Senjorams nedraudžiama gyventi smagiai

Su šo­kiais ir dai­no­mis

Ju­bi­lie­ji­niam kon­cer­tui Šiau­lių "Bo­čių" folk­lo­ro an­samb­lis pa­ren­gęs iš­skir­ti­nę pro­gra­mą. Ži­no­ma, kad su­skam­bės nau­ja­sis bend­ri­jos him­nas, ku­riam žo­džius pa­ra­šė Ge­no­vai­tė Plau­ši­nai­tė. "Mes bu­vom jau­ni, per gy­ve­ni­mą ėjo­me drą­siai..." – pir­mo­sios him­no ei­lu­tės – tar­si vi­zi­ti­nė bend­ri­jos kor­te­lė, pa­liu­di­jan­ti, jog an­samb­lio na­rių am­žius ge­ro­kai per 60 me­tų.

"Bo­čiai" sa­vo veik­los gim­ta­die­niui pa­ren­gė do­va­ną žiū­ro­vams – ju­bi­lie­ji­nę dai­ną, ku­rios iki šiol nie­ka­da ne­dai­na­vo "Pra­bė­go mū­sų va­sa­ros".

Ju­bi­lia­tus ir ki­tus šven­tės da­ly­vius links­mins ir gar­baus am­žiaus žmo­nių ko­lek­ty­vai iš ša­lies ra­jo­nų.

Dau­gy­bę me­tų an­samb­ly­je dai­nuo­jan­tis Šiau­lių "Bo­čių" bend­ri­jos pir­mi­nin­kas B. Jo­ku­baus­kas tu­ri dau­gy­bę šir­dį glos­tan­čių pri­si­mi­ni­mų iš bend­ra­min­čių su­si­bū­ri­mų, eks­kur­si­jų, re­pe­ti­ci­jų ir ke­lio­nių, į ku­rias lei­džia­si, nes no­ri pa­kon­cer­tuo­ti ki­tų ra­jo­nų gy­ven­to­jams ir tuo pa­čiu pa­si­sve­čiuo­ti, pa­bend­rau­ti, su­si­pa­žin­ti, pra­leis­ti lai­ką.

Ne­se­niai šiau­lie­čių se­no­lių an­samb­lis su­grį­žo iš šie­met Ši­lu­tė­je vy­ku­sio tra­di­ci­nio ša­lies "Bo­čių" bend­ri­jų fes­ti­va­lio "Skam­bėk, Že­mai­ti­ja", kur jų at­lie­ka­mos liau­dies dai­nos su­tik­tos su di­džiau­siu džiaugs­mu.

Mū­sų "Bo­čiai" ak­ty­vūs ir mies­to gy­ve­ni­me – kiek­vie­nais me­tais vyks­tan­čiuo­se "Šiau­lių nak­tų" ren­gi­niuo­se jie tu­ri sa­vo pa­la­pi­nę, ku­rio­je nie­ka­da ne­trūks­ta ne tik dai­nų, bet ir šo­kių. Se­no­liams sma­gu, kad prie jų pa­la­pi­nės vi­sa­da no­riai bu­riuo­ja­si jau­ni­mas, su ku­riuo vi­si links­mai šne­ku­čiuo­ja­si ir juo­kau­ja. Kiek ki­toks, anot bend­ri­jos pir­mi­nin­ko, bu­vo šių me­tų ren­gi­nys – jau­ni­mo atė­jo pa­ste­bi­mai ma­žiau. B. Jo­ku­baus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad tai su­si­ję su stu­den­tų su­ma­žė­ji­mu Šiau­lių uni­ver­si­te­te.

Bend­ri­ja, anot "Bo­čių" pir­mi­nin­ko, vi­sa­da no­riai įsi­jun­gia į mies­to gy­ve­ni­mą: jei kas kvie­čia neat­si­sa­ko su­da­ly­vau­ti, mies­tie­čiams pa­dai­nuo­ti tiek Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­nos mi­nė­ji­me, tiek Va­sa­rio 16-osios pro­ga, tiek ki­tuo­se ren­gi­niuo­se. Tai to­dėl pa­sta­ruo­ju me­tu "Bo­čius" daž­nai ga­li­ma iš­vys­ti vi­sa­da mie­lai juos prii­man­čio­je Šiau­lių P. Vi­šins­kio bib­lio­te­ko­je.

