Naujausios
Rokonių Kazimieras
Ūkininką, mecenatą, visuomenininką, kaimo lyderį Kazimierą Masilionį daugelis vadina tiesiog Kaziuku. Todėl jis nesensta.
72-ejų vyras pernai išmoko pilotuoti lėktuvą. Prie namų pasistatė oro uostą. Į renginius važiuoja vieninteliu Lietuvoje ryškiai geltonu „Chevrolet Suburban“ arba pasikinko „Harley Davidson“ motociklą. Mylimam Rokonių kaimui Radviliškio rajone jis baigia statyti bažnyčią.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Auksinės vestuvės – lėktuve
Dėl pokalbio su K. Masilioniu tariausi ilgiau nei pusmetį. Vyras vis atsikalbinėjo, gynėsi užimtumu ir kartojo svarbiausią argumentą: „Nenoriu reklamuotis.“ Po paskutinio skambučio netikėtai atlyžo. „Kodėl sutikote?“ – net pačiai pasidarė smalsu. „Nes jūs parašėte apie lėktuvus“, – paaiškino. Iki šiol nesutiko kalbėtis su to prašydavusiais žurnalistais.
Susitikome Joniškio rajone, Barysių aerodrome, kuriame saugomas jo lėktuvėlis. Netrukus jis bus perkeltas į nuosavo aerodromo angarą, kurį per žiemą K. Masilionis pasistatė šalia sodybos.
„Esu vienintelis pilotas Rokonių kaime ir tikriausiai Šeduvos apylinkėse!“ – sako džiaugsmingai. Pernai, būdamas 71 metų, jis kartu su anūku išsilaikė piloto licenciją. Buvo vyriausias mokinys per beveik devynerius skraidymo mokyklos „Noriu skristi“ gyvavimo metus.
Skraidyti svajojo nuo pat jaunystės, bet tuomet tai atrodė nepasiekiama. Nebuvo galimybių nei išmokti, nei lėktuvą įsigyti, reikėjo rūpintis vaikais, ūkiu.
„Su lėktuvu reikia kaip su moterimis elgtis – labai atsargiai“, – paaiškina stumdamas savo ultralengvąjį orlaivį, naujutėlaitį, kaip sako, dar kvepiantį dažais, bet jau apkibusį vabaliukais po skraidymo. Pavadino jį „Rokoniai“ savo gimtojo kaimo garbei.
Už ekstremalią užgaidą žmona Vitalija vyro labai netarkavo, tik padovanojo knygą „Pasaulio katastrofos“. Kazimieras paskaitė, pagalvojo: jei jau lemta pakliūti į tą sąrašą – tebūnie.
Žmoną Vitaliją, gyvenančią gretimame kaime, Kazimieras pažinojo nuo jaunystės. Susidraugavo jau būdami vyresni. „Tada teturėjau moskvičių, bet rusų laikais bernas su mašina irgi buvo šis tas. Rajone tik trys mašinos buvo. Dabar lėktuvas neatstoja anuometinės mano moskvičiaus vertės“, – šypsosi.
Nesąmone vadina posakį, kad meilė trunka trejus metus. „Gyvenime man labiausiai pasisekė meilės reikaluose“, – konstatuoja. Kitais metais sutuoktiniai švęs auksines vestuves – 50 metų kartu.
Kazimieras pusiau juokais, pusiau rimtai piešia romantišką viziją: „Lėktuve ženysimės. Pakilsim lėktuvėliu, apsikeisim žiedais virš miško, o iš bagažinės šventu vandeniu mus kunigas tik krapys, krapys...“
Premija geriausiems abiturientams
Važiuojame į Radviliškio rajone, netoli Šeduvos esantį Rokonių kaimą, kuriame gyvena apie 50 gyventojų. K. Masilionis atsiprašo, jog pakeliui teks stabtelėti Radviliškyje – turi pasirašyti kelis banko dokumentus. Jis pervedė paramą vienai šeimynai.
