
Naujausios
Šiauliai – tai stipri bendruomenė
„Jei Šiauliuose savo laiku būtų priimti logiški valdžios sprendimai, šiandien miestas būtų tarp stipriausiųjų ekonomiškai“, – įsitikinęs Šiaulių miesto garbės pilietis, visuomenininkas, renginių ir iniciatyvų rėmėjas, ilgametis bendrovės „Šiaulių plentas“ generalinis direktorius, o dabar „Šiaulių plento grupės“ vadovas Alfonsas ARMALAS. Prisipažįsta, kad dėl Šiaulių jam kartais skauda širdį.
Pokalbis – apie verslo sėkmę, valdžios sprendimus ir meilę Šiauliams.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
– Jūsų, kaip kelininko, karjera prasidėjo ne Šiauliuose, o Radviliškyje. Kas jums Radviliškis?
– Radviliškis man artimas. 1972 metais buvau perkeltas iš Kėdainių ir paskirtas dirbti Radviliškio autokelių valdybos viršininku. Tarnybos pradžia nebuvo lengva. Susidūriau su įvairiais iššūkiais, problemomis. Vos pradėjęs tarnybą sulaukiau aštrių pastabų iš tuometinio Automobilių transporto ir plentų ministro Vladislovo Martinaičio. Pamenu, kaip Šaukoto miestelyje buvo statomas galvijų kompleksas. Pavasarį būdavo neįmanoma pravažiuoti, nes tuo metu kelio nebuvo, tačiau poreikis jam atsirasti buvo akivaizdus. Taigi atvažiuoja V. Martinaitis ir sako: „Prie ko tas kelias į Šaukotą?“ Pasakoju jam apie kompleksą. Pamąstė ministras ir ištarė: „Ak taip, tada grįžtam“.
Visi tuomet peikė mane už „saviveiklą“, o jis tik paburnojo: „Rašai jam papeikimus, rašai, bet vis tiek niekas neveikia“. Taip buvo skirta lėšų Šaukoto kelio statybai, o V. Martinaitis papeikimo man taip ir neparašė.
Po dvejų metų, 1974-aisiais, buvau paskirtas Šiaulių kelių statybos valdybos Nr. 4 viršininku. Tuo metu mūsų finansinė situacija buvo palanki, todėl, be tiesioginės savo veiklos vykdymo, skyrėme dėmesio ir kitoms sritims: įkūrėme krepšinio klubą „Kelininkas“, valdybos teritorijoje pastatėme krepšinio salę. Dabar joje treniruojasi „Saulės“ krepšinio akademijos vaikai.
Aš Radviliškį gerbiu. Nuo to laiko, kai šiame mieste dirbau, jis pasikeitė į gerą pusę.
– Sakote Radviliškis pasikeitė į gera. O Šiauliai?
– O Šiauliams reikėtų pasitempti. Kad ir kalbant apie tokį strateginį objektą kaip oro uostas. Prie tarybų valdžios jį kūrėme, takus tiesėme. Mūsų įmonės mergaičių keliais tie takai išvaikščioti – tiek siūles taisė, tiek blizgino! Profesorius Vytautas Landsbergis man kažkada yra pasakęs: „Jūs išlaikykite savo oro uostą, nes kito tokio strateginio objekto Lietuva neturi“. Ir jis teisus. Manau, kad būtų tikslinga geografiškai itin palankioje vietoje esantį oro uostą išnaudoti krovinių transportavimui.
– Aplinkui tik ir girdėti: tas Šiauliuose blogai, anas. Nejaugi viskas tik blogyn?
