Rūmininkus laikas atjunkyti nuo valstybės dotacijų

Rū­mi­nin­kus lai­kas at­jun­ky­ti nuo vals­ty­bės do­ta­ci­jų

Re­mi­gi­jus Že­mai­tai­tis,

par­ti­jos „Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas“ pir­mi­nin­kas

Pas­ta­ruo­ju me­tu vi­sa žem­dir­bių bend­ruo­me­nė su­dūz­gė tar­si bi­čių avi­lys. Že­mės ūkio rū­mai, ku­rie tu­rė­tų at­sto­vau­ti žem­dir­bius, gin­ti jų in­te­re­sus ta­po biu­rok­ra­ti­nio apa­ra­to iršt­va. Pen­kios žem­dir­bių or­ga­ni­za­ci­jos, ne­pa­ten­kin­tos Že­mės ūkio rū­mų veik­la, įstei­gė nau­ją sa­va­ran­kiš­ką or­ga­ni­za­ci­ją. Že­mės ūkio rū­mai me­tus lai­ko nie­kaip ne­ga­li iš­si­rink­ti nuo­la­ti­nio va­do­vo.

Vie­nas bu­vęs rū­mų va­do­vas, da­bar ta­po že­mės ūkio mi­nist­ru. Ki­tas bu­vęs rū­mi­nin­kas – už­sė­do LR Sei­mo kai­mo rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko krės­lą. Rū­muo­se li­ko jų ko­le­ga, kaip lai­ki­na­sis va­do­vas. Vi­sos šio tri­kam­pio kraš­ti­nės – vie­nos kom­pa­ni­jos ran­ko­se. O, kaip sa­ko­ma, tri­kam­pis yra pa­ti tvir­čiau­sia geo­met­ri­nė fi­gū­ra. Tai­gi, že­mės ūkio ad­mi­nist­ra­to­riai, biu­rok­ra­ti­nė kli­ka pa­si­ju­to tvir­ta kaip nie­kad. Juo­lab, kad nie­kas čia net neieš­ko ga­li­mo in­te­re­sų konf­lik­to. „Vsio za­kon­no“, kaip sa­ko­ma.

Tik stai­ga, čia priė­jo du Sei­mo na­riai ir ne­ti­kė­tai pa­siū­lė už­suk­ti rū­mams vals­ty­bės do­ta­ci­jų srau­tą. Nut­rauk­ti pri­va­čios struk­tū­ros do­ta­vi­mą iš vals­ty­bės biu­dže­to jau nuo ki­tų me­tų. Pri­ta­ri­mas tam iš­kart at­si­ra­do net iš 50 Sei­mo na­rių. Sub­raš­kė­jo tri­kam­pis. Kas iš­drį­so griau­ti nu­si­sto­vė­ju­sią idi­li­ją ir trik­dy­ti rū­mų ra­my­bę? Ak, tai R.Že­mai­tai­tis su V.Kamb­le­vi­čiu­mi. Puo­lė rū­mų šu­lai rink­ti pa­ra­šus po rei­ka­la­vi­mu, kad Sei­mo na­riai at­siim­tų sa­vo pa­siū­ly­mą dėl do­ta­ci­jų nu­trau­ki­mo rū­mams.

Pa­ra­šų rin­ki­mas pra­si­dė­jo, ta­čiau no­rin­čių pa­si­ra­šy­ti, kiek ži­nau, ne taip jau ir daug, nes žem­dir­biai su­pran­ta, kad atė­jo lai­kas ne­be­pe­nė­ti vi­sos tos biu­rok­ra­tų ar­mi­jos, ku­ri ne­va rū­pi­na­si žem­dir­bių in­te­re­sais. Juo­lab, kad ir tar­pu­ka­riu, kai bu­vo įkur­ti šie rū­mai, juos iš­lai­kė ne vals­ty­bė bet žem­dir­biai ir sa­vi­val­da. O kai pa­tys iš sa­vo lė­šų iš­si­lai­kė, tai ir re­zul­ta­tai bu­vo pui­kūs.

Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos že­mės ūkio eko­no­mi­nis ste­būk­las yra pri­ski­ria­mas prie vie­no iš tri­jų di­džiau­sių ne­prik­lau­so­my­bės pa­sie­ki­mų – pa­skelb­tos ne­prik­lau­so­my­bės, pa­nai­kin­to be­raš­tin­gu­mo ir že­mės ūkio bei mais­to pra­mo­nės bu­mo.

Be jo­kių Kai­mo plėt­ros pro­gra­mų, be jos mi­li­jar­dų, be pa­ra­mų, be ypa­tin­gų tech­no­lo­gi­jų ar ino­va­ci­jų Lie­tu­vo­je, nua­lin­to­je ka­ro ir ne­si­bai­gian­čių rek­vi­za­vi­mų, že­mės ūkis tar­pu­ka­ry­je neį­ti­kė­ti­nais tem­pais šo­vė į vir­šų ir ta­po pir­mau­jan­čiu Eu­ro­po­je dau­ge­ly­je sri­čių.

Pri­si­min­ki­me svies­to, be­ko­no eks­por­to tem­pus, net ir taip va­di­na­mo „žą­sų kri­zi­so“ per­pro­duk­ci­ją, kai kiek­vie­nam val­di­nin­kui iš al­gos pri­va­lo­mai te­ko pirk­ti po ža­sį. Sta­tis­ti­ka tik­rai įspū­din­ga. Štai, pa­vyz­džiui, svies­to eks­por­tas 1924 m. iš Lie­tu­vos su­da­rė 524 to­nas, o jau 1937 m. jis bu­vo be­veik 30 kar­tų di­des­nis – 15058 to­nos. Be­ko­no eks­por­tas 1928 m. bu­vo 149,8 to­nos, o po ket­ve­rių me­tų, 1932 m. jau net – 25131 to­nos. Tai yra 170 kar­tų dau­giau. Gy­vų kiau­lių iš­ve­ži­mas iš Lie­tu­vos 1928 m. – 41827 vnt., o 1937 m. – 137674 vnt. Paukš­čių eks­por­tas 1924 m. – 269280 vnt., o 1932 m. – 854734 vnt. (šal­ti­nis: Dr.J.Krikš­čiū­nas „Lie­tu­vos že­mės ūkis 1918-1938m.“). Ar ma­to­me nors ką nors pa­na­šaus šian­dien?

Vi­si is­to­ri­kai vie­nu bal­su su­ta­ria, kad tai bu­vo ste­buk­las, prie ku­rio la­bai daug pri­si­dė­jo jo au­to­riai – že­mės ūkio mi­nist­rai M. Kru­pa­vi­čius ir P. Alek­sa, ku­ris, be­je, ir įkū­rė Že­mės ūkio rū­mus. Tur­būt jie da­bar ap­si­verk­tų pa­ma­tę kuo gi pa­vir­to jų kū­di­kis.

Šian­dien Že­mės ūkio rū­mai jau var­giai beats­to­vau­ja žem­dir­biams. Žem­dir­biai ta­po ma­žu­ma tarp na­rių, ma­žu­ma rū­mų ta­ry­bo­je, ma­žu­ma pre­zi­diu­me. Rū­muo­se šil­tai įsi­tai­sė tie, ku­rie ar­ti­mai ne­su­si­ję su že­mės ūkiu. Vy­rau­ja rū­mų dar­buo­to­jai, šil­tas vie­te­les su­si­su­ko kai ku­rių aukš­tų že­mės ūkio funk­cio­nie­rių mei­lu­žės, ar­ti­mie­ji, gi­mi­nai­čiai. Rū­mų pir­mi­nin­kas, di­rek­to­rius, ta­ry­bos pir­mi­nin­kas ir pre­zi­diu­mo pir­mi­nin­kas šiuo me­tu yra vie­nas ir tas pa­ts as­muo, tu­rin­tis la­bai ma­žai ką bend­ro su že­mės ūkiu. Kaip sa­ko­ma – šven­ta tre­jy­bė. Net ne tre­jy­bė, o ket­ve­ry­bė vie­na­me as­me­ny­je. Jis pa­ts ad­mi­nist­ruo­ja ir pa­ts kont­ro­liuo­ja sa­vo veik­lą – įskai­tant ir vals­ty­bės lė­šų pa­nau­do­ji­mą.

