Senelių namuose – visa jausmų gama

Se­ne­lių na­muo­se – vi­sa jaus­mų ga­ma

Vi­sai ne­tru­kus Še­du­vos glo­bos na­mų (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) gy­ven­to­jai ims ruoš­tis di­džio­sioms me­tų šven­tėms: bus ne­ria­mos ser­ve­tė­lės, mez­ga­mos pirš­ti­nės, vir­tu­vė­je pa­kvips sau­sai­niais. Jau da­bar ant poil­sio kam­ba­rio pa­lan­gės kas die­ną nu­tu­pia vis nau­ji se­no­lių su­kur­ti po­pie­ri­niai an­ge­lai. Tai – do­va­nos ar­ti­mie­siems. Vil­tis, kad jie ap­lan­kys, čia vi­sa­da gy­va.

Ar­ti­mų­jų il­ge­sys – neat­sie­ja­ma gy­ve­ni­mo glo­bos na­muo­se da­lis.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Gy­ve­ni­mo tra­pu­mas

Glo­bos na­mų gy­ven­to­jams skir­tos še­šios de­šim­tys vie­tų. Vi­sos užim­tos. Vis dėl­to vie­na vie­ta tą die­ną, kai lan­kė­mės, at­si­lais­vi­no... Mo­čiu­tę į sa­vo prie­glau­dą pa­siė­mė Vi­sa­ga­lis...

Išė­ji­mo va­lan­dą ge­di vi­si na­mai. Nie­ko keis­ta, gy­ven­to­jai yra bend­ruo­me­nė, ku­rio­je kiek­vie­na ląs­te­lė – gy­vas žmo­gus.

Lais­va­lai­kio kam­ba­ry­je kaip tik bu­ria­si mo­te­rys. Kaž­ku­ri kaž­ku­riai glos­to ran­ką, kaž­ką šne­ka. Gir­di­si rau­da, ku­rios ne­pa­jė­gia nu­mal­šin­ti net su ser­ve­tė­lė­mis, skir­to­mis gau­sioms aša­roms nu­va­ly­ti, at­sku­bė­ju­si dar­buo­to­ja. Rau­da – dėl mir­ties. Ki­ta­me glo­bos na­mų kor­pu­se gy­ve­nu­sią ve­lio­nę ji pa­ži­no­jo tik iš ma­ty­mo bend­ruo­se už­siė­mi­muo­se. Bet išė­ji­mas spau­džia šir­dį.

Ve­lio­nė čia gy­ve­no ne vie­ne­rius me­tus. Net su­si­tuo­kė su to­kio pa­ties li­ki­mo žmo­gu­mi šiuo­se na­muo­se. Poil­sio kam­ba­ry­je, prie šach­ma­tų len­tos, kur kiek­vie­ną ry­tą lai­ką leis­da­vo mo­ters su­tuok­ti­nis, šian­dien jo nė­ra. Vy­ras ge­di sa­vo kam­ba­ry­je.

Įs­tai­gos di­rek­to­rė An­dže­la Bra­zie­nė kal­ba apie gy­ve­ni­mo tra­pu­mą. Dar šį­ryt ji skam­bi­no tie­kė­jams, ieš­ko­jo spe­cia­lių, di­des­nio dy­džio saus­kel­nių, de­ri­no ki­tus rei­ka­lus. O po 15 mi­nu­čių su­ži­no­jo, kad jų jau ne­be­rei­kia.

Ve­lio­nės kū­ną iš­si­ve­žė vai­kai. Bus pa­šar­vo­ta Rad­vi­liš­ky­je. No­rin­tys ir tie, ku­rių svei­ka­ta lei­džia, Glo­bos na­mų gy­ven­to­jai va­žiuos at­si­svei­kin­ti.

Is­to­ri­jų, su­si­ju­sių mir­ti­mi, A. Bra­zie­nė ži­no vi­so­kių. Per be­veik pen­ke­rius jos va­do­va­vi­mo įstai­gai me­tus išė­jo di­de­lė da­lis gy­ven­to­jų – jų at­si­mi­ni­mą da­bar sau­go tik ant­ro­jo kor­pu­so ko­ri­do­riu­je su­ka­bin­tos fo­tog­ra­fi­jos – vei­dai, ku­r se­nu­kai šyp­so­si.

