Salto virš kasdienybės

Salto virš kasdienybės

Sal­to virš kas­die­ny­bės

20-me­tis Šiau­lių uni­ver­si­te­to ant­ra­kur­sis Juo­zas Eig­mi­nas – ne tik ge­ras stu­den­tas, bet ir leng­vaat­le­tis, sie­kian­tis pa­tek­ti į To­ki­jo pa­ro­lim­pi­nes žai­dy­nes. Re­gė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­čio spor­ti­nin­ko aist­ra – par­kū­ras. „Ne­ga­lia nė­ra pa­si­tei­si­ni­mas kaž­ko ne­da­ry­ti“, – sa­ko bū­si­ma­sis kū­no kul­tū­ros spe­cia­lis­tas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pas­ka­ti­ni­mas mo­ty­vuo­ja

Šiau­lių uni­ver­si­te­to ant­ra­kur­sis Juo­zas Eig­mi­nas ta­po šių me­tų Šiau­lių mo­te­rų „Lions“ klu­bo 1 000 eu­rų ver­tės Har­man­nus Hul­sin­ga var­do sti­pen­di­jos lau­rea­tu.

„Iš Juo­zo sklin­da toks po­zi­ty­vu­mas, kad no­ri­si jį ap­ka­bin­ti“, – po pre­mi­jos įtei­ki­mo sa­kė vie­na iš „Lions“ klu­bo na­rių.

J. Eig­mi­nas – Šiau­lių uni­ver­si­te­to Ug­dy­mo moks­lų ir so­cia­li­nės ge­ro­vės fa­kul­te­to kū­no kul­tū­ros spe­cia­ly­bės ant­ra­kur­sis. Su pre­mi­jos lau­rea­tu su­si­tik­ti su­ta­rė­me Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je, kur stu­den­tas šiuo me­tu at­lie­ka kū­no kul­tū­ros pa­mo­kos asis­ta­vi­mo pra­kti­ką.

Prie­ky­je ėjęs ne­pa­žįs­ta­mas vai­ki­nas pa­lai­ko gim­na­zi­jos du­ris, nors mus dar ski­ria ke­le­tas žings­nių. Ding­te­lė­ju­si min­tis, kad šis man­da­gus ir pa­slau­gus jau­nuo­lis bus Juo­zas, pa­si­tvir­ti­na.

Prak­ti­ką gim­na­zi­jo­je J. Eig­mi­nas va­di­na vie­na iš įdo­mes­nių, nes tu­rė­jo ga­li­my­bę ves­ti kū­no kul­tū­ros pa­mo­ką. Iki tol stu­den­tas da­ly­va­vo ste­bė­ji­mo pra­kti­ko­se bend­ro­jo ug­dy­mo ir spor­to mo­kyk­lo­se.

„Bu­vo la­bai įdo­mi pa­tir­tis. Jau­di­nau­si be­pro­tiš­kai, atė­jo dvi­de­šimt vie­nuo­lik­to­kų! Bet vis­kas la­bai ge­rai se­kė­si. Ir mo­ki­niai, ir aš, ir mo­ky­to­ja bu­vo pa­ten­kin­ti“, – šyp­so­si J. Eig­mi­nas. Gim­na­zis­tus jis „už­ka­bi­no“ ne­tra­di­ci­ne pa­mo­ka, į ku­rią in­teg­ra­vo par­kū­rą – ju­dė­ji­mo me­ną, įvei­ki­ant kliū­tis.

Juo­zui Šiau­lių mo­te­rų „Lions“ klu­bo įver­ti­ni­mas bu­vo la­bai ne­ti­kė­tas. Skam­bu­čio su džiu­gia ži­nia su­lau­kė tre­ni­ruo­da­ma­sis leng­vo­sios at­le­ti­kos ma­nie­že.