Žem­dir­biai skun­džia­si, kad rū­mų ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­buo­to­jai, užuo­t su­pa­žin­di­nę žem­dir­bių or­ga­ni­za­ci­jas su nu­ta­ri­mais, įsta­ty­mų pro­jek­tais ir klau­sę jų po­zi­ci­jos, pa­tys žem­dir­bių var­du tei­kia vie­no­kias ar ki­to­kias nuo­mo­nes val­džios ins­ti­tu­ci­joms.

At­ly­gi­ni­mai rū­muo­se ge­ro­kai vir­ši­ja Lie­tu­vos vi­dur­kius. To­kių ga­lė­tų pa­vy­dė­ti ne vie­nas dir­ban­ty­sis. Rū­mi­nin­kai skrai­do po už­sie­nius, ko­man­di­ruo­tes, už ku­rias ap­mo­ka­ma iš rū­mų biu­dže­to. Štai ir šį ru­de­nį lai­ki­nais rū­mų val­do­vas veik sa­vai­tę vie­šė­jo JAV sos­ti­nė­je Va­šing­to­ne. Vieš­na­gės me­tu pa­bu­vo­jo klau­sy­to­jo sta­tu­su Co­pa – Co­ge­ca kon­fe­ren­ci­jo­je, su­da­ly­va­vo eks­kur­si­jo­je po Lie­tu­vos am­ba­sa­dą, šnek­te­lė­jo su Že­mės ūkio ir ko­mer­ci­jos ata­šė Vai­do­tu Aš­mo­nu. O kas iš to Lie­tu­vos žem­dir­biams? Kiek jiems kai­na­vo ta rū­mi­nin­ko ko­man­di­ruo­tė su skry­džiais, vieš­bu­čiais, dien­pi­ni­giais ir ki­to­mis iš­lai­do­mis?

Vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­sta­ruo­ju me­tu daug kal­ba­ma apie še­šė­lį ir su­si­ju­sių san­do­rių blo­gį. Tuo tar­pu Že­mės ūkio rū­mų pa­si­ra­šy­tų vie­šų­jų pir­ki­mų su­tar­čių su fi­zi­niais as­me­ni­mis skai­čius pa­sta­ruo­ju me­tu ypa­tin­gai pa­gau­sė­jo. To­kia ten­den­ci­ja at­si­ra­do po to, kai rū­muo­se įsi­ga­lė­jo kont­ro­lės ir vyk­dy­mo pa­tval­dys­tė. Ne­ma­ža da­lis tų su­tar­čių bu­vo pa­si­ra­šy­ta su rū­mų dar­buo­to­jais ir ad­mi­nist­ra­ci­jai ar­ti­mais žmo­nė­mis.

Apie įsi­smar­ka­vu­sį rū­mi­nin­kų „šo­pi­ni­mą­si“ kal­bė­jau dar va­sa­rą, bir­že­lį, kai paaiš­kė­jo, kad Že­mės ūkio rū­mų vyk­do­mi vie­šie­ji pir­ki­mai yra ga­li­mai ne­skaid­rūs, o vals­ty­bės pi­ni­gi­niai iš­tek­liai nau­do­ja­mi neat­sa­kin­gai. Ne­tu­rė­da­mi jo­kių la­bo­ra­to­ri­jų, la­bo­ran­tų, jo­kio moks­li­nės įstai­gos sta­tu­so rū­mi­nin­kai vyk­dė vie­šuo­sius pir­ki­mus, ku­rie ne­su­de­ri­na­mi su Lie­tu­vos Res­pub­li­kos že­mės ūkio rū­mų veik­la. Pir­ko chro­ma­tog­ra­fo sis­te­mą, kjel­da­lio ana­li­zės sis­te­mą, pre­ci­zi­nes svars­tyk­les, pa­ro­do­mų­jų ban­dy­mų prie­žiū­ros ir sklai­dos pa­slau­gas iš pri­va­čios UAB „Art 21“. To­met keis­tai at­ro­dė, ko­dėl ban­dy­mams, su to­kiu mil­ži­niš­ku biu­dže­tu, pri­žiū­rė­ti pa­si­rink­ta ne pri­pa­žin­ta moks­lo įstai­ga, ne uni­ver­si­te­tas, ne mo­der­nių tech­no­lo­gi­jos slė­nių moks­li­nin­kai, bet pri­va­tus UAB‘as? Neuž­siim­da­mi že­mės ūkio veik­la rū­mai nuo­mo­jo­si že­mės ūkio tech­ni­ką, pir­ko trą­šas, pro­bio­ti­nius pre­pa­ra­tus.