„Nors nepažinojau savo senelio, vadovaujuosi jo posakiu – jei nori būti turtingas, turi 10 procentų pelno atiduoti biedniems žmonėms, bažnyčiai. Taip visuomet darau“, – aiškina K. Masilionis.
Nuo pernai metų jis įsteigė 5000 litų (dabar 1500 eurų) premiją Sidabravo gimnazijos geriausiai besimokiusiam abiturientui. „Pernai buvo tik du pretendentai, šiemet – jau devyni. Reiškia, mačijo“, – šypteli.
K. Masilionis kalba, kad aukštasis mokslas – labai svarbu. Jam pačiam nebuvo galimybių mokytis. Septynerių metų berniuką buvo užpuolę medžiotojų šunys, įvarė didžiulį išgąstį. Negalėjo lankyti mokyklos. Tik grįžęs iš kariuomenės susiėmė ir baigė vidurinę. Jo brolis dvynys yra mokslininkas, baigęs du aukštuosius.
„Kad pilotas būsiu – niekas netikėjo. Dabar sveikatos komisiją licencijai gauti praėjau be problemų, – sako 72-ejų vyras. – Danties nėra skaudėję, visi savi, galvos nėra skaudėję. Ligoninėje gulėjau tik kai apendicitą pjovė ir kai jaunystėje lenktyniaujant motociklu su lenktynininku jis man koją sumušė.“
Aplinkiniai vadino bepročiu
Atkūrus nepriklausomybę pradėjo grąžinti žemes, K. Masilionis iš Kauno grįžo į senelio tėviškę, gimtąjį Rokonių kaimą atsiimti mamos žemės. Ten ir užsiliko, pradėjo ūkininkauti, plėstis. Žemė buvo nebrangi, parduodavo žirnių mašiną – nupirkdavo 10 ha žemės. Taip nuo 18 ha išsiplėtė iki beveik 800 ha.
Pradžioje dirbo vienas – dieną ruošdavo žemę, naktį sėdavo. „Visi juokėsi, kad esu durnius, beprotis, krisiu kada nors“, – pasakoja. Ūkį sukūrė savomis rankomis, iš banko nesiskolino nė cento.
K. Masilionis pats nebeūkininkauja – didžiąją dalį žemės nuomoja kitiems ūkininkams, kas mėnesį gauna solidžią sumą už nuomą. „Todėl galiu sau žaisti“, – šypteli.
Ar perleis Žemės ūkio akademijoje studijuojančiam anūkui savo ūkį, jis vienareikšmiškai neatsako: „Dar pažiūrėsim, kas mokės valdyti. Žinokit, pinigus reikia mokėti valdyti, nesvarbu, kad jų turi.“ Kaip pavyzdį pateikia milijoną loterijoje laimėjusius žmones – beveik visų likimai liūdni. Sako, savų turtų į kapus nesineš – žemes išdalins dviem dukroms, anūkams. Ką jie su tuo darys, galės spręsti patys.
Už jaunystę – visi turtai
„Pats, gink Dieve, niekada neemigruočiau! Lietuvoj geriau sausą duoną graužčiau, negu Amerikoj ar Europoj milijonierium būčiau! Aš turiu savo kraštą, kam man kiti? Tik durniai ir tinginiai neranda Lietuvoj darbo“, – aistringai kalba K. Masilionis. Ūkininkus, besiguodžiančius, kad negali išgyventi iš turimos žemės, vadina „laužais“ – nenorit, neturit ir neturėsit.
„Duokite man savo jaunystę, aš jums atiduodu viską, ką turiu. Parodysiu karaliaujantį ubagą. Didžiausias turtas – jaunystė ir sveikata. Milijoną Lietuvoj uždirbti vieni juokai, tik reikia daug dirbti. Negali nesisekti, jei sąžiningai dirbi“, – priduria.