„Tos nuo­trau­kos ne­tru­kus bus su­dė­tos į ar­chy­vą. Kei­si­me nau­jo­mis“, – sa­ko di­rek­to­rė.

Pa­sak jos, ne­ma­žą da­lį mi­ru­sių­jų pa­lai­do­ti iš­si­ve­ža ar­ti­mie­ji. Ki­ti pa­šar­vo­ja­mi iš­nuo­mo­ja­mo­je sa­lė­je. Jei neat­si­ran­da ar­ti­mų­jų, jie val­diš­kų na­mų lė­šo­mis ir pa­lai­do­ja­mi. Glo­bos na­mai šiuo me­tu pri­žiū­ri 22 ka­pa­vie­tes Še­du­vos ka­pi­nė­se.

Bet pa­tir­tis bū­na ir kur kas liūd­nes­nė. Štai sy­kį te­le­fo­nu pra­ne­šus apie tė­čio mir­tį, įstai­gos dar­buo­to­jams vai­kai pa­sa­kė at­vyk­ti į lai­do­tu­ves ne­ga­lė­sią, to­dėl lie­pė pa­lai­do­ti pa­tiems.

Bū­tis čia tra­pi. Kiek­vie­nam sa­vo li­ki­mas. A. Bra­zie­nė sa­ko, penk­ta­die­nio ren­gi­ny­je dar šo­ku­si su vie­nu iš gy­ven­to­ju, o pir­ma­die­nį tas vy­ras apa­ko. Prog­re­suo­jan­tis gal­vos sme­ge­nų aug­lys smo­gė vi­su smar­ku­mu.

Ko­jos, ku­rių nė­ra

Ta­čiau ra­ši­nys – ne apie mir­tį.

Pa­kal­bin­ti se­no­liai sa­ko, kad Glo­bos na­mai – jų na­mai, ku­riuo­se jie yra lai­min­gi ne tik dėl to, kad ap­žiū­rė­ti, pa­val­gę, iš­mau­dy­ti, bet ir to­dėl, kad tu­ri ga­li­my­bę ne­sen­ti vie­nat­vė­je – bend­ra­vi­mas čia be­ne di­džiau­sias prio­ri­te­tas.

Rad­vi­liš­kie­tė 88 me­tų Emi­li­ja sa­vų vai­kų ne­tu­ri ir nie­ka­da ne­tu­rė­jo. Į Še­du­vos glo­bos na­mus at­vy­ko prieš aš­tuo­ne­rius me­tus, su­si­lau­žiu­si stu­bu­ro slanks­te­lį.

„Šil­ta, šva­ru, dirb­ti ne­rei­kia“, – juo­kia­si šne­ki se­no­lė.

Emi­li­ja, kaip ir kai ku­rios ki­tos gy­ven­to­jos, la­bai mėgs­ta megz­ti. Per vie­nas Ka­lė­das Glo­bos na­mų auk­sa­ran­kių nu­megz­tos mi­nia­tiū­ri­nės pirš­ti­ny­tės bu­vo pa­do­va­no­tos Šiau­lių kū­di­kių na­mams.

72 me­tų še­du­vę Ve­ro­ni­ką, il­ga­me­tę vi­rė­ją, pa­skui ir pie­ni­nės dar­buo­to­ją, nuo­la­tos lan­ko ar­ti­mie­ji – mo­te­riai jie tik­ra at­gai­va.

96 me­tų Onu­tė, net ir užė­jus į jos kam­ba­rė­lį, ne­pa­lei­džia iš ran­kų vą­še­lio. Ne­ria gu­lė­da­ma, į tra­pias bal­to siū­lo sky­lu­tes pa­tai­ko be aki­nių. Gu­viai se­no­lei ir prie­te­mo­je švie­sa ne­rei­ka­lin­ga – įgu­dę pirš­tai at­min­ti­nai jau­čia vąše­lio na­ru­mą.

Onu­tės ner­to­mis ser­ve­tė­lė­mis iš­puoš­ti vi­si Glo­bos na­mai – ser­ve­tė­lės ant sta­lų, ser­ve­tė­lės – ant sie­nų. Kai ku­rios – ir do­va­noms.

