
Naujausios
Svarūs darbai
– Koks jūsų kelias į muziejų?
– Netikėtas! Esu trečios kartos šiaulietė. Kai mokiausi Šiaulių universiteto Menų fakultete, reikėjo atlikti diplominį darbą. Mano dėstytojas buvo Antanas Visockis. Taip mane keliai ir atvedė į Šiaulių "Aušros" muziejų, nes tapiau Aušros alėjos rūmuose Užgavėnių kaukes. Dirbau apie metus, susipažinau su muziejaus kolektyvu.
Kai pasakė, kad muziejuje yra atsiradusi laisva vieta, daug nieko negalvojusi, tik gavusi diplomą, prisistačiau. Nelabai suvokdama, ką reikės dirbti – man tai tikrai buvo naujiena.
"Aušros" muziejuje pradėjau dirbti 1997 metais Dailės skyriaus muziejininke. Kolegos mane kantriai mokė, aiškino. Mačiau, kaip muziejus kilo, tobulėjo, judėjo į priekį, kartu augau ir aš.
Į muziejų atėjau baigusi bakalauro studijas, padirbusi trejus metus, nutariau, kad reikia gilesnių studijų, įstojau Šiauliuose į magistrantūrą.
Dailės skyriaus vedėja esu nuo 2004 metų.
Veikla muziejuje yra labai plati: nuo mokslinio darbo iki edukacinių, pramoginių veiklų. Nėra laiko užsisėdėti vienoje vietoje.
– Apdovanojimas jums skirtas už meno ir mokslo dermę. Ką išskirtumėte iš savo darbų?
– ldėjų ieškau visą parą. Būna – cinkt! Ryte atsikėlei ir yra idėja. Pasitari su kolegomis, kol idėja išsirutulioja iki projektų – didesnių ir mažesnių.
Didžiausias užsienio projektas – Antano Rimavičiaus skulptūrų pristatymas tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, Baltarusijoje.
Parodos "Antanas Rimavičius: Dievui ir Žmogui" tarptautinė sklaida suteikė galimybę visuomenę supažindinti su lietuvių liaudies sakraliuoju menu, puoselėjančiu dvasinį kultūros paveldą, išlaikantį tradicinę lietuvišką pasaulėjautą.
A. Rimavičius – vienintelis žinomas lietuvių kilmės kunigas – savamokslis skulptorius, visą gyvenimą drožęs skulptūras. 1933 metais testamentu nemažą savo kūrybos dalį (132 vienetus) jis paliko Šiaulių "Aušros" muziejui. Kūrybinį palikimą sudaro šventųjų skulptūros ir Kryžiaus kelio stočių bareljefai (bareljefai nuo 2010 metų eksponuojami Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje ir Šiaulių vyskupijos kurijos pastoraciniame centre).
2018 metų projektas – "Išskirtinių Lietuvos ir Latvijos istorijos ir meno vertybių tarptautinė sklaida". Projektą sudarė dvi parodos – paroda "Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova" ir Vilis Ridzenieks (1884–1962) fotografijų paroda "Sugrįžimas".
Šiemet, bendradarbiaujant su kolegomis iš Latgalos kultūros ir istorijos muziejaus, pristatytas projektas "Paroda Susitikimas: dailininkės Sofija Dembovskytė-Romerienė ir Ona Soltanaitė-Römerienė ir jos tarptautinė sklaida".
Per 1998–2019 metus surengiau (organizavau, kuravau) 38 parodas Lietuvos (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kelmės, Kražių, Kuršėnų, Raseinių, Šeduvos) ir užsienio muziejuose. Įgyvendinta 20 projektų Lietuvoje ir užsienyje.
Kuruoju, tyrinėju penkis rinkinius: keramikos, profesionaliosios taikomosios dailės, profesionaliosios skulptūros, liaudies taikomosios dailės, dailės pagalbinį rinkinį, archyvą.
– Jūsų organizuotas parodas lydi ir leidybinė veikla?
– Taip susiklostė, kad išėjo trys knygos.
Didelis albumas-katalogas "Julija Daniliauskienė: būtis karpiniuose" – Julijos Daniliauskienės karpiniai. Didžioji J. Daniliauskienės kūrybinio palikimo dalis jos valia buvo perduota ir saugoma "Aušros" muziejuje (2 000 eksponatų).
Kai gavome palikimą, pirmasis klausimas buvo, kaip jį įamžinti. Todėl "Aušros" muziejus ėmėsi iniciatyvos parengti publikavimui J. Daniliauskienės kūrinių albumą-katalogą, surengti parodą ir pristatyti ją visuomenei. Leidinį rengėme kartu su J. Daniliauskienės dukromis.
Paroda kartu su leidiniu apkeliavo Lietuvą ir Latviją.