Pirmąjį milijoną jis užsidirbo per dešimt metų. Geriausiai milijonierius ūkininkas jaučiasi su guminiais batais, o ne kostiumu ir kaklaraiščiu: „Svetimų pinigų neskaičiuoju, su niekuo nelenktyniauju. Kiek turiu – tiek gana.“
Nuo pat paauglystės jam teko juodai dirbti, nes šeimoje augo 7 broliai ir 2 seserys, vargingai gyveno. Visa tėvų žemė priklausė kolūkiui. Pamena, keturiolikos metų, avėdamas guminius batus, 25 laipsnių šaltyje „kūzavu“ važiavo į Panevėžį. Kolūkio pirmininkas tuo metu sėdėjo kabinoje su veilokais. Išlipęs iš mašinos berniukas paeiti negalėjo.
„Gal jei būčiau išlepintas nuo vaikystės, būčiau nieko nesiėmęs?“ – ima svarstyti.
Jodinėjo ant kiaulės
Stabtelime prie vienos iš K. Masilioniui priklausančių sodybų, kurioje savo medžiotojų būrelio vyrams įrengė susirinkimų vietą, miške pastatė bokštelį. Medžioklė – antroji jo aistra po skraidymo. Ant susitikimų kambario sienų pūpso elnių ragai, kitame kambaryje įrengta skerdykla.
„Va, kaimas padejavo, kad lapės išneša vištas, tai dabar kiekvieną vakarą po lapę sumedžioju. Vakar šešta buvo“, – pasakoja K. Masilionis. Gaili medžiojamų gyvūnų, bet tai – gyvenimo ratas.
Jei savaitę neturėtų veiklos, būtų ligonis. Ką nors darydamas, galvoje dar tris projektus kuria. Nuobodžiauti neturi kada: vadovauja prie Kauno dukrai padovanotos kaimo turizmo sodybos statyboms, rąstinių namų statybų verslui.
Kokie vaikystės prisiminimai susiję su Rokoniais? Kazimieras pasakoja, kad tėvus norėjo ištremti į Sibirą. Jie paliko devynis vaikus prižiūrėti šalia gyvenusiam kaimynui ir išvyko pasislėpti, kol situacija aprims.
Nebuvo kuo šerti gyvulių, todėl kiaulę paleido iš tvarto į pievą ganytis. Šešerių Kaziukas su dviem broliais sugalvojo apie 300 kg sveriančią kiaulę išjodyti. Trise atsisėsdavo ant kiaulės kupros ir jodinėdavo po kiemą it žirgu. Jei kuris nukrisdavo, kiaulė sustodavo.
„Ašarų kalnai buvo, kai vieną rytą atsikėlę radom mylimą gražuolę kiaulę papjautą...“ – atsidūsta. Kaimynas kiaulę papjovė maistui, kad vaikai badu nenumirtų.
Surengs aviacijos šventę
Asfaltuotą gatvę nuo Rokonių iki Raizgių vietiniai tarpusavyje vadina Masilionio keliu. Vyras daug prisidėjo savo iniciatyva ir finansais, kad žvyrkelį padengtų asfaltas. „Štai, iškasiau kūdrą, maudosi visas kaimas, – mosteli ranka įvažiavus į Rokonius. Pastatė uždarą rąstinę autobusų stotelę, kad vaikai laukdami nešaltų. Dovanojo vargingoms šeimoms karvių, lojaliems darbininkams, sąžiningai išdirbusiems pas jį metus – automobilių.
„Jei užeitų karas, reikėtų išdalinti žmonėms duoną, pasilikčiau sau mažiausiai. Taip jaučiu“, – kalba. Ar žmonės gerumą įvertina? Ne visada. Padovanojo vienam darbininkui automobilį, vėliau užtiko jį tepalus iš jo vagiantį.
Nepastebėti, kur gyvena kaimo aktyvistas, neįmanoma: iš tolo šviečia bažnyčia ir lėktuvų angaras. Trobą pasistatė kaip „babos“ gryčią – ilgą, senovišką.
Lėktuvų angarą ir pakilimo taką su vienu pagalbininku įsirengė per žiemą. Kazimieras demonstruoja durų pakėlimo konstrukciją, kurios mechanizmą pats sugalvojo. Vyras svarsto Rokoniuose gyventojams surengti aviacijos šventę.
