Naujausios
Seimo Pirmininkas tikisi įsiamžinti bent dėl aktinidijų
Šiauliečiai antradienį turėjo progos išgirsti Seimo Pirmininko profesoriaus Viktoro Pranckiečio paskaitą "Politikas ne apie politiką ir margalapes aktinidijas". Oratoriaus kalba "apie nieką ir viską" prikaustė auditorijos dėmesį. V. Pranckietis juokavo: "Jeigu neįsiamžinsiu politikoje, tai įsiamžinsiu aktinidijose".
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Pažadą tesėjo
Šiaulių universiteto bibliotekos konferencijų salė buvo pilnutėlė. Susitikimą su Seimo Pirmininku inicijavo Trečiojo amžiaus universiteto Žmogaus ir socialinės aplinkos fakultetas.
Pats Seimo Pirmininkas prisiminė, jog Seimo "koridoriuje davė žodį ir turėjo išpildyti".
Fakulteto studentai, lankydamiesi Seime parlamentaro Stasio Tumėno kvietimu, sutiko Seimo Pirmininką ir pasikvietė į Šiaulius.
Tik buvo sutarta, jog "politikas kalbės ne apie politiką". Susitikimo įžangoje S. Tumėnas pažymėjo, jog "viskas yra politika". Bet svečias pabrėžė: "Jeigu pastebėjote, jau 20 minučių kalbėjome apie nieką, tad kalbėsime apie viską, apie nieką, apie tai, kas gali būti įdomu."
Koncentravosi į sritį, kurią puikiai išmano kaip mokslininkas agronomas, sodininkas. Tik pajuokavo, kad "visiems aišku, kas yra sodininkas, o kas agronomas – neaišku."
"Buvo mane šiauliečiai pasikvietę apie medžių genėjimą kalbėtis, vienas sako: "Aš žinau, kaip genėti". Ir aš žinau, kaip apendicitą išpjauti, bet nepjaunu – tai lygiai taip linkėčiau visiems nedaryti to, ko neišmanai", – linkėjo V. Pranckietis.
Paskaitos sakė neskaitysiąs, tik kalbėsiąs.
"Kai atkūrėme Nepriklausomą Lietuvą (čia tik truputį apie politiką ), džiaugiuosi laisve kalbėti, kaip galvoju, o ne taip, kaip kažkas nori", – pasidalijo profesorius.
Apie svarbiausius turtus
Keldamas klausimą, kas keičia Lietuvos kraštovaizdį, V. Pranckietis akcentavo, jog tikrieji kraštovaizdžio architektai yra žemės ūkio žmonės.
"60 procentų kraštovaizdžio keičia žemės ūkis, kaimas, keičia tris keturis kartus per metus, – sakė jis. – Miesto urbanistams tenka 6 procentai visos teritorijos – tik tiek. Tai ką jie įtakoja? Nieko."
Pateikė pavyzdį. Kaišiadorių rajone radęs, žmonių pasakojimu, vienuolių 1863 metais sodintas obelis. Galvojo paimti skiepą, išsaugoti kaip genofondą, bet nespėjo. Kažkoks kraštovaizdžio architektas nurodęs iškirsti. Studentai pagal kamieno rieves suskaičiavo, jog obelis buvo 140 metų – pasitvirtino legenda.
"Turėjo leisti tam medžiui gyventi tiek, kiek jis pats gali", – sakė profesorius.
Auditorijos klausė, kas yra Lietuvos turtas Nr.1?
– Žemė, miškai, – skambėjo atsakymas.
– Žmonės, – pats atsakė. – Antras-trečias turtas yra žemė ir vanduo.
Vanduo sudaro nedidelę teritorijos dalį – vos du procentus su trupučiu, bet apie jį turime kalbėti kaip apie "šventą dalyką".
Palygino, jog arabų šalys laiko save turtingomis, nes turi naftos, o mes turtingi, nes turime vandens.
"Ar įsivaizduojate, kiek per metus vandens gauname iš dangaus? – klausė ir pasidalijo: – Suskaičiavau, jog 46–47 kubinius kilometrus – negalėjau patikėti, bet ir kiti skaičiavimais patvirtino. Į kiekvieną kvadratinį metrą prilyja maždaug iki stalo aukščio."
Pasiūlė apskaičiuoti tos dangaus dovanos kainą pagal vandens kubinio metro kainą. Bet skaičiavimai įstrigo – niekas negalėjo pasakyti, kiek Šiauliuose kainuoja kubinis metras vandens?
"Gerai gyvenate Šiauliuose", – stebėjosi Seimo Pirmininkas.