O dar vie­na Onu­tė – jai 101-eri – jos pa­si­tei­ra­vus apie svei­ka­tą, kuž­da gy­ve­nan­ti blo­gai. Onu­tei ge­lia ko­jas. Ko­jas, ku­rių nė­ra – am­pu­tuo­tos.

Žmo­nės be gri­mo

Se­nu­kai sa­ko, kad gy­ve­ni­mas sa­vuo­se na­muo­se bū­tų kur kas su­dė­tin­ges­nis – kai ku­rie ne­no­ri ar­ti­mie­siems bū­ti naš­ta, kai ku­rie ar­ti­mų­jų ne­tu­ri, o kai ku­rie – tie­siog ne­rei­ka­lin­gi...

Kaip su­si­ta­rę tvir­ti­na, kad gy­ven­ti čia, glo­bos įstai­go­je, jiems yra ge­ra, kad čia jie lai­min­gi. Kur ki­tur, jei­gu ne čia gar­baus am­žiaus se­no­les pa­ma­lo­nin­ti at­vyks­ta kir­pė­jos, ma­ni­kiū­rininkės, fo­tog­ra­fai? Kur ki­tur se­no­liai tu­ri pro­gos pa­si­jus­ti mo­de­liais ir vil­kė­da­mi gra­žiais dra­bu­žiais pa­si­vaikš­čio­ti spe­cia­liai įreng­tu po­diu­mu?

Se­ne­liai, jei tik pa­jė­gia, ga­li išei­ti po vie­ną ar ke­lis pa­si­vaikš­čio­ti į mies­tą, par­ką, pas ar­ti­muo­sius – svar­bu, kad in­for­muo­tų, ka­da su­grįš. Jei no­ri, tu­ri ga­li­my­bę ne­mo­ka­mai da­ly­vau­ti Še­du­vos kul­tū­ros cent­ro ren­gi­niuo­se, Glo­bos įstai­gos va­ka­ro­nė­se, šo­kiuo­se, kur, po­strin­gau­ja, už­si­mez­ga ne tik po­rų drau­gys­tės, bet ir tri­kam­piai.

Še­du­vos bend­ruo­me­nės na­muo­se šiuo me­tu te­be­vei­kia Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos na­mų fo­tog­ra­fų dar­bų pa­ro­da „Žmo­nės be gri­mo“. Iš nuo­trau­kų žvel­gia Še­du­vos glo­bos na­mų gy­ven­to­jai.

Di­rek­to­rė An­dže­la šyp­so­si: kiek­vie­nas se­ne­lis – su cha­rak­te­riu. Štai vie­na mo­te­ris ne­mėgs­ta kirp­tis vien to­dėl, kad ap­si­kir­pus pa­si­ma­ty­tų raukš­lės. Ki­ta lei­džia­si fo­tog­ra­fuojama tik iš to­liau.

Pa­sak di­rek­to­rės, nuo­trau­kų pa­ro­dą ap­žiū­rė­ję „mo­de­liai“ dau­giau ma­žiau li­ko pa­ten­kin­ti. Ir ne­tgi sa­vo gro­žiui reik­li Da­nu­tė pra­si­ta­rė, kad pa­sta­ro­ji nuo­trau­ka be­ne vie­nin­te­lė, ku­rio­je ji sau pa­tin­ka. Da­nu­tė pa­si­rin­ki­mą ap­si­gy­ven­ti val­diš­kuo­se na­muo­se pa­da­rė pa­ti. Tai ar­ti­mie­siems bu­vo ne­ti­kė­ta. Bet mo­te­ris mo­ty­va­vo „no­rin­ti pa­gy­ven­ti dėl sa­vęs“.

Į ne vie­ną eks­kur­si­ją po įsi­min­ti­niau­sias Lie­tu­vos vie­tas iš­va­žia­vę Glo­bos na­mų gy­ven­to­jai, pa­sak va­do­vės A. Bra­zie­nės, tu­ri ir dar vie­ną sva­jo­nę – vi­si kar­tu nu­va­žiuo­ti prie jū­ros. Ta­čiau to­kia sva­jo­nė dėl di­de­lio at­stu­mo ir silp­nos svei­ka­tos kol kas įvei­kia­ma bū­tų ne kiek­vie­nam.

