Saulius Šaltenis: „Žmogus–Dievo kibirkštis, gimęs laisvei ir meilei!“

Sau­lius Šal­te­nis: „Žmogus–Dievo ki­birkš­tis, gi­męs lais­vei ir mei­lei!“

Ant­ra­die­nį ra­šy­to­jui, dra­ma­tur­gui, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­to sig­na­ta­rui Sau­liui ŠAL­TE­NIUI Jo­niš­ky­je įteik­ta Jo­no Avy­žiaus pre­mi­ja už tris per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus iš­leis­tus ro­ma­nus: „De­mo­nų am­žius“, „Ba­sas ir lai­min­gas“, „Žy­dų ka­ra­lai­tės die­no­raš­tis“.

Ra­šy­to­jas in­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė, kad tik lai­kas pa­ro­do, ar kny­ga tu­ri ver­tę, nes daug len­ty­no­se kny­gų su au­tog­ra­fais, ku­rių au­to­riai gy­vi, bet jų kū­ri­niai jau mi­rę. Ra­šy­to­jas su ne­ri­mu kal­bė­jo apie kul­tū­rą, mū­sų bu­vi­mą Eu­ro­po­je, Lie­tu­vos iš­si­vaik­ščio­ji­mą, bet su vil­ti­mi, kad, priar­tė­jus prie pa­vo­jin­gos iš­ny­ki­mo ri­bos, ateis ir su­grį­ži­mo lai­kas.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Die­vo do­va­na – pa­si­rin­ki­mo lais­vė

– Ski­riant Jo­no Avy­žiaus li­te­ra­tū­ri­nę pre­mi­ją la­biau­siai iš tri­jų ("De­mo­nų am­žius“, „Žy­dų ka­ra­lai­tės die­no­raš­tis“, „Ba­sas ir lai­min­gas") iš­skir­ta Jū­sų kny­ga „De­mo­nų am­žius“, ku­ri tu­ri aki­vaiz­džių nuo­ro­dų į poe­tės Sa­lo­mė­jos Nė­ries gy­ve­ni­mą. Kuo Jums sa­va Sa­lo­mė­ja?

– Ra­šiau ne konk­re­čiai apie Sa­lo­mė­ją Nė­rį, ne do­ku­men­ti­nę jos gy­ve­ni­mo kny­gą, bet apie api­bend­rin­tą Poe­tės, Me­ni­nin­ko li­ki­mą oku­pa­ci­jos, prie­var­tos lai­kais. Apie šiur­pius da­ly­kus, ku­rie dė­jo­si ir Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je, ir vi­so­je Ry­tų Eu­ro­po­je.

O S. Nė­ries tra­giš­kas li­ki­mas ra­šan­čia­m, fil­mus ku­rian­čiam, ži­no­ma, yra ge­ras įkvė­pi­mo šal­ti­nis.

– Poe­tei vis dar kli­juo­ja­ma iš­da­vi­kės eti­ke­tė, nors ji pa­puo­lė tarp po­li­ti­kos gir­nų. Ar mes esa­me dar taip gi­liai nu­ken­tė­ję, įskau­din­ti tos praei­ties, kad ne­ga­li­me rea­guo­ti ma­žiau tei­siamai į jos gy­ve­ni­mo pa­si­rin­ki­mus, ku­rie daž­nai ne­bu­vo lais­va­no­riš­ki?

– Kiek­vie­nas tu­ri­me di­džiu­lę Die­vo duo­tą do­va­ną – pa­si­rin­ki­mo lais­vę, net ta­da, kai, ro­dos, nė­ra jo­kio pa­si­rin­ki­mo.

Jei klau­sia­te apie S. Nė­rį, – nie­ko ki­to Die­vas neap­do­va­no­jo to­kiu pri­gim­ti­niu ta­len­tu, jo­kie to me­to vy­rai poe­tai jai ne­pri­ly­go. To­dėl jos klai­dos ir­gi yra stul­bi­nan­čios, kva­pą gniau­žian­čios.