„Gaminsiu miežinį alų, dabar statau cechą“, – į dar vieną iš pastatų baksteli šeimininkas. Gyvendamas Kaune jis buvo aludaris, turėjo įmonę. Sako, per savaitę pagamindavęs apie 5 tonas miežinio alaus. Dabar, pajutęs ilgesį senam užsiėmimui, nutarė vėl alų gaminti.
Techniką mėgstantis vyras į šventes, proginius renginius kartais važiuoja motociklu „Harley Davidson“ ar 3,6 tonos sveriančiu geltonu amerikietišku visureigiu „Chevrolet Suburban“. Garažiuke mėgsta krapštytis prie senųjų modelių rusiškų motociklų.
Bažnyčioje organizuos koncertus
Netiki K. Masilionis horoskopais, burtais, loterijomis, bet tiki Dievu.
„Jei žmogus netiki – jis gyvulys. Turi tikėti Dievu, Saule ar Mėnuliu. Be tikėjimo žmogus yra niekas“, – neabejoja. Jo manymu, tikėjimas gyvenime padeda.
„Anksčiau žmonės biednesni buvo, o kokias bažnyčias pasistatė! Nei kranų, nei technikos, rankomis statė. Kuo jie gudresni buvo? Kodėl mes negalim pastatyti?“ – svarsto rokoniškis.
Nevaikšto Kazimieras kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. „O kam? – klausia. – Man Dievas ir po kaldra tas pats.“ Jam siūlo padaryti Rokonių parapiją, bet nesutinka, kol bus gyvas. Nori savarankiškumo. Svarsto bažnyčioje organizuoti koncertus, kartą per metus rengti atlaidus.
Bažnyčią ūkininkas stato beveik penkerius metus, darbai jau artėja į pabaigą. Beliko sunešti suolus, baigti bokštą ir apsodinti medeliais. Aplink kolonas prie paradinio įėjimo skraido kregždės, Kazimieras susirūpina, kaip reikės paukščių kaimynystės atsikratyti, kad nedergtų.
Specialiai dėl religinių skulptūrų bažnyčiai važiavo į religinių reikmenų mugę Lenkijoje. Išsirinko, užsisakė, bet gavęs nusivylė: „Nucackintos kaip lėlės buvo.“ Užsisakė kitas, iš lietuvių tautodailininko Prano Dužinsko – šiomis ąžuolinėmis skulptūromis K. Masilionis nepaprastai patenkintas. Viena jų vaizduoja šv. Kazimierą – dangiškąjį Lietuvos globėją.
Už įsikūrimą Rokoniuose – 12 arų žemės
„Nežinau, kiek dar gyvensiu, bet mirčiai reikia ruoštis, – kalba Kazimieras. – Žinai, rusai sako, negyvensi, nerūkysi – sveikas numirsi.“ Ir čia pat surimtėja.
Rodo į savo bažnyčios sieną, prie kurios jau suplanavęs savo pomirtinį įamžinimą. Pagal planą ten turėtų būti išbarstyti jo pelenai, ant sienos užkalta lentelė tik su vardu ir pavarde. Be datos. Kodėl? „Kad visi spėliotų, kas ten toks buvo“, – paaiškina.
K. Masilionis pastatė akmeninių paminklų kaime sušaudytiems vokiečių armijos kareiviams. Dar turi planų pastatyti paminklus miške sušaudytai žydų šeimai ir žuvusiam latviui. „Dievas manęs numarinti dar negali, turiu įsipareigojimų“.
„Jei žmogus nieko po savęs nepalieka – nėra įrodymo, kad gyvenai. Vadinasi, tik pasinaudojai kitų gerove. Palieku bažnyčią ateinančioms kartoms. Mano gyvenimas – kaip iš pasakojimo apie ilgaamžį gruziną kalnuose. Atrodo, pro vienas duris įėjau, pro kitas išeinu. Gyvenimas juokingas ir trumpas, todėl reikia nežiopsoti, naudotis progomis", – sako K. Masilionis.