Vanduo, jo žodžiais, apsaugojo žemaičius net nuo kryžiuočių, nes "tuomet Lietuva 60 procentų buvo pelkė".
"Ta pelkė nusausinta, paversta dirbama žeme, ir prasideda derlius, duona, meilė – žmonės, žemė ir vanduo sukūrė mūsų valstybę", – sudėjo akcentus.
Dideliu turtu įvardijo ir miškus, kurie sudaro per 23 procentus visos teritorijos. Ir pateikė pavyzdį iš tarpukario.
"Priminsiu, jog po Pirmojo pasaulinio karo miškų buvo likę tik 16 procentų teritorijos, nes labai vogė ir kirto, – sakė profesorius. – Po to įvedė eigulio pareigybę – buvo iš viso 1 256 eiguliai. Eigulys buvo miško sargas. O ką reiškia miškų sistemos veikimas? 1934 metų duomenimis, sistema kainavo per metus 12 milijonų litų, o pajamos iš miškų sudarė 16 milijonų litų. Pelnas – 4 milijonai, vien iš miškų trejų metų pelno galėjo pastatyti 1938 metais Kauno klinikas, kurios kainavo 11,5 milijono litų."
Miškų kirtimo plynės ir jam liūdnai atrodo. Bet miškas atauginamas: "Prieaugis yra 30 procentų didesnis, nei kirtimai". Be to, iš specialistų miškininkų žino, jeigu "60 metų brandaus beržyno neiškirtai, tai 70 metų beržynas supus, išgrius ir jokios medienos neturėsi".
Kaip žemę naudojame
"Žemės nedaugėja ir nedaugės, – pabrėžė profesorius.– 60 procentų sudaro žemės ūkio paskirties žemė. Ją turime puoselėti. Dirvožemio įstatymas priimtas, jį turime apsaugoti. Ariamos žemės pasidarė daugiau, o pievų mažiau, tai nėra gerai, nes žemė nualinama."
Daug yra ir apleistos žemės – net 500 tūkstančių hektarų: "O kalbame, kad kažkas per daug žemės turi – juokas, tik išnaudokime tą žemę, kurią turime, panaudokime tą, kurios nepanaudojame."
Žinąs atvejį, kai tarpukariu Zarasų ūkininkui, kolegos Seimo nario seneliui, švedai statė tvartą.
"Gyvendamas nenašiose žemėse augino gyvulius ir sugebėjo samdyti švedų darbininkus, – pabrėžė. – Dabar iš naujo turime išmokti, kaip naudoti žemę, kur auginti gyvulius."
Tik švedams nebėra ko statyti: "Prieš savaitę buvau Kinijoje, jos rinka mums atsivėrė – pernai eksportas į Kiniją padidėjo 50 procentų, galėtume ir daugiau duoti, bet gyvulininkystės nebeturime. Kiek turėjome gyvulių 1916 metais, tiek ir dabar turime. Štai kur nukeliavome."
Apie "žaliuosius iš devinto aukšto"
"Ar galime leisti gamtai keliauti, kaip ji nori, nes tai irgi keičia kraštovaizdį", – sakė profesorius.
Štai, Europos Sąjunga spaudžia lenkus, grasina baudomis už tai, kad pjauna egles tūkstantmetėje Belovežo girioje.
"O turėjo su pjūklu įeiti, – patikino V. Pranckietis. – Eglės yra užpultos žievėgraužių tipografų ir reikia jas pjauti, kad kitos neužsikrėstų."
Kai neišmanai gamtos procesų, esą nereikėtų užsiimti populizmu.
"Buvo toks projektas – pastatykime 300 lizdų juodiesiems gandrams, – prisiminė. – Didžiulius pinigus kainavo, vienas lizdas – 5 000 litų. Po trejų metų į vieną gandralizdį buvo nutūpęs vienas gandras – tai ir visas rezultatas, o pinigai buvo įsisavinti."
Kitas pavyzdys. Ežerų pakrantėse, apžėlusiose medžiais, lapai, sukritę į vandenį, tampa trąša (prilygsta karvės mėšlui), ir ežerai "žaliuoja", dumblėja. Pats daręs tyrimą vieno ežero pakrantėje ir paaiškėjo, jog iš lapų trąšų susikaupia "po nubrauktą šaukštelį į kvadratinį metrą". Tvirtino, "jeigu paverstume tuos kiekius pagal Kauno marių mastelį, tai palei 15 metrų ilgio pakrantę būtų išpilta 10 tonų trąšų".