Kas da­bar, pa­vyz­džiui, pri­si­me­na ko­kį A. Venc­lo­vą ir jo „me­di­nę“, J. Sta­li­ną šlo­vi­nan­čią poe­zi­ją? Ko­dėl vie­nin­te­lė S. Nė­ris ta­po to­kiu pa­to­giu sim­bo­liu – šiur­pios nuo­dė­mės sim­bo­liu, „iš­ga­ma“ ir pa­na­šiai? To­dėl, kad bu­vo ryš­kus, ne­pra­len­kia­mas ta­len­tas. Men­kys­tos ir šiais lai­kais ma­žiau įdo­mūs. Nors ji juk 1940 me­tais oku­pa­vus Lie­tu­vą neu­žė­mė jo­kių vals­ty­bi­nių po­stų, kaip vi­sas gra­žus bū­re­lis kul­tū­ri­nin­kų ko­la­bo­ran­tų, ku­rie dar iki oku­pa­ci­jos bu­vo daž­ni So­vie­tų pa­siun­ti­ny­bės sve­čiai, va­ži­nė­jo į So­vie­tų Są­jun­gą, bu­vo fi­nan­suo­ja­mi. S. Nė­ris ne­su­da­ri­nė­jo už­da­ro­mų laik­raš­čių, or­ga­ni­za­ci­jų, na­cio­na­li­zuo­ja­mų įmo­nių, areš­tuo­ti­nų liau­dies prie­šų, trem­čiai į Si­bi­rą at­rink­tų vy­rų, mo­te­rų, kū­di­kių, vai­kų ir se­ne­lių są­ra­šų...

Ne mar­sie­čiai už­da­ro bib­lio­te­kas

– Do­mi­tės lie­tu­vių ko­le­gų kū­ry­ba, šiuo­lai­ki­ne li­te­ra­tū­ra. Ar tei­sin­gas po­žiū­ris, kad mums rei­kia ra­šy­ti kaž­kaip uni­ver­sa­liai, kad bū­tu­me su­pras­ti, pri­pa­žin­ti Eu­ro­po­je?

– Kai mes ka­la­me vi­nį ir švil­pau­ja­me, mes švil­pau­ja­me, ne­gal­vo­da­mi apie Eu­ro­pą. Sau esa­me švil­pau­jan­tys. Ir, man ro­dos, gra­žiai švil­pau­da­mi Šiau­liuo­se ar Vil­niu­je, esa­me Eu­ro­po­je. Taip ir kū­ry­bo­je.

O kny­gų rek­la­ma, ver­ti­mai ir pa­na­šiai – tai jau ki­ti rei­ka­lai. Lai­kas pa­ro­do, ar kny­ga tu­ri ko­kią ver­tę. Ma­no na­muo­se pil­na kny­gų su au­to­rių au­tog­ra­fais: liūd­na, ra­šy­to­jai dar gy­vi, o jų kny­gos jau mi­ru­sios...

– Pa­kal­bė­ki­me apie kul­tū­rą. Bu­vo­te Kul­tū­ros mi­nist­ras, tur­būt do­mi­tės, kas vyks­ta da­bar­ti­nė­je kul­tū­ros po­li­ti­ko­je. Kaip ją ver­ti­na­te? Nors kul­tū­ra ir švie­ti­mas – be­ne es­mi­niai da­ly­kai, žmo­gaus au­gi­mo pa­grin­das, nuo­lat gir­di­me, kaip už­da­ro­mos kai­mų mo­kyk­los, nyks­ta bib­lio­te­kos ir ne­tgi už­duo­da­mas da­bar­ti­nės val­džios to­nas, kad tos bib­lio­te­kos, kur ma­žė­ja skai­ty­to­jų, ap­si­lan­ky­mų, ga­li bū­ti už­da­ry­tos. Ko­kią išei­tį ma­to­te to­kio­je si­tua­ci­jo­je: kaip nea­tim­ti iš kai­mo žmo­gaus pa­slau­gos, ku­ri dar yra, ir kar­tu neiš­leis­ti tiek daug pi­ni­gų, kai gy­ven­to­jų ma­žė­ja?

– Vi­sa­dos yra išei­tis, vi­sa­dos, kaip jau sa­kiau – žmo­gui, tau­tai yra duo­ta pa­si­rin­ki­mo do­va­na. Tai­gi ne mar­sie­čiai už­da­ri­nė­ja bib­lio­te­kas, ne mar­sie­čiai iš­si­va­ži­nė­ja... So­vie­tų lai­kais ma­ne liū­di­no vals­ty­bin­gu­mo pra­ra­di­mas, lie­tu­vių kal­bos trau­ki­ma­sis, dū­lė­ji­mas, ru­si­fi­ka­ci­ja. Da­bar liū­di­na ki­ti da­ly­kai.

Es­mi­niai po­ky­čiai žmo­gaus ar tau­tos gy­ve­ni­me įvyks­ta, kai priar­tė­jus prie pa­vo­jin­gos iš­ny­ki­mo ri­bos, iš­si­gąs­ta­me, ta­čiau iš­si­gan­dę pra­de­da­me ne plau­kus rau­tis, pa­ni­kuo­ti, bet blai­viai, be gai­les­čio sau gal­vo­ti, o su­gal­vo­ję ima­me drą­siai veik­ti.