Sti­pen­di­ją J. Eig­mi­nas va­di­na la­bai di­de­le mo­ty­va­ci­ja. Ypač pa­ky­lė­jo ren­gi­ny­je pa­sa­ky­tos kal­bos, ma­lo­nūs žo­džiai ir at­ga­li­nis ry­šys už pa­stan­gas.

„Nuo ap­do­va­no­ji­mo praė­jo sa­vai­tė, o mo­ty­va­ci­ja te­be­si­jau­čia. No­ri­si vis­ko da­ry­ti dau­giau, nei rei­kia.“

Tiks­las – pa­ro­lim­pi­nės žai­dy­nės

Re­gė­ji­mo ne­ga­lią Juo­zas tu­ri nuo gi­mi­mo. Pa­gal ty­ri­mus į prie­kį ma­to 1,15 met­ro, vi­sa ki­ta su­si­lie­ja.

„La­bai no­riu tre­ni­ruo­ti neį­ga­lius vai­kus, jiems pa­dė­ti, nes su­pran­tu, kaip jie jau­čia­si, ži­nau, ko­kių pa­ta­ri­mų ga­liu duo­ti, ži­nau, ko jie ga­li ne­ma­ty­ti, nes pa­ts ne­ma­tau – la­bai leng­va už­jaus­ti.“

Jau sep­ty­ne­rius me­tus, nuo try­li­kos, spor­ti­nin­kas lan­ko Šiau­lių leng­vo­sios at­le­ti­kos ma­nie­žą. Kar­tu tre­ni­ruo­tis iš Rad­vi­liš­kio į Šiau­lius pa­kvie­tė vai­kys­tės drau­gas.

„Pra­džio­je mus ve­žio­jo drau­go tė­tis, kai paau­go­me, per­sė­do­me į au­to­bu­są, pa­skui drau­gas iš­si­lai­kė tei­ses, o da­bar, kai at­si­kraus­čiau į Šiau­lius, ei­nu pės­čio­mis“, – šyp­so­si at­kak­liai tiks­lų sie­kian­tis spor­ti­nin­kas.

Pag­rin­di­nė leng­vaat­le­čio, ku­rį tre­ni­ruo­ja Ja­ni­na Tri­bie­nė, rung­tis yra šuo­lis į to­lį.

Pa­sau­lio suau­gu­sių­jų neį­ga­lių­jų leng­vo­sios at­le­ti­kos čem­pio­na­te J. Eig­mi­nas bu­vo sep­tin­tas, Eu­ro­pos čem­pio­na­te – ket­vir­tas.

Eu­ro­pos U-21 čem­pio­na­te leng­vaat­le­tis yra lai­mė­jęs si­dab­rą šuo­lio į to­lį rung­ty­je, bron­zą – šuo­lio į aukš­tį rung­ty­je.

Ge­riau­sias šuo­lio į to­lį re­zul­ta­tas – 2016 me­tų Eu­ro­pos čem­pio­na­te nu­šok­ti 6 met­rai 24 cen­ti­met­rai.

Ar­ti­miau­sios var­žy­bos – Lie­tu­vos neį­ga­lių­jų čem­pio­na­tas, o bir­že­lį star­tuos pa­sau­lio čem­pio­na­te Lon­do­ne.

Nors iš­vyk­ti į Rio de Ža­nei­ro pa­ro­lim­pi­nes žai­dy­nes ne­pa­vy­ko, Juo­zas su tre­ne­re de­da vi­sas pa­stan­gas ir vil­tis 2020 me­tais iš­vyk­ti į To­ki­ją.

Juo­zas džiau­gia­si, kad po Rio žai­dy­nių la­bai kei­čia­si po­žiū­ris į neį­ga­lių­jų spor­tą Lie­tu­vo­je. Ti­ki­si, kad atei­ty­je dė­me­sys vi­siems spor­ti­nin­kams su­si­ly­gins.