O kol ne­kon­cer­tuo­ja, an­samb­lio na­riai kar­tą per sa­vai­tę ren­ka­si į re­pe­ti­ci­jas vie­no­je iš Šiau­lių uni­ver­si­te­tui pri­klau­san­čių rū­mų sa­lių, kur glau­džia­si ne­be­li­kus pa­tal­pų Sto­ties gat­vė­je.

"Džiaugs­mas yra su­si­tik­ti. Spe­cia­lis­tai sa­ko, kad mu­zi­ka gy­do. Tai taip ir gy­do­mės vi­si suė­ję", – šyp­so­si "Bo­čių va­do­vas.

Jo žo­džiais, gy­dy­tis bū­tų kur kas su­dė­tin­giau, jei ne at­si­da­vę žmo­nės. O da­bar štai vie­nas gar­baus am­žiaus mu­zi­kan­tas į re­pe­ti­ci­jas at­vyks­ta net iš Pak­ruo­jo ra­jo­no, ki­tas – iš Kai­rių, dai­ni­nin­kė – iš kaž­kur to­lė­liau.

"Jei žmo­nės suei­na, su­va­žiuo­ja, va­di­na­si, jiems čia ge­rai, va­di­na­si, tei­sin­ga kryp­ti­mi ei­na­me", – sa­ko pir­mi­nin­kas.

Jam iš­di­du, kad žmo­nės mu­zi­kuo­ja ne­pra­šo­mi, ne­ver­čia­mi ir ne­mo­ka­mai. Ne­ga­na to, dar ir sa­vo inst­ru­men­tus su­si­ve­ža.

Moks­lai ir dar­bai

Bet ne tik šo­kiais ir dai­no­mis ke­lios de­šim­tys pen­si­nin­kų bend­ri­jos na­rių, ku­rių am­žius sie­kia net ir 90, šian­dien gy­ve­na. Svei­kes­ni ak­ty­viai bu­ria­si ir į vi­suo­ti­nes mies­to tvar­ky­mo tal­kas. Juo­kais ar rim­tai, bet dar­bas, sa­ko, iš­ju­di­na, pa­de­da pa­mirš­ti so­pu­lius, ku­rie to­kia­me am­žiu­je bū­ną ne tik fi­zi­niai, bet ir vie­nat­vės, liū­de­sio.

Be ki­ta ko, se­no­lių or­ga­ni­za­ci­ja – ak­ty­vi įvai­rių mo­ky­mų ini­cia­to­rė. Tos ini­cia­ty­vos dė­ka, 300 vy­res­nio am­žiaus šiau­lie­čių jau iš­klau­sė kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo kur­sus, o 50 – dau­gia­bu­čių na­mų sa­vi­nin­kų bend­ri­jų va­do­vų kur­sus. Pas­ta­rų­jų kur­sų klau­sy­to­ju bu­vo ta­pęs ir pa­ts B. Jo­ku­baus­kas. Pen­si­nin­kas da­bar pir­mi­nin­kau­ja dau­gia­bu­čio, ku­ria­me pa­ts gy­ve­na, bend­ri­jai.

Min­čių, kaip tu­ri­nin­gai pra­leis­ti lai­ką, "Bo­čiai" tu­ri be­ga­les. Jei ne­šo­ka, ne­bend­rau­ja ir ne­si­sve­čiuo­ja pas bend­ra­min­čius ki­tuo­se ra­jo­nuo­se, ren­gia rank­dar­bių pa­ro­das – siu­vi­nių, mez­gi­nių, ki­tų gro­žy­bių.

"No­rim kur­ti kul­tū­rą, gė­rį, gro­žį. Sma­gu teik­ti ki­tiems džiaugs­mą, jaus­ti, kad esa­me rei­ka­lin­gi ir už­siė­mę", – sa­ko pir­mi­nin­kas.

Ju­bi­lie­jaus šven­tei – su­neš­ti­nis sta­las

Apie sun­ku­mus, su­tin­kant gar­bų 20-me­čio ju­bi­lie­jų, kal­bė­ti grei­čiau­siai ne vie­ta ir ne lai­kas. Vis dėl­to jo­kia pa­slap­tis, kad be pi­ni­gų šiais lai­kais ne­daug te­nu­veik­si.

