
Naujausios
Esmė – ne trinkelės
"Norėtumėte, kad sakyčiau, jog viskas yra gerai, ar blogai?" – rimtu veidu juokauja K. Murauskas. Pokalbyje netrūksta ironijos, saviironijos ir provokacijų.
Pirmiausia architektas suskumba pasakoti apie bendrą popamokinės veiklos projektą su Romuvos gimnazija – jau kelis mėnesius analizuoja Dainų parką, teiks pasiūlymus.
"Parkas yra "iškandžiotas", buvo 100 hektarų, dabar, berods, 64. Namai, kotedžai. Yra likęs senovinis vienkiemis. Darome maketą, pirmiausia pristatysime jį bendruomenei, visuomenei, o po to ir miesto valdžiai. Parkas labai didelis, galima daug visko sumanyti. Norime daryti kuo šiuolaikiškiau."
K. Murauskas pradeda vardyti su moksleiviais generuojamas idėjas: žuvies restoranas, karuselė, fontanas – ir viskas viename. Laukinė gamta. Daug sporto aikštelių – aktyvaus laisvalaikio nebus niekada per daug. Ir primena, jog dar prieš keliolika metų kurtas Dainų parko planas taip ir liko neįgyvendintas.
– Šiauliuose jau ne pirmi metai stovi lentelės informuojančios, jog "Šiauliai atsinaujina". Kaip atsinaujinimas atrodo jūsų, architekto, akimis?
– Galvoju kokį nors švelnų apibūdinimą, kaip tai pavadinti. Atsinaujinimas – taip, tinka. Bet kai atsinaujini, pavyzdžiui, perki naują automobilį, nori, kad jame būtų kondicionierius, arba kad jau būtų elektromobilis. Bet jei turi 1998 metų "Peugeot" ir perki 1999 metų "Peugeut"? Mieste maždaug toks atsinaujinimas. Nieko naujo. Paimk bomžą, uždėk kailinius, tas pats bomžas. Kailiniai supus po poros ar penkiolikos metų. Esmė, kad niekas nepasikeis, tik trinkelės bus naujos.
Matėte projektus – visur naujos trinkelės. Visur trinkelės. Dainų parke asfaltą išliejo – maniau, nemoka, pasirodo, moka, viskas gerai.
Ir ne trinkelėse esmė. Gali gatvę išrausti ir vis tiek bus pilna žmonių. Vietname yra turgus ant traukinio bėgių. Žmonės atsitraukia, pravažiuoja traukinys. Keisk nekeitęs plyteles – turi būti siela.
Pas mus bulvaras – vienintelė gatvė su siela. Gal dar Aušros alėjoje siela buvo, kol buvo Menų fakultetas. Kai siela yra, gali ir ant žvyro sėdėti. Jei nėra, nepadės – pinigai veltui.
– Ko trūksta idėjos, asmenybių?
– Gal nebėra tos kritinės masės meno žmonių. Kalbant apie meną, Šiauliai buvo kietas miestas. Mūsų, architektų, kiek? Apie 50, jei būtų šimtas, gal jaustųsi. Juk galime kažką pasiekti, bet neturime kada. Bandai išgyventi. Kai kurie pykstasi tarpusavyje. Trūksta ir talento – netalentingi esame, talentingų yra nedaug.
Bulvare buvo konkursas kainai – rangai. O kaip architektūrinė mintis? Buvo architektūrinis konkursas Prisikėlimo aikštei, bet pamatėme, neverta Šiauliuose organizuoti – šeši dalyviai, visi vietiniai, tame tarpe ir mes. Kas laimėjo ir turėjo laimėti. Kiti buvo kitame lygyje, gal bandė verstis per galvą. Tas, kas yra padaryta dabar, buvo numatyta nuo senų laikų.
Dar buvo pietinio bažnyčios konkursas, farsas, bet tada dalyvavo bent per 20 dalyvių.
Kituose miestuose tik architektūrinio konkurso metu gali kažkas įvykti. Ar matėte, kad buvo "kultūrkės" konkursas? Buvo paskelbta kaina, laimėjo kažkas – ačiū Dievui, kad nenugriovė. A. Ratniko (architektas Albertas Ratnikas (1923–1993) – red.) projektuotas Kultūros namų pastatas – reikia gerbti.
