Naujausios
Rokui Zubovui netrūksta gyvenimo rokenrolo
M. K. Čiurlionio proanūkis, garbingos Zubovų giminės palikuonis pianistas Rokas Zubovas susiduria su vis naujais iššūkiais. Neseniai baigtas kurti filmas, kuriame jis vaidina M. K. Čiurlionį. Amerikoje dėstė rokenrolo istoriją. R. Zubovas tiki, kad aukšto emocinio intelekto žmogus klasikinės muzikos koncerte neužmigs.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Tvirčiausiai paspaustas anūkas
– Esate garsios giminės palikuonis. Kaip tai veikia jus ir aplinkinius? Iš jūsų visuomenė tikisi daugiau?
– Įpareigoja. Jeigu mes kiekvienas labiau domėtumėmės savo genealoginiu medžiu, jaustume savo protėvius – stovinčius už mūsų ir stebinčius, savo darbais, savo autoritetu darančius mums įtaką – mūsų atsakomybė, įsipareigojimai, savęs suvokimas būtų prasmingesni.
Tai, kad esu M. K. Čiurlionio proanūkis, tikrai turėjo įtakos mano apsisprendimui tapti muzikantu. M. K. Čiurlionio dukra Danutė Čiurlionytė-Zubovienė norėjo, kad nors vienas iš jos anūkų taptų muziku. Ir aš, jauniausias anūkas, buvau tvirčiausiai paspaustas.
Pirmąkart tikrinant klausą nustatė, jog esu netinkamas muzikai. Kai mūsų šeimoje lankėsi profesorius Vytautas Landsbergis, močiutė dėl viso pikto paprašė: „Vituli (šeimoje taip vadindavo profesorių), patikrink, ar tas vaikas turi klausą.“ Patikrino: „Viskas gerai su tuo vaiku.“ Kad tapau muziku, esu dėkingas ir profesoriui V. Landsbergiui.
Kita vertus, mokykloje, žinodami, kad esu M. K. Čiurlionio proanūkis, visada prašydavo groti jo muziką. Ir mano pirmieji viešesni išėjimai į sceną buvo susiję su M. K. Čiurlionio muzika.
– Priklausote ne tik Čiurlioniams, bet ir dar vienai garsiai giminei – Zubovams. Kas esate labiau – Čiurlionis ar Zubovas?
– Tėtis yra Čiurlionių ir Zubovų giminės, o mama – Sidarų. Mamos giminė man irgi labai svarbi – ten yra mokytojų, Lietuvos kariuomenės karininkų ir visa tai – šilta patirtis.
Kas esu labiau – Čiurlionis ar Zubovas?.. Kai pažiūrėdavau į savo bočelį – koks jis buvo, ką veikė, kaip kas dieną atrodydavo, kokios buvo jo manieros – matau labai daug savęs. Veikloje ir atrodyme, matyt, aš esu ir tas, ir tas. Visi mes esame kažkokie dariniai.
Namai, kuriuose augau, buvo pastatyti Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, o jos dukra Danutė Čiurlionytė susituokė su Vladimiru Zubovu. Zubovai įsikraustė į Čiurlionienės namą, tai tos šeimos susilydė ir geografine prasme. Matyt, tie jauni žmonės – Zubovas ir Čiurlionytė – tuokėsi dėl to, kad jautė dvasinę, kultūrinę ir idėjinę giminystę. Man jaustis vienu, nereiškia nesijausti kitu. Mano šeimoje jie panašūs.
Jeigu žiūrėtume į M. K. Čiurlionį kaip į genijų – tai visi žmonės turi kruopelytę genijaus, bet tai – jau kosminis lygmuo.
O žmogiškajame lygmenyje M. K. Čiurlionis neturėjo pakankamai laiko šitoje žemėje. M. K. Čiurlionis buvo kūrybos, meilės žmogus – vis tiek laiko būtų pritrūkę...
Klasika, rokenrolas ir vaidmuo filme
– Jūs vedėte televizijos pašnekesius, rašote straipsnius, vaidinate, dėstote Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, vadovaujate Fortepijono katedrai. Tiek daug saviraiškos!
– Iki šios vasaros dvidešimt metų aš tikrai jaučiausi esąs nepriklausomas menininkas. Gal trūksta talento vienoje vietoje, tai bandau ir kitas sritis?
Nuo šio rudens Vytauto Didžiojo universitete gavau dar administracines prodekano pareigas ryšiams su užsieniu.
Tarp mano įsipareigojimų yra ir važinėjimas po mokyklas, kalbėjimasis su jaunais žmonėmis, ką aš ir anksčiau darydavau. Tik dabar aš kalbu kaip institucijos atstovas. Aš ne tik matau kelią, bet ir galiu jį pasiūlyti.
– Kokie buvo didžiausi jūsų gyvenimo iššūkiai?
– Kai išvažiavome į Ameriką – ten buvo rimtų iššūkių. Viename universitete trejus metus dėsčiau rokenrolo istoriją. Kai man tai pasiūlė, aš pamaniau, kad mūsų fakulteto dekanas turbūt iš proto išsikraustė. Kodėl aš turėčiau dėstyti rokenrolo istoriją?
Bet Amerikoje išmokstama gyventi pagal principą – „ne“ pasakyti lengva, bet antrąkart niekas nieko neprašys. Pradėjau domėtis rokenrolu ir dėsčiau.
Grįžęs į Lietuvą iškėliau sau užduotį: gyvensiu tik iš grojimo. Buvo sunku. Įsitikinau, kad einame prie tam tikros socialinės atskirties. Ne bedarbių ar bedalių. Neturime visuomeninio tinklo žmonių, kuriuos vienytų dvasinė bendrija.
