Sėk­mė – ant srai­gės kiau­to

Sėk­mė – ant srai­gės kiau­to

10 to­nų srai­gių. Tiek iš Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Aukš­tel­kų kai­me įkur­tos srai­gių au­gi­ni­mo fer­mos kas­met iš­ke­liau­ja ant Ita­li­jos ir ki­tų ša­lių gur­ma­nų sta­lo.

Sun­ki vers­lo pra­džia su daug ne­ži­no­mų­jų ir vir­ti­ne klai­dų fer­mos sa­vi­nin­kui, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės at­sar­gos ka­pi­to­nui Ai­va­rui Pliat­kui – jau praei­ty­je. Šian­dien Ai­va­ras sa­vo už­siė­mi­me ma­to švie­sią per­spek­ty­vą ir ar­ti­miau­siu me­tu pla­nuo­ja ženk­lią plėt­rą.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Į vers­lą – po ka­ri­nių mi­si­jų

„Jei kas pa­klaus­tų, ar aš my­liu srai­gę, ži­no­ma, at­sa­ky­čiau ne. Tai tik ma­no vers­las“, – sma­giai šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Tai, ką da­ro, jam pa­tin­ka.

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je ka­pi­to­nas Ai­va­ras Pliat­kus tar­na­vo 14 me­tų. Ne­leng­vos ka­rio duo­nos jam te­ko ra­gau­ti ne tik mū­sų ša­ly­je, bet ir mi­si­jo­se Af­ga­nis­ta­ne, So­ma­ly­je.

Po 2013-ai­siais pen­kis mė­ne­sius truku­sios jū­ri­nės mi­si­jos Af­ri­kos vals­ty­bė­je, A. Pliat­kus iš­lei­do au­to­biog­ra­fi­nę kny­gą „Mi­si­ja: So­ma­lis“. Su­dė­jo į ją tai, ką bu­vo pa­si­žy­mė­jęs mi­si­jos me­tu ra­šy­ta­me die­no­raš­ty­je: nuo smul­kių ir ne­reikš­min­gų de­ta­lių iki fak­tų, ku­rie ne tik jam, ka­ri­nin­kui, bet ir kar­tu da­ly­va­vu­siems ka­riams ta­po sun­kiau­siais iš­ban­dy­mais ne vien ka­ri­ne, bet ir žmo­giš­ką­ja pra­sme.

Grį­žęs iš mi­si­jos na­mo, į Kau­ną, Ai­va­ras vis rim­čiau ėmė gal­vo­ti apie nuo­sa­vą vers­lą ir jau po pus­me­čio ap­si­spren­dė nu­si­vilk­ti ka­riš­kio uni­for­mą.

No­rė­jo­si kaž­ko neįp­ras­to. Ne pa­sku­ti­nė­je vie­to­je bu­vo tai, kad kai­me tu­ri so­dy­bą, pus­hek­ta­rį ne­nau­do­ja­mos že­mės, ūkio pa­sta­tą. Vers­lą, įsi­ti­ki­nęs, rei­kia da­ry­ti iš to, ką su­ge­bi ar­ba iš to, ką tu­ri. Tai­gi ėmė svars­ty­ti, ką su ta so­dy­ba da­ry­ti. Grū­di­nių kul­tū­rų au­gi­ni­mą at­me­tė – per ma­žas že­mės plo­tas. Pa­mąs­tė apie braš­kes, gal ki­to­kias uo­gas – at­kri­to. Rei­kė­jo to, kas iš ma­žo plo­to duo­tų ge­rą der­lių. Idė­ja: au­gin­ti af­ri­ki­nės kil­mės He­lix As­per­sa Ma­xi­ma srai­ges. Ap­sisp­ren­dė.

Rei­kė­jo ne tik pi­ni­gų, bet ir pa­si­rai­to­ti ran­ko­ves. A. Pliat­kus pa­skai­čia­vęs, kad, no­rint pa­si­rū­pin­ti vi­su srai­gės cik­lu, ga­li tek­ti pa­klo­ti apie 10 tūks­tan­čių eu­rų. Kur kas ma­žiau pi­ni­gų rei­kia, jei yra ūkio pa­tal­pos, ta­da pa­grin­di­nės in­ves­ti­ci­jos – joms ap­šil­tinti, izo­liuoti, už­tik­ri­nti srai­gių lai­ky­mo są­ly­gas – džio­vi­ni­mo, drė­ki­ni­mo ir kt.