Klien­tai – ir glo­bo­ti­nių ar­ti­mie­ji

Jau­niau­siai na­mų gy­ven­to­jai – 50. Pa­gal pro­fe­si­ją so­cia­li­nę dar­buo­to­ją pa­kir­to in­sul­tas, bū­ti­na nuo­la­ti­nė slau­ga, me­di­kų prie­žiū­ra. Mo­te­ris pa­ti pa­si­rin­ko val­diš­kus na­mus – kad ne­pa­ra­ly­žiuo­tų duk­rų gy­ve­ni­mų.

Ki­tas vy­ras ju­da tik neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je – iš­va­žia­vęs iš sa­vo kam­ba­rio su­ka link lais­va­lai­kio pa­tal­pos. Po­kal­biai su kai­my­nais, ki­tų kam­ba­rių gy­ven­to­jais – apie gy­ve­ni­mą tę­sia­si iki vė­laus va­ka­ro.

Slau­go­mų gy­ven­to­jų glo­bos na­muo­se – 22. Kiek­vie­nam su­tei­kia­ma vi­sa rei­ka­lin­ga slau­ga, at­lie­ka­mos bū­ti­nos pro­ce­dū­ros, į įstai­gą, at­si­ra­dus rei­ka­lui, kaip mat pri­si­sta­to rei­ka­lin­gi spe­cia­lis­tai.

„Tai nė­ra blo­gi na­mai. Ar ge­riau, kad žmo­gus gy­vens vie­ni­šas ir ne­ga­lės ne­tgi gy­dy­to­jo pri­si­kvies­ti?, – sa­ko A. Bra­zie­nė. – Po­kal­biai, bend­ra­vi­mas se­niems li­go­tiems žmo­nėms yra ge­riau­sias vais­tas“.

Di­rek­to­rė nu­ty­la, pa­pra­šy­ta pa­pa­sa­ko­ti apie glo­bo­ti­nių ar­ti­muo­sius. Ne tik glo­bo­ti­niai, bet ir jų ar­ti­mie­ji, tei­gia, yra įstai­gos klien­tai. Ir nuo­ty­kių su jais bū­na įvai­riau­sių, ne­re­tai ir vi­sai ne­sma­gių.

Jai ži­no­ma, kad kai ku­rie vai­kai sa­vo na­muo­se gy­ve­nan­čius tė­vu­kus pri­si­me­na tik pen­si­jos mo­kė­ji­mo die­ną.

Vie­nos se­no­lės sū­nus į Še­du­vą iš Rad­vi­liš­kio pen­si­jos die­ną vis atei­da­vo pės­čio­mis pa­siim­ti 15 eu­rų. Įs­tai­gos ad­mi­nist­ra­ci­jai to­kio vi­zi­to pa­skir­tis bu­vo ži­no­ma, ta­čiau ne­prieš­ta­ra­vo. Sū­naus ap­si­lan­ky­mas, di­rek­to­rės žo­džiais, ver­tas mo­čiu­tės akių spin­de­sio.

Ki­ti ar­ti­mie­ji at­vy­kę, kaip sa­ko­ma, ko­ja du­ris ati­da­ri­nė­ja, šau­kia at­va­žia­vę pa­tik­rin­ti ar­ti­mo­jo prie­žiū­rą.

Bū­ta at­ve­jo, kai se­suo vie­nos se­no­lės ap­lan­ky­ti atei­da­vo tuo lai­ku, kai bū­da­vo pa­tie­kia­mi pie­tūs – paaiš­kė­jo, kad mais­tas pa­tek­da­vo ne į tą bur­ną.

Žmo­gui rei­kia žmo­gaus

Il­ge­sio jaus­mas Glo­bos na­muo­se vi­sa­da gy­vas. Se­ne­liai, so­cia­li­nės dar­buo­to­jos Dia­nos Kri­vic­kie­nės žo­džiais, ga­li ne­pri­si­min­ti, ką va­kar val­gė, ta­čiau pui­kiai pri­si­me­na jau­nys­tę. Pri­si­me­na na­mus, tė­vus, vai­kus.