Ar daug pražiopsotų progų? Kazimieras svarsto, kad per vėlai sugrįžo į tėviškę, 50-ies metų – būtų padaręs kaimui daugiau. Dabar yra paskelbęs – jei kas norėtų Rokoniuose statytis namus, dovanoja 20 arų sklypą nuosavos žemės. Atgaivinti kaimą – pagrindinė priežastis.
Groja armonika, mėgsta lašinius
Prieš 15 metų kaime pastatė kryžių, kad jo mėgstamas Valdas Adamkus laimėtų Prezidento rinkimus. Gerbia jį už patriotiškumą Lietuvai, neveidmainiškumą. Prezidentas aplankė kryžių, ūkininką, užsuko į svečius. K. Masilionis Prezidento apsilankymą kaime pažymėjo atmintina lenta. Kvies ir į bažnyčios atidarymo iškilmes.
„Kai tuomet atvyko Prezidentas, pakviečiau visą kaimą“, – pasakoja K. Masilionis. Ant jo svečių namelio sienų kabo susitikimus primenančios fotografijos. Tada vaišino Prezidentą kaimiškomis vaišėmis, stalą papuošė lauko gėlių puokšte. Žmona Vitalija vaišina ir mus – ant stalo – lašiniai, rauginti agurkėliai, žvėriena su slyvomis.
„Dabar jums pagrosiu savos kūrybos „Masilionio polką“, – paaiškina armoniką pasiėmęs K. Masilionis. Energingai užgroja. Po to – specialus sveikinimo maršas svečiams ir senoviškas „Suk suk ratelį“. Ne kartą su armonika dalyvavo TV laidoje „Duokim garo“.
„Reikia valgyti kuo daugiau lašinių ir nesilaikyti jokių dietų. Aš daugiausiai valgau sudžiūvusią juodą duoną. Valgau ir geriu viską, išskyrus žarijas ir vinis. Dar daug dirbu, todėl nėra kada senti“, – sveikatos, energijos ir stiprybės receptą įvardija Kazimieras. Intriguoja, jog dar laisvai gali pastovėti ant galvos. Išprovokuotas savo teiginius čia pat įrodo.
Išlydėdamas parodo kasmet iki šiol iš Prezidento V. Adamkaus gaunamus kalėdinius atvirukus, kuriuos itin brangina.
„Būtent tokį įsivaizduoju svajonių Lietuvos kaimą“, – pirmajame laiške parašė Prezidentas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
LĖKTUVAS: Savo ultralengvąjį orlaivį Kazimieras Masilionis pavadino „Rokoniai“ gimtojo kaimo garbei.
MUZIKA: Ne kartą Kazimieras Masilionis dalyvavo TV laidoje „Duokim garo“. „Dabar jums pagrosiu savos kūrybos „Masilionio polką“.
BAŽNYČIA: Ūkininkas Kazimieras Masilionis bažnyčią Rokonių kaime statė apie penkerius metus.
VIDUS: Baigiamos statyti bažnyčios vidų puošia lietuvių tautodailininko Prano Dužinsko ąžuolinės skulptūros, yra centrinis šildymas, netrukus bus atgabenti vargonai.
SKULPTŪRA: Viena Rokonių bažnyčios skulptūrų vaizduoja šv. Kazimierą – dangiškąjį Lietuvos globėją.
MOTOCIKLAS: „Harley Davidson“ motociklu Kazimieras Masilionis kartais vyksta į šventinius renginius.
PILOTAS: Pernai, būdamas 71 metų, Kazimieras Masilionis išsilaikė piloto licenciją – buvo vyriausias mokinys skraidymo mokyklos istorijoje.
TAKAS: Šalia namų per žiemą Kazimieras Masilionis su vienu pagalbininku įsirengė pakilimo taką ir lėktuvų angarą, į kurį netrukus persikels savo lėktuvėlį.