Te­ko pa­si­rū­pin­ti vis­kuo. Pir­miau­sia ap­tvė­rė srai­gy­nui pa­skir­tą že­mės plo­te­lį, ja­me pa­sta­tė ap­tva­rus – tai me­die­na, po ku­ria srai­gės gy­ve­na ir ant ku­rios joms pi­la­mi spe­cia­lūs pa­ša­rai. Įren­gė lais­ty­mo sis­te­mą: kad pa­lais­čius nak­tį srai­gės at­šliauž­tų, su­ėstų pa­ša­rą ir grįž­tų po me­die­na. Toks srai­gių au­gi­ni­mo lau­ke prin­ci­pas.

Bet že­mės plo­tas – tik apie 40 pro­cen­tų srai­gėms rei­ka­lin­gos ge­ro­vės. Ūkio pa­sta­te te­ko įreng­ti pe­ryk­las, šilt­na­mius, san­dė­lia­vi­mo pa­tal­pas.

Vis dėlto pa­si­rū­pin­ti pa­tal­po­mis – vie­na, o vi­sai kit­kas – ži­nios. Šian­dien Ai­va­ras ne­bi­jo pri­pa­žin­ti: pra­džia bu­vo la­bai liūd­na. Klai­dų – dau­gy­bė. Tai dėl to, kad ne­ži­no­jo, ne­sup­ra­to, ką da­ro. Mo­ky­to­jų, sa­ko, bu­vo, bet jie klai­di­no. Iš­leis­ta krū­va pi­ni­gų, o ru­de­nį srai­gių der­liaus nė­ra.

Jei kam at­ro­do, jog pa­si­skai­čius lanks­ti­nu­kų ar pa­siieš­ko­jus in­for­ma­ci­jos in­ter­ne­to pla­ty­bė­se, ga­li­ma ga­ran­tuo­ti sa­vo vers­lo sėk­mę, la­bai klys­ta. Anot Ai­va­ro, vi­siems priei­na­ma in­for­ma­ci­ja la­bai ap­ta­ki ir tik men­ka da­lis to, ką pri­va­lo ži­no­ti pra­de­dan­tis srai­gių au­gin­to­jas.

„Tai ne tas pa­ts, kas pa­sė­ti grū­dus ir ru­de­nį lauk­ti der­liaus. Ne­kant­riems, no­rin­tiems grei­to pi­ni­go srai­gių neu­žau­gin­ti“, – tei­gia au­gin­to­jas.

Pa­sak Ai­va­ro, šių mo­lius­kų au­gi­ni­mas – ko­ne me­tus trun­kan­tis cik­las, ku­ria­me bent vie­na klai­da ar au­gi­ni­mo tech­no­lo­gi­jos neiš­ma­ny­mas ga­li bū­ti lem­tin­gi. Pas­ta­tus ga­li­ma pa­si­sta­ty­ti, bet su­re­gu­liuo­ti re­ži­mą, mai­ti­ni­mą, srai­gių tan­kius, kad tai bū­tų efek­ty­vu, rei­kia ži­nių.

„Po pen­ke­rių me­tų ga­liu pa­sa­ky­ti, kad pa­ga­liau pa­da­riau pra­džią“, – sa­ko vers­li­nin­kas ir pa­si­džiau­gia, jog šiais me­tais pir­mą­syk pavyko gau­ti so­li­dų pel­ną.

Srai­gės cik­las

Srai­gių au­gi­ni­mo cik­las pra­de­da­mas maž­daug sau­sio vi­du­ry­je pa­tal­po­se. Ten srai­gės po­ruo­ja­si, de­da ik­rus, pa­va­sa­rį ri­ta­si ma­žiu­kai srai­giu­kai. Kiek paū­gė­ję per pa­va­sa­ri­nes šal­nas jie su­lei­džia­mi į šilt­na­mius. Po to – į lau­ko ap­tva­rus. Šil­ta­sis lai­kas – pa­pras­čiau­sias srai­gių au­gi­ni­mo lai­ko­tar­pis.

Dar­by­me­tis pra­si­de­da ru­de­nį – į tal­ką ga­li tek­ti pa­si­kvies­ti net gi­mi­nes ir kai­my­nus, ku­rie srai­ges, lyg ko­kias bul­ves, pa­de­da su­rink­ti. Vė­liau – jų plo­vi­mas, džio­vi­ni­mas, pa­ka­vi­mas, san­dė­lia­vi­mas šal­dy­tu­ve ir t.t.