Pri­si­mi­nus 2016 m. rug­sė­jį Bro­niaus Mar­kaus­ko pa­sa­ky­tus žo­džius Že­mės ūkio rū­muo­se vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Lie­tu­vos že­mės ūkio ir kai­mo plėt­ros politika”, pa­na­šu, kad jau pra­si­dė­jo pla­taus mąs­to funk­ci­jų per­kė­li­mas į rū­mus. Iš mi­nis­te­ri­jos de­le­guo­ja­ma vis dau­giau funk­ci­jų rū­mams, nors tos funk­ci­jos ir dub­liuo­ja­si su pa­čios mi­nis­te­ri­jos funk­ci­jo­mis. Taip di­di­na­mas rū­mų fi­nan­sa­vi­mas. Kaip sa­kė B. Mar­kaus­kas, „vals­ty­bei ne­bū­din­gos funk­ci­jos per­duo­da­mos sa­vi­val­dai“. Ar moks­li­niai ty­ri­mai – vals­ty­bei ne­bū­din­ga funk­ci­ja? Tai ta­da už­da­rom vi­sas vals­ty­bi­nes moks­lo įstai­gas ir per­duo­dam jas aso­cia­ci­joms. Švie­ti­mas – ne­bū­din­ga? Tuo­met už­da­rom vals­ty­bi­nes mo­kyk­las, juk yra pri­va­čios. Pa­ro­dos už­sie­ny­je, eks­por­to ska­ti­ni­mas – ne­bū­din­ga? Tuo­met „vel­niop“ už­da­rom vi­sas „Ver­lias Lie­tu­vas“, eks­por­to ska­ti­ni­mo agen­tū­ras ir at­šau­kiam vi­sus eko­no­mi­nius ata­še iš vi­sų ša­lių. Te­gul sa­vi­val­da, aso­cia­ci­jos, ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos tuo rū­pi­na­si.

Man su­si­da­ro toks įspū­dis, kad vi­so šio sce­na­ri­jaus au­to­riai nau­ją­jį „Nai­sių va­sa­ros“ se­zo­ną ma­to maž­daug to­kį: atei­na­ma į val­ty­bi­nę ins­ti­tu­ci­ją, iš tos ins­ti­tu­ci­jos funk­ci­jos per­ke­lia­mos į bu­vu­sią dar­bo­vie­tę, po to iš vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos grįž­ta­ma į sa­vo bu­vu­sią dar­bo­vie­tę ir vi­sos funk­ci­jos, ku­rios, ne­va, ne­bū­din­gos vals­ty­bei, čia pat po ran­ka. Tai pa­na­šu į „funk­ci­jų grobs­ty­mą“. O ten kur funk­ci­jos, ten ir lė­šos. Sce­na­ri­jus įdo­mus.

Aki­vaiz­du, kad Že­mės ūkio rū­mai pa­sta­ruo­ju me­tu iš­si­gi­mė ir lai­kas bū­tų už­suk­ti kra­ne­lį, ku­rį vis dos­niau jiems at­su­ka tie, ku­riems tai yra bu­vu­si, o gal ir dar bū­si­ma dar­bo­vie­tė.

Ar ne lai­kas jau bū­tų Že­mės ūkio rū­mus at­jun­ky­ti nuo vals­ty­bi­nių pi­ni­gų, tap­ti jiems iš­ties sa­va­ran­kiš­kais, ne­prik­lau­so­mais, tik­rą­ją sa­vi­val­da ir pe­rei­ti prie sa­va­ran­kiš­ko biu­dže­to. Tai bū­tų vi­siems į nau­dą. Ir vals­ty­bei, ir žem­dir­biams, ir pa­tiems rū­mams, nes tik tai pa­ska­tin­tų juos pa­si­temp­ti.