Gy­ve­na "Bo­čiai", kaip pa­tys sa­ko, dau­giau­siai iš to, kiek pa­tys "su­si­me­ta". Rei­kia pi­ni­gų ke­lio­nei – ten­ka su­si­dė­ti, at­va­žiuo­ja sve­čių iš ki­tų ra­jo­nų – vai­šes at­si­ne­ša iš na­mų, pla­nuo­ja ren­gi­nį – vėl krapš­to nuo­sa­vas pi­ni­gi­nes.

Kar­tais dėl pa­di­dė­ju­sių iš­lai­dų pri­vers­ti ieš­ko­ti, kas pa­rem­tų. Ta­čiau rė­mė­jų paieš­kos ne­re­tai ap­lau­žo spar­nus ir nu­mu­ša ūpą kaž­ką da­ry­ti.

"Pa­ma­tęs kai ku­rių vers­li­nin­kų žvilgs­nius, bū­na, kad pa­gal­vo­ju: be rei­ka­lo pa­pra­šiau...", – ne­sma­gias aki­mir­kas pri­si­me­na B. Jo­ku­baus­kas.

Anks­čiau šiek tiek pi­ni­gų iš­lai­doms "Bo­čiai" gau­da­vo iš Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės, pa­ren­gę veik­los pro­jek­tus. Per­nai pen­si­nin­kai pir­mą­kart iš­gir­do, jog pa­ra­šy­tas pro­jek­tas fi­nan­suo­ja­mas ne­bus. Ke­lis šim­tus pa­vy­ko gau­ti tik tar­pi­nin­kau­jant šiau­lie­čiams Sei­mo na­riams.

Šie me­tai "Bo­čiams" dar liūd­nes­ni. Jų pro­jek­ti­nis dar­bas "Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių užim­tu­mas. Lie­tu­vių išei­vi­jos me­tais" bu­vo iš­bro­kuo­tas dėl, bend­ri­jos va­do­vo žo­džiais, ke­lių smulk­me­nų. Kad kas pa­dė­tų se­niems žmo­nėms, pa­tar­tų, pa­tai­sy­tų, Sa­vi­val­dy­bė­je neat­si­ra­do... Pir­mi­nin­kas gal­vo­ja, kad es­mė bu­vo vi­sai ne pro­jek­to ko­ky­bė­je, tie­siog tai bu­vo bū­das pa­sa­ky­ti, jog pi­ni­gų pen­si­nin­kų bend­ri­ja ne­gaus.

Li­kus be fi­nan­sa­vi­mo, šiau­lie­čiams te­ko at­si­sa­ky­ti su­ma­ny­mo pa­si­kvies­ti į sve­čius lie­tu­vių išei­vių, šiuo me­tu gy­ve­nan­čių Lat­vi­jo­je.

Šiau­lie­čiai bo­čiai ne­sle­pia su bal­tu pa­vy­du žiū­rin­tys į ki­tų ra­jo­nų pen­si­nin­kų drau­gi­jas, ku­rias ap­rū­pi­na vie­tos sa­vi­val­dy­bės, fi­nan­suo­da­mos ne tik ke­lio­nes, ren­gi­nius, bet pa­si­rū­pin­da­mos ir ki­tais se­nų sa­vo ra­jo­no žmo­nių užim­tu­mo rei­ka­lais.

Pa­vyz­džiu B. Jo­ku­baus­kas sta­to Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę ir me­rą Vi­ta­li­jų Mit­ro­fa­no­vą. Jo po­žiū­ris į se­ną žmo­gų, ra­jo­no gy­ven­to­ją ža­vi.

Veik­los 20-me­čio sta­lą Šiau­lių "Bo­čių" bend­ri­ja taip pat ne­si­ti­ki su­lauk­ti rė­mė­jų, tad vai­šin­sis ir gau­sius sve­čius vai­šins iš na­mų su­si­neš­to­mis vai­šė­mis.

Sma­gu teik­ti ki­tiems džiaugs­mą, jaus­ti, kad esa­me rei­ka­lin­gi ir už­siė­mę.