Esu ir Antano Rimavičiaus parodos katalogo "Antanas Rimavičius: Dievui ir Žmogui" bei katalogo "Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė" sudarytoja.
Veikla muziejuje yra labai plati: nuo mokslinio darbo iki edukacinių, pramoginių veiklų.
Turtingas skyrius
– Kaip keitėsi muziejus nuo 1997 metų?
– Atėjau labai įdomiu metu. Pokalbį ir darbintis pradėjau, kai direktorius buvo Edvardas Cicėnas, bet priėmė dirbti jau Raimundas Balza. Tad teko bendrauti su abiem direktoriais.
Muziejaus veiklos pasikeitė. Prasidėjo aktyvesnis gyvenimas, įsiliejimas į visas kultūrines veiklas. Muziejus keitėsi nuo parodų kokybės iki muziejaus bazės, inventoriaus, pastatų.
Kai atėjau, man atrodo, muziejuje tebuvo tik du kompiuteriai, apie tokias sistemas, su kuriomis dabar dirbame – skaitmeninimo, LIMIS – nė nežinojome.
Per 20 metų – didžiulis šuolis.
– Kokius tyrimų dabar atliekate?
– Toliau tyrinėjame Gerardo Bagdonavičiaus kūrybinį palikimą (albumas katalogas "Gerardas Bagdonavičius. Tapyba. Grafika. Dizainas. Fotografija" išleistas 2011 metais), planuojame sklaidą Latvijoje.
Dar vienas projektas – leidinys-albumas apie Chaimą Frenkelį, jo šeimą, verslą, gyvenamąjį namą-vilą. Tai kolektyvinis darbas, dirbame kartu su R. Balza, Virginija Šiukščiene ir didele kolegų komanda.
Taip jau yra: išleidai vieną leidinį ir galvoji, gal reikia pristatyti kitą muziejinį rinkinį?
– Koks yra Dailės skyrius, kokias vertybes saugo?
– Dailės skyriaus rinkiniuose turime apie 30 tūkstančių eksponatų, tai ir liaudies skulptūra, ir profesionalioji, ir tapyba, grafika, keramika, porcelianas.
Skyrius tikrai turtingas. Reikšminga ekspozicija "Provincijos dvaras", eksponuojama Chaimo Frenkelio viloje.
Didelis rinkinys yra iš Žemaitijos – dievukai ir šventukai, beveik 2 tūkstančiai eksponatų. Turime daug ir įspūdingos senosios keramikos, ąsočių kolekciją, didelę švilpukų kolekciją, surinktą tarpukariu, apie 300 vienetų.
Tapybos skyriuje išskirtinis palikimas – Elenos Urbaitis, atkeliavęs iš Amerikos, šiauliečių menininkų darbai, japonų graviūrų kolekcija, eksponuojama viloje. Taip pat turime keramikos kolekciją. Porceliano kolekcija yra atkeliavusi iš dvarų 1940 metais.
– Daug bendradarbiaujate su restauratoriais?
– Be abejo, be restauratorių – niekaip! Restauratoriai prisiliečia rengiant kiekvieną parodą, kad darbai, kūriniai būtų teisingai prižiūrėti, saugomi, paruošti, eksponuojami.
Šiemet, įgyvendinus projektus, iš restauratorių į rinkinius grįžo keramika, tapyba.
Turime parengti Šiaulių "Aušros muziejaus Edukacinio centro, kurio rekonstrukcija vyksta, atvirų fondų ekspoziciją. Tai dar vienas didelis projektas – dalyvaujame šioje grupėje.
– Neseniai Dailės skyriaus rinkinius papildėte profesionalių šiauliečių menininkų Irenos Ambrazienės, Povilo Anikino ir Vytauto Tribandžio kūriniais, sukurtais po 1990 metų. Kokiomis kryptimis pildote kolekciją?
– Esame vienintelis muziejus Lietuvoje, kuris sąmoningai formuoja šiauliečių menininkų kolekciją. Taip, darbų turi ir kiti muziejai, bet mes Dailės skyriuje saugome 5 038 šiauliečių menininkų darbus, didžioji dalis jų sukurti iki nepriklausomybės.
Didžiausios kolekcijos: Gerardo Bagdonavičiaus (3 800 vienetų), Antano Krištopaičio (698), Eduardo Juchnevičiaus (34), Mindaugo Lukošaičio (100).
Mūsų kryptys – šiauliečiai menininkai, Rytų keramika, teminiai rinkiniai, pavyzdžiui, secesijos stiliaus. Taip pat – šiuolaikinė skulptūra.
Labiau žiūrime į Šiaurės Lietuvą – norime atspindėti Šiaulių kraštą. Dažniausiai varžo finansai. Kartais tenka apgailestauti, kad neįsigijome darbų, kol autoriai gyvi.
