
Naujausios
Kiekvienas koncertas svarbus
Surasti bigbendo repeticijų salę „Romuvos“ gimnazijoje ne taip paprasta. Po pietų ištuštėjusioje mokykloje sutikta mokytoja sutinka palydėti. Leidžiamės į rūsį, einame žemais koridoriais, kol pro vienas duris išgirstame pučiamųjų muziką. Tik garsokai šūktelėjus, R. Žukauskas atsisuka ir nusišypso.
Minkšta stora medžiaga iškaltos žemos patalpos sienos, ant grindų kilimas, palei sieną stovi sofa, palei kitą – fotelis. Mokytojas paaiškina, kad toks interjeras sukurtas ne dėl gražumo ar patogumo, o tam, kad sugertų garsą, kad užgrojus trijų dešimčių žmonių orkestrui, neaidėtų kaip bažnyčioje.
Sienos nukabinėtos padėkų raštais, diplomais, pačių kurtomis koncertų afišomis, mokinių piešiniais. Viename jų – piktas vadovas su kardu rankoje. Mokiniai ir R. Žukauskas šypsodamiesi sako, kad per repeticijas visko būna, pykčių taip pat. Net didelę rožinę kiaulę-taupyklę turi, į kurią už keiksmažodžius meta po eurą, už nepasiruošimą repeticijai ar už neatėjimą be pateisinamos priežasties – po penkis eurus. Tačiau žiūrėdamas į jaukiai salėje įsitaisiusius orkestrantus ir mokytoją, jokios ore tvyrančios įtampos nejauti. Būtent mokiniai ir pasiūlė R. Žukauską Šiaulių metų mokytojo nominacijai.
Paklaustas, ką jam reiškia šis įvertinimas, mokytojas gūžteli pečiais. „Apdovanojimas stovi sekcijoje, dirbame toliau“, – šypteli.
Neišskiria ir „vertingiausio“ diplomo iš kabančiųjų ant sienos.
„Ar į čempionatus, ar į festivalius mes važiuojam ne nugalėti, o gerai praleisti laiką, kad nuo scenos jie nuliptų kitokios būsenos, negu užlipo. Mes jau laimime gerai atlikę kūrinį“, – sako R. Žukauskas.
Žinoma, smagu, kai už gražiai suskambėjusį kūrinį atitenka prizinė vieta. O jų per aštuonerius bigbendo gyvavimo metus pelnyta nemažai, ne kartą aplenkti net muzikos mokyklų kolektyvai. Smagu, kai kviečia pagroti kartu su profesionalais, ir koncertai puikiai pavyksta.
„Kiekvienas koncertas yra svarbus, ar tu grotum didelei publikai, ar dviem žmonėms, vis tiek turi gerai pagroti“, – neišskiria ir svarbiausių koncertų vadovas.
Orkestras kaskart daro savo koncertų įrašus. „Būna tokių, kurių nenorim matyti, o būna ir tokių, kai negali patikėti, kad čia mes grojam“, – sako R. Žukauskas.
Praeitais mokslo metais orkestras kartais turėjo net po du koncertus per savaitę. Dažnai koncertuojant ir nuotykių pasitaiko. Panevėžyje festivalyje „Dūdų vasara“ vidury koncerto pradėjo lyti lyg iš kibiro, šiauliečiai susirinko instrumentus, natas ir bėgo nuo scenos. Po keliolikos minučių, nustojus lyti, grįžo ant scenos ir baigė koncertuoti. Natų sąsiuviniai labiausiai nukentėjo.
„Būna, kad atvažiuoja koks veikėjas į koncertą be instrumento, nes draugo prašė paimti, o draugas pamiršo. Buvo, kad trombono muštuką pamiršo, teko skolintis iš kito orkestro“, – pasakoja mokytojas.
Kiekvienas koncertas yra svarbus, ar tu grotum didelei publikai, ar dviem žmonėms, vis tiek turi gerai pagroti.
Ateina ir nemokėdami groti
Prieš apsilankant pas Metų mokytoją teko girdėti, kad jis į kolektyvą priima ir nemokančius groti jokiu instrumentu. R. Žukauskas patvirtina, kad tai ne gandas. Mosteli į tris dešimtokus, sėdinčius ant sofos, visi prieš tejus metus, būdami septintokai, atėjo visiškai nemokėdami groti. Šiandien jau dalyvauja koncertuose.