Lau­ki­mo jaus­mas ypač „pra­mu­ša“ per Ka­lė­das, Mo­ti­nos die­ną. Ta­da svei­ki­ni­mų kon­cer­tas ir dai­nos apie ma­mą tam­pa tik­ra „aša­rų pa­kal­ne“ ne­tgi tiems, ku­riuos vai­kai lan­ko.

„Ne na­mų il­ge­sys mū­sų gy­ven­to­jus kan­ki­na, o ar­ti­mų­jų, – sa­ko D. Kri­vic­kie­nė. – Nie­ko keis­ta, juk čia gy­ve­na ma­mos ir tė­čiai“.

Pa­sak jos, tik­ra ka­tast­ro­fa se­ne­liui – jei pa­ža­dė­jęs ap­si­lan­ky­ti, vai­kas dėl ko­kių nors prie­žas­čių nea­tei­na. Ta­da dar­buo­to­jams ten­ka skam­bin­ti, ieš­ko­ti, aiš­kin­tis nea­tė­ji­mo prie­žas­tis.

Glo­bos na­muo­se gy­ve­no mo­čiu­tė, ku­ri per vi­są sa­vai­tę ne­val­gy­da­vo jai ski­ria­mo jo­gur­to ir ba­na­nų vien todėl, kad pa­vai­šin­tų ją sa­vait­ga­liais lan­kan­tį anū­ką.

Ne­pai­sant Glo­bos na­mų ore tvy­ran­čio il­ge­sio, šios įstai­gos di­rek­to­rė ma­to tik ge­rą­sias val­diš­kų na­mų pu­ses. Jos nuo­mo­ne, po­žiū­ris, kad vai­kai pri­va­lo nu­kar­šin­ti sa­vo tė­vus, atim­da­mi iš jų bend­ra­vi­mo džiaugs­mą, yra ge­ro­kai pa­se­nęs.

„Žmo­gui rei­kia žmo­nių. Jei ma­no­te, kad kiau­rą die­ną bu­te už­ra­kin­tas se­no­lis yra lai­min­gas, la­bai klys­ta­te“, – tei­gia di­rek­to­rė.

Vie­no, ko ji no­rė­tų: kad vai­kai sa­vo tė­vus kuo daž­niau lan­ky­tų – Še­du­vos glo­bos na­mų du­rys bend­ra­uti su ar­ti­mai­siais at­vi­ros ko­ne vi­są pa­rą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Žmo­gui rei­kia žmo­gaus – bend­ra­vi­mas su bend­raam­žiais neį­kai­no­ja­ma ver­ty­bė Glo­bos na­mų gy­ven­to­jams.

Še­du­vos glo­bos na­mų di­rek­to­rė An­dže­la Bra­zie­nė ži­no vi­suo­me­nės po­žiū­rį į tuos žmo­nes, ku­rių tė­vai gy­ve­na Glo­bos na­muo­se. „Po­žiū­rį rei­kia keis­ti. Bū­ti­na su­pras­ti, kad se­nam žmo­gui ne­pa­kan­ka na­mų – rei­kia ir vi­so­ke­rio­po ap­rū­pi­ni­mo, taip pat bend­ra­vi­mo“, – įsi­ti­ki­nu­si va­do­vė.

96 me­tų Onu­tės ran­ko­se vą­še­lis nars­to kil­pu­tes – taip gims­ta krū­vos ser­ve­tė­lių.

Rad­vi­liš­kie­tė Emi­li­ja Glo­bos na­muo­se gy­ve­na aš­tuo­nerius me­tus. 88 me­tų mo­te­ris juo­kau­ja: tik gy­venk ir džiau­kis.

Dia­na Kri­vic­kie­nė, so­cia­li­nė dar­buo­to­ja, tei­gia, kad Glo­bos na­mų gy­ven­to­jai vi­sa­da lau­kia sa­vo ar­ti­mų­jų, ko­kie jie be­bū­tų ir ko­kį gy­ve­ni­mo bū­dą be­gy­ven­tų.