Pernai įsigijome unikalią liaudies skulptūrų kolekciją (89 eksponatai).
– Kokie Dailės skyriaus eksponatai vertingiausi?
– Turime paruošę vertingųjų eksponatų sąrašus. Pačių vertingiausių, kuriuos, neduok Dieve, įvykus nelaimei, reikėtų čiupti, kad būtų išgelbėti, per mano penkis rinkinius būtų pora šimtų.
Žinoma, yra ir mėgstamiausi. Ekspozicijoje viloje yra XVIII amžiaus Meiseno porceliano manufaktūros skulptūrėlė-dėžutė "Berniukas su avinėliu". Iš kokio dvaro ji atkeliavusi, negaliu įvardyti, bet tikrai iš Šiaulių apskrities. Iki 1940 metų turtingų dvarų buvo daug.
Man labai patinka japonų graviūros. Ir dar – visokios pavienės smulkmenėlės.
– Ar sulaukiate dovanų?
– Kolekcininkas Edmundas Armoška muziejui padovanojo apie 100 kūrinių (XIX a. pab. – XX a. vid. tapyba). Saulė Kiserauskienė yra dovanojusi savo ir vyro darbų. Anksčiau gautas Elenos Urbaitis palikimas.
Būna ir pavienių dovanų, kai užeina žmonės ir sako: "Kraustome namą, radome ant aukšto daiktų". Buvo smagus atvejis, kai moteris atnešė padovanoti odinius vaikiškus batukus.
– Muziejinės veiklos dalis – edukacijos. Ką siūlo Dailės skyrius?
– Tiesiogiai su edukacijomis dabar mažiau dirbu. Šiuo metu "ant bangos" – Odos dirbtuvėlėse vedamos edukacijos. Gaminami kalėdiniai žaisliukai, įvairūs papuošalai – apyrankės, vėriniai, vaikučiams – pakabukai, amuletai, totemai.
Šiemet pirmą kartą vyko odos būrelis suaugusiems, startinėje grupėje buvo apie dešimt žmonių, vyko devyni užsiėmimai. Tikrai pavyko: nuo elementariausių gaminių pereita prie sudėtingesnių, veiklą tęsime ir kitais metais. Užsiėmimus veda kolegė Jūratė Kaučikaitė.
Rengiame edukacijas ir parodoms.
– Kokie lankytojų poreikiai, kurios parodos sulaukė didžiausio dėmesio?
– Į parodą vidutiniškai ateina 2–3 tūkstančiai lankytojų. Paskutinė paroda buvo Romerienių – estetiška, rami, prieš tai turėjome porą modernistinių parodų: kad žmonės susipažintų ir su klasikiniu menu, ir modernu.
Ch. Frenkelio viloje buvo surengtos ir keturios Aleksandro Vasiljevo suknelių kolekcijos parodos. Pirmoji paroda sulaukė apie 10 tūkstančių lankytojų.
– Ką esate numatę kitiems metams?
– Kitąmet vilą labiau užleisime istorinėms parodoms. Iš meninių – galvojame vasarą lankytojams pasiūlyti konceptualios juvelyrikos.
Vilos parke planuojama Lietuvos šiuolaikinės skulptūros kūrėjų paroda.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus organizuoja parodą "GRAND TOUR. Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje", "Aušros" muziejus yra partneris.
Pavasarį paroda turėtų būti pristatyta Kaune, pas mus – metų gale.
Ar gyvena vaiduokliai?
Po pokalbio O. Stripinienė palydi į antrąjį Ch. Frenkelio vilos aukštą parodyti savo mėgstamiausio eksponato – porceliano skulptūrėlės-dėžutės "Berniukas su avinėliu".
Ištaigingą Damos kambarį nušviečia pasirodžiusi saulė, per salę perbėga šešėliai.
"Kartą buvo graži, saulėta diena, spinduliai krito į kambarį. Vienas lankytojas atbėgęs sako: "Mačiau, moterį-vaiduoklį!" "Ar spėjai nufotografuoti?" "Ne!" – įsiminusią istoriją pasakoja O. Stripinienė.
Pati su vaiduokliais viloje niekada nesusidūrė. 2003 metais, kai Dailės skyrius persikėlė į dar tvarkomą vilą, muziejininkei, rengiant fondus, tekdavo panaktinėti ir iki 2–3 valandos nakties.
"Ramu, tylu, viskas sava – jokio baisumo", – šypsosi O. Stripinienė. Bet iš vyresnių kolegų girdėjo, kad Venclauskių rūmuose vaiduoklių yra. Muziejininkai ne kartą girdėję, kaip kažkas vaikšto laiptais. Keistas jausmas – lyg pastate dar kas nors yra.