– Ar gerbiama miesto architektūra?
– Mes suskaičiuojame 68–70 vertingų pastatų. Čia daug ar mažai? Septyniasdešimt man atrodo daug.
Ar šiauliečiai gerbia savo miesto architektūrą? Manau, kad ne. Ypač architektai neturi pagarbos savo miesto architektūrai. Labai geras pavyzdys – pastatas Tilžės gatvėje, prieš buvusį "Vairą". Registrų centras ir dar krūva pastatų yra nepagarba miestui. Galų gale, Žuvininkų daugiabutis irgi yra ant ribos pagarbos ir nepagarbos. Na, ten dar maža nuodėmė, kai žiūri kontekstą. Sugrįžus iš Čeliabinsko bet koks namas būtų geras.
Naujasis viešbutis ir turgus antihumaniški. "Chruščiovkės" Vasario16-osios gatvėje blogiausia, kas gali būti.
Kol medžiai buvo, nesimatė "Džinsų" fasado bulvare. Ten jau nebe architektūra, ten jau įvykis. Žinant tą laikotarpį, gal kietai buvo? Juk nieko nemokėjome, nieko nežinojome. Negaliu kaltinti.
Mano sąžinė rami, Šiauliuose vieną objektą per metus padarau.
O vienas iš gražiausių, nežinomiausių ir paslaptingiausių namų man yra Vytauto gatvėje, kur sankryža su Tilžės gatve, už vartų, giliai kieme, baltas pastatas.
Medžiai ir tinginystė
– Daugybę diskusijų sukėlė medžių kirtimas mieste. Ar tikrai neįmanomas atsinaujinimas be kirtimo?
– Man atrodo, įmanomas. Tinginizmas.
Pavyzdys – yra gatvė, medžiai, reikia sugalvoti naują koncepciją. Su Didždvario gimnazijos vaikais kūrėme Kaštonų alėjos projektą. Sakiau vaikams: "Ar kertam medžius?" Sako, kam juos kirst?! Galime daryti taip ir taip, paliekant medžius. Medžiai davė idėją. Tinginiams – ne, tinginiams tas medis negeras, tas negeras. Čia – metras dvidešimt, nes reikalavimas, čia du metrai, nes reikalavimas. Taip projektuoja kelininkai.
Aš būčiau bandęs išvengti kirtimo. Oficiali nuomonė: kerta medžius tinginiai. Dar sako, pinigai ten neblogi, bet aš jų nematau, tai negaliu komentuoti.
Taip, specialistai mato geriau, negu mes. Beje, klausiau vieno specialisto, man jis sakė, kad visi medžiai blogi. Bet sakė, kad tas pats bus ir su naujais, nes nėra žinių, kaip juos auginti, o gal ir pinigų.
Žmonės nepyksta dėl to, iškirtai ar neiškirtai medžių. Jie pyksta dėl to, kad jų neįtraukei į procesą. Savivaldybininkai sako, kad įtraukia žmones į procesą savo būdais, pavyzdžiui, projektą viešina 10 darbo dienų. Visų pirma turi žinoti, kad jį viešina. Mes dirbame tą darbą ir tai vos randame.
Kitas dalykas – žiūrėk, viešinimas vyksta rytoj, ketvirtą valandą. Turi bėgti žiūrėti. Toks įtraukimas. Nespėjai – nespėjai, 10 dienų.
Manau, jo viešinimas turi būti ne toks. Reikia labai daug asmeninio indėlio – bet tam mes ir esame. Nubraižyti namą visi gali. Misija mūsų yra daug didesnė.
Aš irgi dėl medžių įsižeidžiau. Duokite laiko, gal padarysiu projektą, kur nė vieno medžio neiškirsiu ir įrodysiu, kad taip įmanoma. Bet nei pinigų, nei laiko niekas tam neduos, viskas nuspręsta. Ir pakankamai anksti, nes spe-cia-lis-tai nusprendė. Tai ir yra, dėl ko žmonės pyksta.