– Aš manau taip: mūsų miestas yra strateginėje vietoje ir vien dėl šios priežasties Šiaulių neįmanoma ištrinti iš šalies konteksto. Be to, svarbu apie Šiaulius kalbėti ir kaip apie stiprią bendruomenę, kurioje gyvena, kuria, mokosi bei dirba įvairūs žmonės, jaunos šeimos, sportiški, meniški vaikai. Šiauliai yra Šiauliai, ir tuo viskas pasakyta. Miestas turi puikių vietų, laisvalaikio zonų, patrauklių ir vietos gyventojams, ir miesto svečiams. Kad ir Kryžių kalnas, Salduvės piliakalnis, "Auksinis berniukas", beveik miesto centre tyvuliuojantis Talkšos ežeras, mūsų gražusis pėsčiųjų bulvaras.
Gaila, kad pastaraisiais metais, dėmesio traukos centru tapus didiesiems prekybos ir pramogų centrams, jis gerokai aptuštėjo. Vaikštinėjimu besimėgaujančių žmonių, vaikų klegesio, kavinių ir parduotuvių gyvybės bulvaras prisipildo tik gražiomis pavasario ir vasaros dienomis. Miesto širdyje – pėsčiųjų bulvare – turėtų būti judru nuolat.
Šiaulius tokius, kokiuose norime gyventi, kuriame patys, todėl prie miesto augimo, gražinimo turime prisidėti kiekvienas.
– Šiauliai kadaise garsiai vadinti dviračių miestu. Ar vis dar verti šio vardo?
– Turime dviračių gamyklą – didžiausią dviračių gamintoją Šiaurės Europos regione. Dėl tos gamyklos Šiauliai ir buvo paskelbti dviračių miestu. Tačiau ne tik. Pamenu, kaip projektavome ir nutiesėme dviračių taką į Bubių mišką, kaip dažnai juo važinėdavosi mano vaikai. Kasdien šiuo taku pravažiuoja daug dviračių sporto mėgėjų, net profesionalų, ar tiesiog aktyviai laisvalaikį leidžiančių miestiečių. Ir tai yra puiku.
Vis dėlto įžvelgčiau tam tikrų problemų: ar dviračių miestu vadinamus Šiaulius galima pravažiuoti dviračiu? Pietinę miesto dalį – taip. Kol privažiuosi viaduką. O nusileidus nuo jo? Dviračių mieste tikrai trūksta dviračių takų. Tiesa, svarbi šiuo klausimu ne tik miesto valdžios pozicija. Įdomu ir svarbu būtų išgirsti miestiečių, dviračiais nuolat važinėjančių, nuomonę apie tai, kur Šiauliuose labiausiai juntamas takų dviratininkams stygius, kur užtektų tik pagerinti jų būklę. Galbūt aktualu net paskelbti viešą diskusiją dėl dviračių takų?
– Pakalbėkime apie rėmimą, kuris jums tikrai yra nesvetimas.
– Nuo 1987 metų remiame miesto pasididžiavimą vyrų krepšinio komandą. Reikia pripažinti, kad nuolatinė finansinė parama ne visada yra sklandus procesas. Susiduriame su problemomis, lėšų stygiumi. Esame susidūrę su momentais, kada vyko svarstymai dėl krepšinio rėmimo nutraukimo. Tačiau kaip galėtume paleisti tą savo kūdikį? (iki 1994 metų Šiaulių krepšinio komanda vadinosi „Kelininkas“, o nuo 1994 metų – „Šiauliai"). Miestui svarbu turėti savo komandą. Anksčiau dvejus metus skyrėme paramą ir Šiaulių futbolininkams. Deja, pasikeitus finansinei situacijai, komandos nebeliko. Jei taip nebeliktų ir krepšinio...
– Kas jums asmeniškai yra krepšinis?
– Man, kaip ir mano šeimai, kaip bene kiekvienam lietuviui, krepšinis yra liga. Neišgydoma liga. Ir dar užkrečiama (juokiasi). Mes su žmona Irena daug metų žaidėme krepšinį, todėl jis mums toks artimas, mėgstamas. Vieša paslaptis, kad nuėję stebėti rungtynių arenoje su žmona sėdime atskirai. Sunku ištverti jos emocijas. Jei mūsų komandai nepasiseka, namuose sulaukiu įsikarščiavusios žmonos atakos: „Kodėl nieko nedarai, kad laimėtų? Juk esi klubo valdybos pirmininkas!?“ Jaučiu atsakomybę už pralaimėjimus ir visuomet džiaugiuosi pergalėmis, prie kurių galiu mažesne ar didesne dalimi prisidėti.