Dar su­lauk­siu su­grį­ži­mo

– Pro­vin­ci­ja la­bai tuš­tė­ja, skam­ba apo­ka­lip­ti­nės ži­nios apie emig­ra­ci­ją-eva­kua­ci­ją, apie tai, kad mū­sų li­ko gal tik 2,5 mi­li­jo­no. Ar ma­to­te kaž­ko­kią švie­sią­ją emig­ra­ci­jos pu­sę? Gal vis­ dėlto reik­tų įtei­sin­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, kad bū­tų len­giau no­rin­tiems atei­ty su­grįž­ti?

– Vi­sur yra švie­sios ir tam­sios pu­sės. Ži­no­ma, per di­de­lė emig­ra­ci­ja – pa­vo­jin­gas nu­krau­ja­vi­mas. Bet aš ži­nau ir tai, kad dar su­lauk­siu lai­ko, kai pra­si­dės grį­ži­mas. Ži­nau, kad ne­rei­kės ir de­šim­ties ar ke­lio­li­kos me­tų, kai pa­jau­si­me su­grį­ži­mų į Lie­tu­vą ban­gą.

O kam truk­do ke­lios pi­lie­ty­bės? Bet koks iš­va­žia­vu­sių­jų ry­šys su Lie­tu­va – gy­vy­biš­kai svar­bus, nes tie ry­šiai juk neiš­ven­gia­mai silps­ta.Tar­kim, ko­kios nors gen­ties kons­ti­tu­ci­nių žy­nių ta­ry­ba le­dyn­me­čiu prii­ma la­bai rei­ka­lin­gą, svei­ko pro­to pa­dik­tuo­tą kons­ti­tu­ci­nį įsta­ty­mą vi­siems vil­kė­ti žvė­rių kai­liais. Bet le­dy­nai iš­tirps­ta, stai­giai pa­si­kei­čia kli­ma­tas, už­plūs­ta karš­čiai ir griež­ta, ka­dai­se tei­sin­ga kons­ti­tu­ci­nė nuo­sta­ta, tam­pa ab­sur­diš­ka. Bet, ne­va, nė­ra bū­dų, kaip ir kam jos pa­keis­ti.

Ne­bė­ra ir svei­ko pro­to.Ta­da, kaip pa­ste­bė­jau, mū­sų vals­ty­bės gy­ve­ni­me daž­nai es­mes pa­kei­čia pro­ce­dū­ros.

Pat­rio­tiz­mas – tai mei­lė

– Kiek ir ko­dėl svar­bus pa­trio­tiz­mas? Ką as­me­niš­kai Jums jis reiš­kia?

– Tai yra tie­siog pa­pras­ta mei­lė mo­te­riai, vai­kams, sa­vo ar­ti­mui, sa­vo kraš­tui, tai kaip kvė­pa­vi­mas gai­viu An­ta­kal­nio pu­šy­nų oru.

Juk sma­gu, kad gi­mei Lie­tu­vo­je, o ne kur nors Bang­la­de­še, Či­ka­gos sker­dyk­lų apy­lin­kė­se, Mal­vi­nų sa­lo­se ar, kaip ra­šė iro­niš­ka­sis poe­tas Vla­das Šim­kus, „prie­mies­čiuos nau­juos Vla­di­vos­to­ko“?..

– Gal mes ne­mo­ka­me ver­tin­ti lais­vės? Ir net ne­sa­me vi­du­je lais­vi? Ką pa­sa­ky­tu­mė­te žmo­gui, ku­ris tei­gia: „Ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me“? Ypač tu­rint min­ty Jū­sų kaž­ka­da vie­na­me in­ter­viu pa­sa­ky­tus žo­džius: „Jei ne­bū­tų lais­vos Lie­tu­vos, ma­no gy­ve­ni­mas bū­tų pa­že­min­tas“.

– Ži­no­ma, lau­kiau So­vie­tų im­pe­ri­jos griu­vi­mo, ti­kė­jau, ži­no­jau, kad ji žlugs, kaip ir vi­sos im­pe­ri­jos. Ži­no­ma, gal mir­da­mas jaus­tum gi­lų kar­tė­lį, kad to ne­su­lau­kei.

Ka­dai­se, 1990 me­tais, iš­lei­džiant „Šiau­rės Atė­nų“ pir­mą nu­me­rį Ar­vy­das Juo­zai­tis pa­ra­šė ma­ni­fes­tą, kur aš įter­piau to­kius žo­džius: „Žmo­gus – Die­vo ki­birkš­tis, gi­męs lais­vei ir mei­lei“. Sku­bė­jau, ir neį­ra­šiau dar vie­no la­bai svar­baus žo­džio – kū­ry­bos.