Kitas dalykas: jei iškirto medžius pirmojoje bulvaro dalyje, kaip ir logiška, kad antroje turėtų iškirsti, nes vientisumas turi būti išlaikomas. Vadinasi, negalime palikti senų medžių, jeigu vadovaujamės tąsa. Bet jei ja vadovaujamės, kodėl negalėjome pakviesti dirbti tų pačių žmonių, kurie pirmą dalį projektavo?
Vienareikšmiškai negaliu pasakyti, gerai, blogai. Yra kaip yra, bet reikėjo žmones įtraukti. Net geras sprendimas gali tapti blogas, kai nedalyvauji procese.
Gal reikia žaidimo, edukacijos priemonių? Pavyzdžiui, visų bendruomenių architektūrinės dirbtuvės.
Trečiojo amžiaus universitete, kai mane pakviečia, darome dirbtuves. Visai kitos mintys, nei vaikų. Įvairias mintis reikia sujungti. Gali tokias dirbtuves nuolat organizuoti, daug pastangų nereikia, salių mieste turime, pinigų beveik nereikia, 30–50 eurų lektoriui už porą valandų. Jei 150 eurų, dar ir iš Vilniaus prisikviestume. Pasitaisau, iš sostinės: dabar nebėra Vilniaus – yra sostinė. Per radiją sako: "Lietuvoje orai gerai, sostinėje plius 5".
– Kai kalbėjomės prieš porą metų, sakėte, kad kūryboje jums svarbus protestas. Nepasikeitė požiūris?
– Prieš nieką neprotestuoju, esu labai geras visuomenės atstovas, klausausi, ką sako autoritetai, kurių nėra Lietuvoje.
– Kai dalyvavote konkurse architekto K. Reisono atminimui Šiauliuose įamžinti, prieš teatrą siūlėte pastatyti falą, ant kurio parašyta: "Čia kažkada buvo K. Reisono darbas". Tai buvo protestas dėl sugadinto teatro?
– Visai pamiršau – baisiausias centre yra Valstybinio Šiaulių dramos teatro sugadintas pastatas. Konkurse buvome su žeme sulyginti.
Žmonės skirtingi. Tiki tuo, kad yra gerai nugriauti seną, kad reikia žiūrėti į XXI amžių, kiek galima su ta senove. Ir visi turi pasiteisinimų.
– Ar gali miestas būtų amžinai jaunas?
– Kaip Astana? Nežinau, manau, europiečiams rūpi istorija. Reikia puoselėti, ką turime.
Nors iš tikrųjų labai norėčiau būti modernistu, tiksliau – šiuolaikinistu. Tik į aplinką reikia žiūrėti jautriai, tuomet gausis gražūs dalykai. Labiausiai Šiauliuose man trūksta aukštingumo – tada jautiesi mieste.
Man labai patinka karnizas ant pastato, kur bulvaro parduotuvė "Ramunė". Architektūriškai, tiksliau, dvasiškai, miestas prasideda nuo tos ribos. Ir tęsiasi iki "Gaidžio". Po to vėl nebe miestas, trūksta aukščio.
Dar tikras miestas yra žmonės, vaikai. Viskas susiję, nes architektūra kuriama žmonėms.
Kosmologijos muziejuje mačiau šakelę – taip senovės lietuviai matuodavo slėgį. Siūlau nuo betoninės sienos į Varpo gatvę pakabinti varpos formos slėgio matuoklį. Kokius metus laiko visi važiuotų pažiūrėti.
Tokie dalykai veikia, karvytę Niujorke pastato, visi fotografuojasi. Čia jau ne architektų, o menininkų reikalai. Jei pastatysime labai gražią aikštę, žmonių Šiauliuose neatsiras. Reikia arba 25 fabrikų (irgi ne mes turime statyti, o investuotojai), arba pimpalo. Jis tinka selfiui. Gal atvažiuos ir iš Rygos nusifotografuoti, panorės likti. Atrodo, juokas, bet kitame pasaulio gale rimtai svarstytų apie tokį objektą. O mes tik pasijuoksime, numirsime, o dar nebus padaryta.