Mokytojas sako, kad reikia maždaug dvejų metų, kol „prasilaužia“. Būna ir labai gabių vaikų, kurie per metus išmoksta muzikos mokyklos šešerių metų kursą, o būna ir tokių, kurie trejus metus vieną garsą pučia. Vieni po dviejų savaičių pabėga, kiti groja nuo pat kolektyvo susikūrimo pradžios.
"Skaudžiausia būna, kai kelis metus pragroję sugalvoja išeiti. Čia ne choras, taip greitai į išėjusio vietą kito nepastatysi", – sako mokytojas.
Orkestre groja apie trisdešimt įvairaus amžiaus jaunuolių, ne tik „romuviečių“, bet ir iš viso miesto. Jauniausia narė – pirmokė, yra keletas penktokų, vyriausi – studentai. Kai kurie jau ketvirtakursiai, studijuojantys mediciną, teisęā
„KTU ir VU (Kauno technologijos universitetas ir Vilniaus universitetas) mums turėtų duoklę mokėti. KTU orkestre aštuoni mūsų žmonės groja, VU – trys“, – šypsosi R. Žukauskas.
Trys orkestro nariai, baigę mokyklą, pasirinko studijuoti muziką, dar vienas ruošiasi. „Kartais po muzikos mokyklos tiek nenueina mokytis“, – didžiuodamasis sako R. Žukauskas. Tik šie studentai į „Romuvą“ groti jau negrįžta, nebeužtenka tam laiko.
Kiekvieną dieną, išskyrus pirmadieniais, gimnazijos rūsyje vyksta repeticijos, individualios, atskirų muzikos instrumentų. Penktadienių vakarais susirenka visas orkestras, suvažiuoja ir studentai. „Karšta būna repeticija“, – šypsosi vadovas, nužvelgdamas nedidelę belangę repeticijų salę.
Per aštuonerius metus orkestre pasikeitė trys sudėtys. Po šių mokslo metų išeis būrys dvyliktokų.
„Kai mes jau galim kažką rimto, gražaus padaryti, tada jie išsilaksto, – sako mokytojas. – Pats baisiausias būna pereinamasis laikotarpis. Jei kantrybės užteks, kitais metais penktokus paimsiu, nes didesnius paimi – per mažai laiko paruošti.“
Vieninteliai groja džiazą
„Pučiamųjų orkestrai maršus, klasikinę muziką groja, o mes vieninteliai Lietuvoje daugiausia grojam bigbendinę muziką, džiazą. Kodėl? Nes taip smagiau. Turim didelę gražią valandinę programą, galim rimtą koncertą padaryti. Aišku, jeigu reikia kokiam čempionate, mes ir maršus ir klasiką pagrojam“, – sako orkestro vadovas.
Bosinė gitara, būgnai, trimitai, saksofonai, trombonai – instrumentus, kuriais grojama orkestre, vardija vadovas. Sunkiausia rasti gerą būgnininką ir „bosistą“.
„Tikrai nėra laiko mokyti būgnininką. Bosisto ieškojom, ateina iš įvairių grupių, pabando, žiūri, kad geriau būti žvaigžde, negu čia sėdėti orkestro gale ir groti sudėtingas partijas, ir išeina“, – pasakoja R. Žukauskas.
„Romuva“ dalyvauja bigbendų festivaliuose, džiazo koncertuose. Kol kas koncertuodavo tik Lietuvoje, bet dabar, pasak R. Žukausko, atėjo laikas išvykti pasižvalgyti ir toliau.
„Mums šis sezonas žiauriai įtemptas. Turėsime koncertą Rygoje, bus Lietuvos orkestrų čempionatas, balandį – Europos čempionatas, Dainų šventė ir dar visokių koncertų, prieš Dainų šventę dar bus savaitės kūrybinė stovykla“, – metų planus vardija R. Žukauskas.
Vien Dainų šventei reikia paruošti šešis gana sudėtingus kūrinius. „Nežinau, kam to reikia, ir paprastesni kūriniai gali gerai skambėti“, – įsitikinęs orkestro meno vadovas.