– Jūsų kredo „Padėk visiems“.
– Tikrai dažnai susiduriu su pagalbos ir finansinės paramos prašančiais žmonėmis. Stengiuosi pateisinti jų lūkesčius pagal esamas galimybes. Remiame įvairius miesto renginius, organizacijas, skatiname kūrybinę veiklą. Tai labai svarbu miestui ir kiekvienam žmogui. Ir į savo darbuotojų pagalbos prašymus atsiliepiame, jie yra mūsų prioritetas. Visgi ne visuomet ir ne visais atvejais galime suteikti paramą.
– Sakoma, ko negali dideli pinigai, gali labai dideli pinigai. Kiek jums svarbūs pinigai?
– Man šis posakis netinka. Man visko užtenka. Esu linkęs dalintis tuo, ko kitiems galbūt stinga. Didelę dalį to, ką pavyko uždirbti, aš išdalijau, atidaviau kitiems. Manau, kad dalintis yra svarbu. Tai laimingos, brandžios visuomenės pagrindas. Atiduodamas aš netampu skurdesniu žmogumi, priešingai – moraliai tampu pilnesnis, turtingesnis. Jaučiu dėkingumą ir pagarbą iš aplinkinių, kas mane skatina dar labiau stengtis ir sunkiais momentais nenuleisti rankų.
– Esate Šiaulių miesto garbės pilietis, ne kartą buvote apdovanotas už profesinę ir visuomeninę veiklą. Ką jums tai reiškia?
– Tai didelė garbė, jaučiuosi įvertintas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SĖKMĖ: Verslininkas Alfonsas Armalas, ilgametis bendrovės „Šiaulių plentas“ generalinis direktorius, o dabar „Šiaulių plento grupės“ vadovas, įsitikinęs, kad verslo sėkmė pirmiausia priklauso nuo idėjos, o paskui ir nuo geros darbuotojų komandos.
AISTRA: Sporto aistruoliai: „Šiaulių“ krepšinio klubo valdybos pirmininkas Alfonsas Armalas ir jo sūnus (greta), Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras Ernestas Armalas.
APIE TĖVĄ IR VADOVĄ
Algirdas ARMALAS, A. Armalo sūnus, bendrovės „Šiaulių plento grupė“ komercijos direktorius:
– Kaip vadovas, tėtis pakankamai griežtas. Ypač darbe. Būna, kad ir pasiginčijame, ir padiskutuojame.
Jis visą gyvenimą labai daug dirbo. Tačiau dabar galvoju, kad mums su broliu jo dėmesio lyg ir netrūko. Tėčio visur pilna.
Aš pats nuo 16 metų pradėjau pas jį dirbti. Buvo laikas, kai jo vairuotoju buvau.
Juozas ALEKSA, UAB „Šiaulių plentas“ generalinis direktorius:
– Ponas A. Armalas – žmogus, kurį galima vadinti „Šiaulių plento“ tėvu ir įkūrėju.
Manau, kad pažįstantiems apie A. Armalą nereikia pasakoti, nes kiekvienas žino, kad tai veiklus, charizmatiškas žmogus, labai daug davęs Šiaulių miestui, netgi kraštui.
Tai asmenybė, iš kurios išmokome dalykų, kuriuos kiekvienas tėvas savo vaikui privalo įdiegti: laikytis žodžio ir būti garbingam.
Saulius JABLONSKAS, UAB „Šiaulių plento grupė“ finansų ir ekonomikos direktorius:
– A. Armalas – puikus vadovas, tiesiog sergantis už savo kolektyvą. Žmogus, kuriam ne vis viena. Jis labai azartiškas, krepšinyje – ypač.
Gal kartais per geras – omenyje turiu paramos prašytojus.