą į už­da­rą ra­tą – tą pa­ro­dė mil­ži­niš­kų in­ves­ti­ci­jų į van­dent­var­ką pa­vyz­dys. Po­li­ti­kai iš pa­sku­ti­nių­jų ne­pri­pa­žins, kad gal­būt ver­ta nu­leis­ti ran­kas ir su­si­tai­ky­ti su esa­ma pa­dė­ti­mi. Yra di­de­lė ta­kos­ky­ra tarp eko­no­mis­tų ir po­li­ti­kų. Šie ren­ka­mi re­gio­nuo­se ir ban­do pa­da­ry­ti vis­ką, kad ten dau­giau eu­ro­pi­nės pa­ra­mos nu­sės­tų“.

Taip, aš tik­rai, ci­tuo­jant R. Kuo­dį, „iš pa­sku­ti­nių­jų“ ne­su­tik­siu su to­kiu po­žiū­riu, o juo la­biau – kad jis virs­tų konk­re­čiais ES pa­ra­mos ma­ži­ni­mo veiks­mais. Ir vi­sai ne dėl to, kad esu po­li­ti­kas, iš­rink­tas re­gio­ne.

Ne­su­tik­siu vi­sų pir­ma to­dėl, kad esu žmo­gus, gy­ve­nan­tis re­gio­ne. Šiau­liuo­se. Vil­nius man – dar­bo vie­ta, gy­ve­na­mo­ji – Šiau­liai. Re­gio­nas.

Ger­bia­mam R. Kuo­džiui, ko ge­ro, ver­tė­tų bent mė­ne­sį pa­gy­ven­ti Šiau­liuo­se. Ar­ba Pa­ne­vė­žy­je. O dar ge­riau – ma­žes­nia­me re­gio­no mies­te­ly­je. Pa­bend­rau­ti su vie­ti­niais – vers­lo, švie­ti­mo, bend­ruo­me­nės at­sto­vais. Jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­mis – ži­no­ki­te, to­kių yra, ir ne­ma­žai. Gal tuo­met jis pa­keis­tų sa­vo nuo­mo­nę.

Re­gio­nai ir taip sun­kiai ver­čia­si. Net ir su ES pa­ra­ma. Be­je, ne to­kia jau ir „mil­ži­niš­ka“, kaip sa­ko R. Kuo­dis. Jei ES in­jek­ci­jos bū­tų stai­ga su­ma­žin­tos ar iš­vis nu­pjau­tos – tai bū­tų tik­rų tik­riau­sia ka­tast­ro­fa. Ku­ri tie­sio­giai pa­lies­tų, gru­biais pa­skai­čia­vi­mais, apie 2 mln. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų. Tiek gy­ve­na re­gio­nuo­se. Di­džio­ji da­lis. Nes Lie­tu­va – ne tik Vil­nius ar Kau­nas.

Nei inf­rast­ruk­tū­ros, nei nau­jų dar­bo vie­tų, nei ga­li­my­bių tiek vie­ša­jam, tiek pri­va­čiam sek­to­riams įgy­ven­din­ti pro­jek­tus, ku­rie bent iš da­lies su­lai­ko re­gio­nų žmo­nes nuo emig­ra­ci­jos. Į tą pa­tį Vil­nių, bet kur kas daž­niau – į ki­tas ša­lis

R. Kuo­džio pa­siū­ly­mo įgy­ven­di­ni­mas lem­tų tik stai­gų emig­ra­ci­jos šuo­lį, be­dar­bys­tės au­gi­mą, vers­lo iš­ny­ki­mą, gy­ven­to­jų nu­si­vy­li­mą, so­cia­li­nių pro­ble­mų gau­są ir be­ga­lę ki­tų ne­gan­dų. Ar to no­ri mū­sų eko­no­mis­tas? Nes, pa­pras­tais žo­džiais kal­bant, jo pa­siū­ly­mą ga­li­ma in­terp­re­tuo­ti ir taip: ne­be­duo­ki­me pi­ni­gų re­gio­nams, žlu­gęs rei­ka­las, tie­siog leis­ki­me jiems iš­si­va­ži­nė­ti – ar­ba nu­mir­ti.