Pirmą kartą orkestras dalyvaus Europos čempionate, kuris šiemet vyks Liuksemburge. 250 eurų starto mokestis jau sumokėtas. Belieka surinkti kelionei autobusu, viešbučiui, maitinimui.
„Galėtume ir lėktuvu skristi, bet per brangu, nes specialus bagažas. Savivaldybė žadėjo pusę reikalingos sumos skirti, mokykla prisidėti ir patys per verslininkus renkame“, – sako R. Žukauskas.
Tačiau ne pinigai didžiausią rūpestį prieš artėjantį čempionatą orkestro vadovui kelia.
„Šiais metais jau susiimti reikės, su instrumentais miegoti, nes privalomas kūrinys labai sudėtingas, reikės pavargti, bet nėra kur trauktis, – garsiai sako mokytojas, kad išgirstų ir salėje sėdintys mokiniai. – Vasarį, sakiau, paskelbsiu galutinę sudėtį, tai dabar visi susiėmę, nori važiuoti.“
Orkestro vadovas laikosi nuostatos, kad dalyvaujant čempionatuose, festivaliuose, nei mokiniai, nei jų tėvai už dalyvavimą ir kelionės išlaidas neturi mokėti.
„Tiek darbo įdedi, ir dar susimokėti reikia? Kiti taip ir daro, o mes kitaip mąstom ir kol kas sukamės. Tai ten užsidirbam, tai ten. Tik tokia kvaila mada, jeigu jau mokinių orkestras, niekas nenori mokėti. Mes neprašom tokios kainos kaip profesionalai, bet kiti nesupranta, kad mums ir transportas kainuoja, ir vienos valandos koncertas su pasiruošimu penkios valandos išeina“, – sako R. Žukauskas.
Palaikymas – svarbu
R. Žukauskas yra dirbęs trijose Šiaulių mokyklose ir sako, kad tik „Romuvos“ gimnazijoje orkestrui yra sudarytos geros sąlygos. Orkestrantai aprūpinti ne tik muzikos instrumentais, bet ir aprangomis.
„Buvo rizika, nupirko instrumentus, o dar nebuvo aišku, ar bus žmonių, bet pasisekė pradžią padaryti. Pradėjom mokytis spalio mėnesį, o kai kovą pirmą koncertą mokykloje grojom, visiems šokas buvo, atrodo, kad nieko panašaus anksčiau nebuvo matę. Taip ir pradėjom kilti į viršų“, – prisimena mokytojas.
R. Žukauskas sako, kad ypač situacija pagerėjo, kai mokyklų orkestrai buvo prilyginti pamokoms.
„Mūsų pamoka tokia pat kaip matematika ar lietuvių. Čia irgi sėdi, mokaisi, savo partijas turi namuose išmokti. Tai toks būrelis, kur turi namų darbus ruošti. Tokia specifika“, – sako mokytojas.
Kitų dalykų mokytojai, pasak R. Žukausko, kartais ir pabamba ant orkestrantų, kad šie daugiau dėmesio skiria muzikai, o ne „rimtiems“ mokslams. „Bet mes neimam į galvą“, – šypsosi mokytojas.
Darbas su orkestru „Romuva“ – pagrindinė Metų mokytojo veikla.
„Kitam ir laiko neužtektų, – sako R. Žukauskas. – Pavyzdžiui, šiandien atsisėdau aštuntą valandą ir iki pietų prie orkestruotės prasėdėjau. Orkestruotes daugiausia pats rašau, nes pirkti brangu, normali kainuoja du šimtus dolerių mažiausiai. Paskui repeticijos, baigsim apie septintą.“
Šiauliuose gimęs ir augęs R. Žukauskas po studijų Šiaulių universitete dirbo muzikos mokytoju, bet muzikos pamokų neveda jau beveik 10 metų.
Kada ir kaip paviliojo muzika, mokytojas sako gerai ir nepamenantis. Mokėsi muzikos mokykloje, pūtė trimitą. Kaip ir daugeliui buvo laikas, kai viskas pabodo, padėjo trimitą į šalį keleriems metams, bet po to vėl pasiėmė ir groja iki šiol.
Muziko kelią pasirinko ir R. Žukausko sūnus Tadas. Jis groja bosine gitara, smuiku, kuria muziką, yra grupių BIX ir „Ambitus“ muzikantas.