Spor­ti­nin­ką ypač su­ža­vė­jo Ja­po­ni­jos, ku­rio­je lan­kė­si praė­ju­sių me­tų ru­de­nį, pa­vyz­dys. Te­kan­čios Sau­lės ša­ly­je jis ma­tė dau­gy­bę sten­dų, rek­la­muo­jan­čių ne 2020 me­tų To­ki­jo olim­pi­nes, o pa­ro­lim­pi­nes žai­dy­nes.

Par­kū­ro fi­lo­so­fi­ja

Po in­ter­viu pa­pra­šy­tas kie­me pa­po­zuo­ti nuo­trau­koms, Juo­zas pa­siū­lo ant gim­na­zi­jos tvo­re­lės pa­sto­vė­ti ant ran­kų. Pas­kui leng­vais šuo­liais vie­ną po ki­to pa­da­ro sal­to.

Šį sa­vait­ga­lį vai­ki­nas su bi­čiu­liu iš­vyks­ta į Juodk­ran­tę – fil­muos par­kū­ro fil­mą. Vie­šo­jo­je erd­vė­je jų yra pa­tal­pi­nę ne vie­ną.

„Par­kū­rin­tis“ pra­dė­jo maž­daug nuo 2005 me­tų. Bū­da­mas 13 me­tų, vie­nas tarp suau­gu­sių­jų iš­va­žia­vo į Klai­pė­dą, į par­kū­ro sto­vyk­lą. Šyp­so­si: da­bar, ko ge­ro, to pa­da­ry­ti neišd­rįs­tų.

„Daug kas klau­sia, kaip aš ma­tau. Kai da­rai sal­to, vis­kas per greit ju­da – ir svei­ki žmo­nės ne­ma­to“, – paaiš­ki­na Juo­zas. Spor­tuo­jant jam pa­de­da ju­ti­mas ir reak­ci­ja.

Na­miš­kiai, šyp­so­si vai­ki­nas, ne­sa­ky­da­vo, kad nu­si­suks spran­dą, ar kad yra be­pro­tis. Jie ži­no­jo, kiek daug pa­si­ruo­ši­mo me­tų įdė­ta iki aukš­čiau­sio ly­gio, dvi­gu­bų sal­to ar šo­ki­nė­ji­mo nuo sto­go. Da­bar tė­vai net klau­sia, ko­dėl tiek, kiek se­niau, "ne­be­par­kū­ri­na". At­sa­ky­mas: stu­di­jos, be to, ven­gia trau­mų ir sau­go­si dėl var­žy­bų.

Spor­ti­nin­ką ža­vi par­kū­ro fi­lo­so­fi­ja. Čia ne­rei­kia da­ry­ti ge­riau, stip­riau, grei­čiau. „Vis­ką da­ryk iš lė­to: iš taš­ko A į taš­ką B – sa­vo jė­go­mis.“

Par­kū­ri­nin­kai ne­ska­ti­na var­žy­bų, lenk­ty­nių. „Sa­vo grei­čiu ra­si sa­vo ke­lią. Jei par­kū­re įvei­ki kliū­tis sa­vo pa­stan­go­mis, ir gy­ve­ni­me ga­li įveik­ti sun­ku­mus – ar tai bū­tų dėl moks­lo, ar dėl re­gė­ji­mo.“

Su bend­ra­min­čiais Rad­vi­liš­ky­je sa­vo lė­šo­mis bu­vo įren­gę par­kū­ro aikš­te­lę. Kai drau­gai iš­va­ži­nė­jo stu­di­juo­ti į skir­tin­gus mies­tus, ju­dė­ji­mas nu­slo­po.

Kliū­čių ne­su­reikš­mi­na

„Di­džiau­sias mo­ty­va­to­rius man – ne­ga­lia nė­ra pa­si­tei­si­ni­mas kaž­ko ne­da­ry­ti. Ko­kią ne­ga­lią tu­ri, su ko­kia atė­jai ar įgi­jai gy­ve­ni­mo me­tu, ji tam­pa da­le­le ta­vęs. Tai tas pa­ts, kaip žmo­gus, ku­ris tu­ri ant­svo­rio ar­ba tin­gi mo­ky­tis. Ga­li įveik­ti ir sa­vo tin­gu­mą, ir sa­vo ne­ga­lią.“

Juo­zas ma­tė ne vie­ną žmo­gų su ne­ga­lia, da­ran­tį neį­ti­kė­ti­nus da­ly­kus. Ti­ki, kad ga­li pa­siek­ti vis­ką: tik rei­kia tu­rė­ti no­ro, ras­ti sa­vo ark­liu­ką, ir vis­kas bus ge­rai.