– Kaip žiū­ri­te į ne­lie­tu­viš­kų rai­džių ra­šy­bą pa­var­dė­se ir do­ku­men­tuo­se? Ar iš­ties tai kaip nors pri­si­de­da prie kal­bos grio­vi­mo?

– Tas „ne­lie­tu­viš­kas“ rai­des juk drą­siai nau­do­jo lie­tu­vių li­te­ra­tū­ri­nės kal­bos pa­ma­tus dė­ję mū­sų raš­ti­jos švie­su­liai. Kal­ba yra gy­va – ji da­bar sun­kiau­siai „virš­ki­na“ in­ter­ne­ti­nio pa­sau­lio iš­šū­kius.

– 1994–1996 me­tais dir­bo­te „Lie­tu­vos Ai­do“ vy­riau­siuo­ju re­dak­to­ru­mi, su Ar­vy­du Juo­zai­čiu, Sau­liu­mi Sto­ma įstei­gė­te „Šiau­rės Atė­nus“. Ką ma­no­te apie da­bar­ti­nę Lie­tu­vos spau­dą ir ap­skri­tai ži­niask­lai­dą?

– Ne­žiū­riu te­le­vi­zi­jos, ne­tu­riu na­muo­se in­ter­ne­to, daž­niau skai­tau kny­gas nei laik­raš­čius. Kaip ir vi­sur Lie­tu­vo­je, ir ži­niask­lai­do­je, ma­tyt, vyks­ta per­mai­nos į ge­ra.

Tvar­ky­ki­me sa­vo, ne ki­tų gy­ve­ni­mus

– Vie­na­me in­ter­viu esa­te mi­nė­jęs, kad žmo­nės jums svar­bes­ni nei kny­gos. Ar tai reiš­kia, kad esa­te pa­si­ti­kin­tis žmo­nė­mis? Jie nie­ka­da ne­nu­vy­lė?..

– Žmo­nės – kaip įdo­mios kny­gos, man įdo­mu juos „skai­ty­ti“. Net koks vil­ko aki­mis į ta­ve žiū­rin­tis, tau blo­ga da­ran­tis yra įdo­mus, nes jis yra gy­vas, yra toks, taip „pa­ra­šy­tas“. Tik mo­kėk skai­ty­ti. O ką ga­li iš­skai­ty­ti iš pra­stų kny­ge­lių? Pras­ta kny­ga yra ta, kur, kaip ka­dai­se su S. Ge­da kal­bė­jo­me, ne­jau­čia­me stip­raus gy­vy­bės ge­luo­nio.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te skai­ty­to­jams, ra­šy­to­jams ko­le­goms? Ko­kių tu­ri­te pla­nų?

– Dau­giau ti­kė­ji­mo, gi­laus dė­kin­gu­mo jaus­mo. Juk ga­lė­jo­me ir ne­gim­ti?.. Ar­ba – daug kar­tų ga­lė­jo­me mir­ti? Gy­ve­na­me pui­kio­je ša­ly­je ir mū­sų ga­li­my­bės ne­ri­bo­tos. Džiau­ki­mės to­mis auk­si­nė­mis lai­min­go­mis aki­mir­ko­mis, ku­rios mus iš­tin­ka, ir ra­miai tvar­ky­ki­me sa­vo bei ma­žiau ki­tų gy­ve­ni­mą.

Au­to­rės nuo­tr.

Ra­šy­to­jas, Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­ras Sau­lius Šal­te­nis sa­ko, kad gy­ve­na­me pui­kio­je ša­ly­je, te­rei­kia ra­miai tvar­ky­tis sa­vo pa­čių, o ne ki­tų, gy­ve­ni­mą.

Jo­no Avy­žiaus li­te­ra­tū­ri­nės pre­mi­jos lau­rea­tas Sau­lius Šal­te­nis sa­ko, sa­kė, kad tik lai­kas pa­ro­do, ar kny­ga tu­ri ver­tę, nes daug len­ty­no­se kny­gų su au­tog­ra­fais, ku­rių au­to­riai gy­vi, bet jų kū­ri­niai jau mi­rę.

Įtei­kiant Jo­no Avy­žiaus li­te­ra­tū­ri­nę pre­mi­ją ra­šy­to­jui Sau­liui Šal­te­niui už pui­kias kny­gas dė­ko­jo ir Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vi­ce­me­rė Vai­da Alek­na­vi­čie­nė.