Be­je, R. Kuo­džio pa­tei­kia­mas pa­vyz­dys dėl van­dent­var­kos tei­sin­gas – bet tik iš da­lies. Jis kal­ba apie ge­ria­mo­jo van­dens ir nuo­te­kų tink­lų tie­si­mą, ku­ris iš­ties ne­pi­gus ma­lo­nu­mas. Be to, yra pro­ble­ma, kad žmo­nės ne­no­riai jun­gia­si prie tink­lų. Nors tai, re­gis, pa­to­gu, šiuo­lai­kiš­ka.

Ko­dėl ne­no­riai? Ogi to­dėl, kad vamz­džiai at­ve­da­mi tik iki skly­po ri­bos. Iki na­mo ir pa­čia­me na­me, žmo­gau, iš­si­ve­džiok pa­ts. Tai, aiš­ku, pa­pil­do­ma in­ves­ti­ci­ja, ku­rią anaip­tol ne kiek­vie­nas sau ga­li leis­ti. To­dėl ir ne­si­jun­gia.

Ką no­riu pa­sa­ky­ti: ne vi­suo­me­nė kal­ta, kad lė­šos ne­duo­da efek­to. Kur kas la­biau kal­ti biu­rok­ra­tai ir jų su­gal­vo­tos tai­syk­lės, ku­rių dė­ka žmo­gus lyg ir kaž­ką gau­na, ta­čiau tik ta­da, kai su­si­mo­ka pa­ts. Tad gal jas vi­sų pir­ma rei­kė­tų to­bu­lin­ti ir keis­ti?

Dė­me­sys ir lė­šos re­gio­nams nie­ku gy­vu ne­ga­li ma­žė­ti. Ko tik­rai rei­kia – pro­gra­mų ir pro­jek­tų per­žiū­ros, įver­ti­ni­mo ir prio­ri­te­tų nu­sta­ty­mo pa­gal šiuo­lai­ki­nes rea­li­jas bei ak­tua­li­jas. Pi­ni­gai ne­ga­li bū­ti nau­do­ja­mi tik tam, kad bū­tų pa­nau­do­ti. Bū­tent tuo va­do­vau­ja­si ir Vy­riau­sy­bė. Lė­šos tu­ri bū­ti ski­ria­mos tiks­lin­gai. Kiek­vie­nas in­ves­tuo­tas eu­ras tu­ri ne­šti konk­re­čia ir ap­čiuo­pia­mą nau­dą.

O pa­čiai re­gio­ni­nei po­li­ti­kai kaip to­kiai bū­ti­na skir­ti pa­di­din­tą, mak­si­ma­lų dė­me­sį. Ne taip, kaip da­bar: for­ma­liai už tai at­sa­kin­ga Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja, rea­liai – ji ir dar ko­kios pen­kios. Jei iš­ties no­ri­me, kad Lie­tu­va ne­tap­tų tik Vil­niu­mi su prie­mies­čiu Kau­nu, bū­ti­na kon­cent­ra­ci­ja vie­no­je įstai­go­je. Ne­bū­ti­nai nau­jo­je Re­gio­nų mi­nis­te­ri­jo­je, ta­čiau vis tiek vie­no­je.

Nes ki­taip re­gio­nai nyks ir to­liau. Net ir su ES pa­ra­ma, ku­ri nuo 2020-ųjų, be­je, bus žy­miai ma­žes­nė. Tik pro­ce­sas už­truks il­giau, ta­čiau gre­sian­tis re­zul­ta­tas vis tiek bus toks. Aš su tuo ne­su­tin­ku. Kaip re­gio­no gy­ven­to­jas, kaip po­li­ti­kas, kaip lie­tu­vis.

Kvie­čiu iš­sa­ky­ti sa­vo sam­pro­ta­vi­mus vi­sų par­ti­jų at­sto­vus, kad re­gio­nų žmo­nės ži­no­tų kas, kaip mąs­to bei ruo­šia­si elg­tis.

Užs. Nr. 317739