Kas­die­nia­me gy­ve­ni­me kliū­čių pa­si­tai­ko, bet jų ne­la­bai su­reikš­mi­na. Ne­ma­ty­tų, į ke­lin­tą au­to­bu­są įlip­ti, bet ga­li pa­si­klaus­ti žmo­nių. Sa­vo ke­lius ži­no min­ti­nai: ma­nie­žas, uni­ver­si­te­tas, da­bar gim­na­zi­ja, dar par­duo­tu­vė.

J. Eig­mi­nas ne­sė­di prie kom­piu­te­rio: mėgs­ta ak­ty­vų gy­ve­ni­mo bū­dą. Ir ne­ma­no, kad jo kar­ta yra kaž­kuo blo­ges­nė.

„Gir­dė­jau daug nei­gia­mų da­ly­kų, kad Z kar­ta ne­mo­ty­vuo­ta, ne­no­ri fi­zi­nio dar­bo, no­ri vis­ką greit ir leng­vai gau­ti. Tu­riu to­kią tai­syk­lę: nie­kas nė­ra 100 pro­cen­tų, net pa­ti 100 pro­cen­tų tai­syk­lė. Ma­nau, vis­kas ge­rai su mū­sų kar­ta. Mes ga­li­me la­bai grei­tai su­gau­dy­ti in­for­ma­ci­ją, iš­siaiš­kin­ti. Vie­na­me te­le­fo­ne ga­li tilp­ti mo­ky­to­jų ži­nios.“

Dvi­de­šimt­me­čio nuo­mo­ne, jo kar­tai „kiek pra­sčiau“ su pa­trio­tiz­mu: „Bet, ma­nau, su lai­ku ateis pro­tas, nu­švi­ti­mas, su­vo­ki­mas, kad ne šiaip kaž­kur pa­dan­gė­se esi, kad čia – ta­vo vals­ty­bė, tu čia gi­męs, esi pi­lie­tis ir no­ri kuo ge­res­nio gy­ve­ni­mo sau ir ki­tiems.“

Juo­zas sten­gia­si bū­ti kuo po­zi­ty­ves­nis. Ma­no, kad ne­ga­ty­vas, liūd­nos min­tys nau­dos neat­ne­ša, o dep­re­si­ja su­kaus­to. Ge­riau lai­ky­ti gal­vą aukš­tai. Jei sklei­si ge­rą emo­ci­ją, ji ir grįš. Vai­ki­nas ne kar­tą įsi­ti­ki­no šių žo­džių tei­su­mu.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Ne­ga­lia nė­ra pa­si­tei­si­ni­mas kaž­ko ne­da­ry­ti“, – sa­ko Juo­zas Eig­mi­nas.

Juo­zo Eig­mi­no sal­to. Par­kū­ras jam – gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja.

Juo­zas Eig­mi­nas ne­bi­jo į pa­sau­lį žvelg­ti aukš­tyn ko­jom.

Ar­tū­ro STA­PON­KAUS nuo­tr.

Šiau­lių mo­te­rų LIONS klu­bas sti­pen­di­ją ge­riau­siai stu­di­juo­jan­čiam Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­den­tui, tu­rin­čiam ne­ga­lią, šie­met įtei­kė Ug­dy­mo moks­lų ir so­cia­li­nės ge­ro­vės fa­kul­te­to kū­no kul­tū­ros stu­di­jų pro­gra­mos ant­ro kur­so stu­den­tui Juo­zui Eig­mi­nui.