„Dė­kin­gas sa­vo ma­mai, ku­ri, gy­ven­da­ma so­dy­bo­je, tal­ki­na: rū­pi­na­si srai­gių prie­žiū­ra, šė­ri­mu ir ki­tais srai­gy­no rei­ka­lais“, – sa­ko Ai­va­ras.

Pats Ai­va­ras dar va­do­vau­ja ke­lioms ne­di­de­lėms ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to sta­ty­bų vers­lo bend­ro­vėms.

Nu­si­tei­kęs pa­dė­ti

Įvei­kęs daug sun­ku­mų, per­kan­dęs srai­gių au­gi­ni­mo su­bti­ly­bių ir ra­dęs at­sa­ky­mus į dau­gy­bę klau­si­mų A. Pliat­kus pa­si­ren­gęs pa­si­da­ly­ti sa­vo ži­nio­mis su ki­tais apie pa­na­šų vers­lą gal­vo­jan­čiais au­gin­to­jais.

„Kiek­vie­na na­mų val­da ga­li iš srai­gių au­gi­ni­mo už­si­dirb­ti pa­pil­do­mų pa­ja­mų. Ne­sa­kau, kad vien tik iš to gy­ven­ti, bet jei­gu kai­me tu­ri 20 arų, ku­rie ne­nau­do­ja­mi ir yra tik­ras gal­vos skaus­mas – tai pui­ki ni­ša. To­kį plo­te­lį žmo­gus grį­žęs po dar­bo va­ka­re ga­li ne­sun­kiai ap­tvar­ky­ti ir per me­tus gau­ti ke­le­tą tūks­tan­čių eu­rų“, – įsi­ti­ki­nęs srai­gi­nin­kas.

Su­si­do­mė­ju­siems šia veik­la jis ren­gia ne­mo­ka­mus įva­di­nius kur­sus, pa­kon­sul­tuo­ja. O rim­čiau nu­si­tei­ku­siems at­sklei­džia ir šio vers­lo su­bti­ly­bių.

Pa­sak Ai­va­ro, jo ra­gi­ni­mas au­gin­ti srai­ges nė­ra vien alt­ruis­ti­niais su­me­ti­mais. Taip, pir­miau­sia – tai pi­ni­gi­nė nau­da pa­čiam au­gin­to­jui, nes išau­gi­nus aukš­tos ko­ky­bės, stan­dar­tus ati­tin­kan­tį srai­gių der­lių jį ne­sun­kiai, o ir už ne­blo­gus pi­ni­gus ga­li­ma rea­li­zuo­ti Lie­tu­vos ar­ba už­sie­nio su­pir­kė­jams.

Ki­ta prie­žas­tis – as­me­ni­nė. Pa­sak Ai­va­ro, šiuo me­tu srai­gių pa­klau­sa smar­kiai vir­ši­ja pa­siū­lą, tad kont­rak­tus su su­pir­kė­jais Pran­cū­zi­jo­je, Is­pa­ni­jo­je, Ita­li­jo­je tu­rin­tys Lie­tu­vos au­gin­to­jai srai­gių ieš­ko ir kai­my­ni­nė­se ša­ly­se.

Ai­va­ras šį se­zo­ną sa­vo klien­tams Ita­li­jo­je jau ne­be­tu­ri srai­gių, o su­pir­ki­mas tę­sis dar iki ba­lan­džio mė­ne­sio. Tai­gi ki­tų au­gin­to­jų užau­gin­tus ko­ky­biš­kus mo­lius­kus nea­be­jo­ti­nai su­pirk­tų.

Srai­gių vers­le ko­ky­bės stan­dar­tai, pa­sak vers­li­nin­ko, itin aukš­ti. Jei­gu srai­gė užau­gin­ta ne­ko­ky­biš­ka, ji ne­la­bai kam ir rei­ka­lin­ga.

„Ga­li­ma tu­rė­ti srai­gių to­no­mis pri­si­ver­tus, bet jei­gu jos bus ne­tin­ka­mo kiau­to, ne­pa­kan­ka­mo dy­džio, ne­nu­pe­nė­tos ar ki­taip nea­ti­tiks stan­dar­to, ga­li tek­ti jas par­duo­ti la­bai pi­giai ar­ba įmo­nei, ku­ri srai­ges nau­do­ja tik kaip mė­są“, – įspė­ja pa­šne­ko­vas.