Jeigu vidutiniame Lietuvos mieste nėra 20–30 žmonių, kurie vakare norėtų paklausyti klasikinės muzikos koncerto – tai jau socialinė problema. Ši socialinė problema yra ir kitose šalyse, nes turime daug pagundų neiti į koncertą: blogas oras, įdomi televizijos programa, tinginys, per daug darbų. Bet užmirštame tai, kas svarbiausia – mūsų dvasinį „aš“, kuriam taip pat reikia peno.
Vėliau važinėjau po mokyklas su edukacine programa – irgi buvo didelis iššūkis.
– Kaip sekėsi britų kuriamame filme „Žvaigždžių sonata“ vaidinti M. K. Čiurlionį?
– Prieš trejus metus sugalvojau įrašyti visą M. K. Čiurlionio fortepijoninę kūrybą. Atradau, kad yra septynios su puse valandos muzikos ir įgyvendinau šį sumanymą. Padaręs sakiau, kad mano gyvenimo darbas nudirbtas, galiu ilsėtis.
Tada staiga atsiranda filmas ir režisierius sako: „Tu vaidinsi M. K. Čiurlionį.“ Sakau, nevaidinsiu. „Tau – išeis“, – tikina. Tada skambinu Valentinui Masalskiui, kuris su mūsų ansambliu jau yra dirbęs ir scenoje mane pažįsta. Sako: eik, daryk, o aš tau padėsiu. Ramino, kad kine viską sumontuos, iškirps. Ir ėjau.
Filmas M. K. Čiurlionį atskleidžia kitokį. Buvau įpratęs jį matyti kaip kūrėją. Filme M. K. Čiurlionis – personažas. Reikėjo atkurti, kaip jis vaikšto, kalba, valgo. Kaip liūdi, išgyvena. Tai irgi praturtino mane. Reikėjo perskaityti visus jo amžininkų atsiminimus, kaip žmonės jį apibūdindavo, kaip su juo bendraudavo. Koks jis buvo viešoje erdvėje, koks tarp giminių. Man pačiam tai buvo įdomi charakterio studija.
Žiūrovas filmą galės pamatyti pavasarį, kai jis pasirodys ekranuose. Filmas jau sumontuotas. Įvyko ir pirmoji kūrybinė filmo peržiūra.
Išsilavinęs žmogus koncerte nemiega
– Studijavote ir dėstėte JAV, Šveicarijoje, Lietuvoje. Kokia yra lietuvių muzikos mokykla pasauliniame kontekste?
– Atsakysiu Juliaus Greimo žodžiais: „Mokslas nėra tautiškas.“ Menas irgi nėra tautiškas. Menas arba suprantamas, arba ne.
Mūsų muzikos mokymo lygis ankstyvajame ugdyme yra labai geras. Tai, kad mes sukūrėme tokią puikią meno edukacinę sistemą galėtų būti didelė vertybė, jeigu mes mokėtume turimą bazę ir išmanymą panaudoti.
Bet edukacinę krizę šiuo metu patiria visas pasaulis. Iki šiol vyraujanti ugdymo sistema buvo sutverta XIX amžiuje Anglijoje, kai fabrikuose prireikė truputį apmokytos darbo jėgos. Tada reikėjo žmonių, kurie žinotų teisingus atsakymus į klausimus. Todėl mūsų pedagoginei sistemai iki šiol svarbiausia žinoti atsakymą – tai mechaninio mokymo pagrindas: kad darbininkas būtų gana raštingas ir galėtų susikalbėti su savo viršininku. Viskas.
XXI amžius susiduria su kasdien besikeičiančia situacija, kada iš tikrųjų nežinai atsakymo. Ir niekas nežino, nes klausimas dar nebuvo iškeltas. Prieš dvidešimt metų nebuvo kompiuterio, o šiandien laisvai bendraujame erdvėje, kurios anksčiau nebuvo.
Muzikos mokykla išgyvena tą patį. Reikia atmesti lengvas metodikas, kurios moko atsakyti.
Gunaras Kakaras yra sakęs: „Geras mokinys yra tas, kuris žino atsakymą, geras mokslininkas tas, kuris užduoda klausimą. Atsakymas yra pabaiga, klausimas – niekada nesibaigiantis procesas“.
– Tai kas, jūsų nuomone, svarbiausia?
– Svarbu, kad turėdami skirtingo lygio estetinio lavinimo mokyklas – muzikos, dailės ar šokio – mes nerengtume šimtų tūkstančių profesionalų, o ugdytume žmones, suvokiančius kultūrinį kontekstą, galinčius ateiti į koncertą ir jame neužmigti, klausyti muzikos, kuri jiems pažįstama, bet pateikiama kitaip, kitu rakursu, kito žmogaus.
Estetinis lavinimas formuoja mūsų emocinę pasaulėjautą. Aukšto emocinio intelekto žmogus gali geriau dirbti kolektyve, geriau valdo susierzinimą, pakelia į kūrybinę plotmę tai, kas kitu atveju būtų negatyvu.
Jeigu sugebėsime estetinį lavinimą transformuoti taip, kad šios mokyklos būtų matomos ir svarbios miesto ir valstybės lygiu, mes jas išlaikysime. Aš tikiu, kad taip ir bus.
Jono TAMULIO nuotr.
RYŠYS: „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis visąlaik mane lydi ir vis įvairesniais aspektais“, – sako jo provaikaitis Rokas Zubovas. Pianistas britų režisieriaus filme „Žvaigždžių sonata“ suvaidino savo genialųjį protėvį.
IŠŠŪKIAI: Rokas Zubovas sako, kad gyvenimas jį nuolat nustebina naujais iššūkiais, į kuriuos menininkas neria stačia galva.