"Kalbame, kad blogai, jog išdalinsime paežeres, privatizuosime, bet pažiūrėkite, kokios jos sutvarkytos, švarios, kai privatizuotos, – teigė Seimo Pirmininkas. – Kai "saugome" tas pakrantes, tai darome didžiulį nuostolį patiems ežerams. Mane piktina, kad esą vandenis teršia tik žemės ūkis, o tame mėginyje radau daug fosforo, nors karvės ganėsi už trijų kalvų."
Dar 2010 metais kovojęs, kad Lietuva nepasirašytų Helsinkio konvencijos dėl Baltijos jūros taršos. Ją siūlyta pasirašyti šalims, vystančioms gyvulininkystę, kuri laikoma pagrindiniu taršos šaltiniu.
"Konvencija tai susitarimas, bet mes negalime susitarti dėl to, ko nedarome, – tvirtino V. Pranckietis. – Juk nesitariame su Nigerija, kad neauginsime bananų, nes pas mus gal tik du bananai teauga. Ir nepasirašėme tos konvencijos, apgynėme gyvulininkystę."
Jo duomenimis, 60 procentų fosforo atiteka iš Baltarusijos , 27 procentai – iš miestų valymo įrenginių ir lieka 13 procentų. Aplinkos ministerijos klausė, kas juos sudaro?
"Esą tai likutinė vertė – tai, sakau, kalbėkime tada ir apie lapus, – prisiminė profesorius. – Tik ypač sunku kalbėtis su žaliaisiais iš devinto aukšto Karoliniškėse."
Aktinidijos – miela tema
Antroji paskaitos dalis buvo paskirta margalapėms aktinidijoms. Tai ir vaisius, ir saldainis, ir vaistas – skelbė rodoma skaidrė.
Iš Kinijos pasklidęs vaisius – kivis, vadintas kininiu agrastu.
V. Pranckietis prisipažino, jog tiesiog yra "susirgęs ta liga". Lenkams, kurie apie jų auginimą nežinojo, kalbėjęs dvi valandas, ir po to pagarsėjęs, kaip "tas lietuvis, kuris žino apie aktinidijas".
Trisdešimt metų aktinidijas tiria, yra prisidėjęs prie jų veislių kūrimo.
"Keturi žmonės tyrė, iš jų trys mirę, aš dar gyvas. Man pavyko (bet čia jau giriuosi) jas įrašyti į žemės ūkio augalus, tai originalu ir pasaulyje. Drąsiai sakau, kad mes neturime originalesnės produkcijos, nes iš aktinidijų gaminami ir saldainiai Šiaulių "Rūtos" fabrike. Pagarba Algirdui Gluodui, jeigu ne jis, neturėtume tos produkcijos."
Kai Kinijos parlamento vadovas buvo atvykęs, įteikė jam tų saldainių. Vaišino jais ir savo paskaitos klausytojus.
Aktinidijos yra vitamino C "bomba". Lietuvių mokslininkų sukurtoje vienoje veislėje yra per 6 000 miligramų vitamino C viename kilograme. Pagal šį rodiklį aktinidijas lenkia tik portugališka vyšnia ir erškėtuogė. Kopūstams, kuriuos giriame dėl vitamino C, toli iki aktinidijų.
"Vadiname jas ir meilės uogomis, ir šiaurės vynuogėmis", – sakė V. Pranckietis.
Sulaukęs klausytojų klausimo, su kokia moterimi nusifotografavo aktinidijų sodo fone, įvardijo, jog tai televizijos laidos apie sodus vedėja.
Papasakojo, jog pasidalijęs su vedėja, kad visi kolegos mokslininkai "valgė aktinidijas ir susilaukė kiekvienas trijų vaikų, aš valgiau – irgi turiu tris vaikus". Moteris pradėjo juoktis ir sako: "Aš pernai valgiau aktinidijų, susilaukiau dukros – trečio vaiko."
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Seimo Pirmininkas, sulaukęs klausimo dėl sodų bendrijų infrastruktūros, nes savivaldybės nenori nei į ją investuoti, nei tvarkyti, pareiškė: "Klausiu sodininkų, ar jie nori gyventi rezervatuose, ar tapti Lietuvos piliečiais? Jeigu taip – klausimas lengvai išsprendžiamas – reikia panaikinti Sodų bendrijų įstatymą."
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis kalbėjo šiauliečiams, kaip mokslininkas agronomas, sodininkas.
Viktoras Pranckietis leido sau pasigirti: "Man pavyko aktinidijas įrašyti į žemės ūkio augalus – tai originalu ir pasaulyje."