Pra­džio­je Ai­va­ro ūky­je taip pat pa­si­tai­kė bro­ko. To­dėl nau­jiems au­gin­to­jams vy­ras pa­ta­ria neeks­pe­ri­men­tuo­ti, o ge­riau in­ves­tuo­ti į mo­ky­mus. Kad ir Pran­cū­zi­jo­je. Tie­sa, ten jie ga­nė­ti­nai bran­gūs. Bū­na, kad bū­si­mi au­gin­to­jai ir pa­tys va­žiuo­ja į srai­gių au­gi­ni­mo ūkius ir ten po ke­lis mė­ne­sius dir­ba.

Bi­jan­tiems pra­dė­ti nuo su­dė­tin­giau­sio srai­giu­kų vei­si­mo eta­po, A. Pliat­kus pa­ta­ria jį pra­leis­ti ir pir­mus me­tus nu­si­pirk­ti jau iš­si­ri­tu­sių srai­giu­kų.

„Ta­da ne­rei­kės spe­cia­lių pa­tal­pų pe­rė­ji­mui. Pa­va­sa­rį įsi­gy­si­te ma­žiu­kų ir pa­lei­si­te juos tie­siai į šilt­na­mį“, – pa­ta­ria au­gin­to­jas.

Va­sa­ros srai­gės – lau­ko ap­tva­ruo­se, o ru­de­nį te­rei­kės su­rink­ti jų der­lių. Jei jis ne­di­de­lis, ga­li­ma pa­ban­dy­ti su­si­tar­ti su stam­bes­niu au­gin­to­ju dėl vie­tos šal­dy­tu­ve.

Pel­nas – ūkiui plės­ti

Šiuo me­tu veis­li­nės srai­gės A. Pliat­kaus ūky­je mie­ga. Jų mie­ga­ma­sis – spe­cia­li pa­tal­pa, va­di­na­ma­sis šal­dy­tu­vas, ku­ria­me 2– 4 laips­nių vė­sa.

Sau­sio vi­du­ry­je „ma­mos“ ke­liaus į rep­ro­duk­ci­nes pa­tal­pas, kur joms bus su­kur­tas tin­ka­mas mik­rok­li­ma­tas – rei­kia­ma ši­lu­ma, drėg­nu­mas, švie­sos re­ži­mas, pa­ša­rai. Mo­ti­nos kli­ma­ti­zuo­sis, pra­dės po­ruo­tis ir dė­ti bal­tus ik­rus, iš ku­rių iš­si­ris ma­žiu­kai srai­giu­kai.

Ik­rai, pa­sak Ai­va­ro, de­li­ka­te­si­nis, la­bai bran­gus pro­duk­tas, va­ka­rų res­to­ra­nuo­se va­di­na­mas bal­tai­siais per­lais.

O kol srai­gės mie­go­da­mos lau­kia nau­jo se­zo­no vers­li­nin­kas svars­to, kur in­ves­tuo­ti šie­met gau­tą pel­ną. Ke­ti­na jį grą­žin­ti ūkiui: re­konst­ruos sta­ti­nius, įrengs nau­ją srai­gių rep­ro­duk­ci­nę pa­tal­pą, se­ną­jį ūkio pa­sta­tą per­tvar­kys į san­dė­lia­vi­mo pa­tal­pas, va­di­na­mą­jį šal­dy­tu­vą, ku­ria­me atei­ty­je ga­lė­tų lai­ky­ti ma­žiau­siai 30 to­nų pro­duk­ci­jos.

„Ma­tau šia­me vers­le di­de­lę per­spek­ty­vą. Su­kau­pus pa­kan­ka­mai ži­nių ir tu­rint tam pri­tai­ky­tą inf­rast­ruk­tū­rą, trauk­tis bū­tų ne­pro­tin­ga“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Jei bi­jo­te klys­ti, pa­ta­ria Ai­va­ras, ne­pra­dė­ki­te. Ta­čiau ir sėk­min­gi žmo­nės, siek­da­mi sa­vo­jo tiks­lo, pa­da­ro tūks­tan­čius klai­dų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės at­sar­gos ka­pi­to­nas Ai­va­ras Pliat­kus pa­ta­ria srai­gių au­gi­ni­mo vers­lo im­tis tik rim­tai ap­si­spren­du­sius. Tai vers­las rei­ka­lau­jan­tis daug ži­nių, kruopš­tu­mo bei kant­ry­bės.

Apt­va­rai srai­gėms aukš­tel­kiš­kio so­dy­bo­je.

Af­ri­ki­nės kil­mės He­lix As­per­sa Ma­xi­ma srai­gių Aukš­tel­kuo­se kas­met užau­gi­na­ma apie de­šimt to­nų.