
Naujausios
Poliklinikos vaistinės istorija
Vartydama "Valerijono" vaistinėje sukauptus ranka rašytus ir istorija tapusius sąsiuvinius, jos direktorė Almyra Girdenienė skaito: "Šiaulių miesto poliklinikoje esantį vaistinės kioską skaityti priklausantį 123 vaistinei (dabar "Valerijono-aut.)". Įrašas darytas 1959 metais.
Taip prasidėjo Centro poliklinikos vaistinės istorija. Nedidelis kioskas įkurtas dar senose patalpose, kur dabar odontologijos skyrius. Pirmoji ten pradėjusi dirbti farmacininkė Liongina Petrauskienė prieš kelerius metus išėjo Anapilyn, tačiau jos dukra Rūta Žąsinienė ir dabar prisimena ypatingą šios vaistinės dvasią. Atbėgusi po pamokų pas mamą į vaistinę dažnai ten rasdavo arbatą geriančius ir diskutuojančius gydytojus.
"Mama sakė – liaudis sirgo ir sirgs. Jeigu tu turi savyje tą norą tarnauti sergantiems, tai ir dirbi", – pasakojo ilgametės vaistininkės dukra.
L. Petrauskienė kartu mokėsi ir palaikė draugiškus santykius su Šiaulių VFV tarprajoninės kontoros valdytoja, vėliau Katinų muziejų įkūrusia provizore Vanda Kavaliauskiene.
"Ji man buvo kaip teta", – prisimena R. Žąsinienė.
Ji niekada nepamirš ir vieno skaudžiausių įvykių, kai po tėčio vizito pas gydytoją pas mamą į vaistinę atėję medikai pranešė, kad tėtės liga mirtina, ir kad gyventi jam liko nedaug.
Po vyro mirties L Petrauskienę perkėlė vadovauti Reagentų skyriui. Jos dukra pasakoja sukrečiančią istoriją apie Palangos laboratorijos vedėją, kuri atvyko į Šiaulius medikamentų.
Reagentų skyriuje ji pasiėmė didelį butelį sieros rūgšties, kurį automobilyje laikė pasidėjusi ant kelių. Draugystės prospekto ir Vytauto gatvių sankryžoje į automobilį trenkėsi kita mašina, butelis su sieros rūgštimi sudužo, o pragaištingas skystis išsiliejo ant moters kojų. Ji dar bandė greitai įšokti į sankryžoje prie kavinės buvusį fontaną, tačiau medikė neišgyveno. Pašnekovė pasakojo, kad Palangoje jos mama visuomet aplankydavo žuvusios medikės kapą.
Vaistininko profesijai – ilgi dešimtmečiai
1970 metais poliklinikos vaistinė tapo Šiaulių centrinės vaistinės, įsikūrusios Varpo gatvėje (šalia buvusios "Eglės" parduotuvės), filialu.
1974 metais vaistinės kioską perėmė vaistininko padėjėja Aldona Krencevičienė. Greitai jis persikraustė į naująjį poliklinikos pastatą, o kartu dirbti paskyrė dar vieną žmogų. A. Krencevičienė dirbo iki 70 metų.
Vaistininko padėjėja Zofija Petrauskienė Centro poliklinikos vaistinėje išdirbo daugiau nei 32 metus, o bendras stažas – dar dešimtmečiu ilgesnis.
"Pradėjau dirbti su skaitliukais, o baigiau su kompiuteriu", – juokiasi ilgametė vaistininkė, atsisveikinusi su darbu jau prieš dešimtmetį.
Farmacininkės kalba, kad anksčiau žmogus ateidavo, kepurę nusiimdavo, pagarbiai bendraudavo. Dabar klientai nekantrūs.
Moterys prisimena, kad net skolon vaistų tekdavo duoti. Užsirašydavo pavardę į sąsiuvinuką, vėliau pinigus visada atnešdavo.
Pašnekovės pasakoja, kad poliklinikos vaistinė vienu metu buvo taip išsiplėtusi, kad joje dirbo net 6 vaistininkės. Žmonės stovėdavo nemažose eilėse. Aptarnaudavo juos per langelį.
Vaistininkė Zofija Mažutavičienė, palikusi darbą šių metų pradžioje dėl to, kad "Valerijonas" nebelaimėjo patalpų nuomos konkurso ir jam teko išsikraustyti iš poliklinikos, taip pat ten išdirbo 32 metus.
Z.Mažutavičienė pastebi, kad dabar vaistinių klientai reiklesni, labiau apsiskaitę, turi daugiau žinių.
"Žinojome, jog klientas visada teisus. O dar gydytojai norėdavo pasitarti. Su visais sutardavome", – pasakoja medikė.
Ji sakė, kad itin dažnai gydytojus tekdavo konsultuoti paskutiniu metu, nes jiems sunku susigaudyti, kai permainos vaistų sistemoje vyksta kas 3 mėnesius.
"Valerijono" vaistinė iš Centro poliklinikos jau išsikraustė. Ten dabar šeimininkaus farmacijos tinklas, galintis už nedidelių patalpų nuomą per mėnesį mokėti per 16 tūkstančių eurų.
Po kelis dešimtmečius savo profesijai paskyrusios farmacininkės viena per kitą aiškina, kad tai pasityčiojimas iš vaistininkystės. Pasiremdamos savo patirtimi tikino, kad kad vaistinė ten niekada tiek neuždirbs. Vaistų antkainis yra reguliuojamas valstybės, jo negali užsidėti, kokio norisi. Nereguliuojami tik maisto papildų, kitų prekių antkainiai. Jų manymu, tai tiesiog kova, kas daugiau užgrobs rinkos.
Už pavadinimą dėkoja katinams ant stogo
Dabartinė "Valerijono " direktorė Almyra Girdenienė "Valerijono" vaistinėje pradėjo dirbti 1972 metais. Iš viso vaistininke dirba jau daugiau nei 50 metų.
A. Girdenienė pasakojo, kad atkūrus šalies nepriklausomybę, buvo nuspręsta, kad Centrinė vaistinė lieka valstybine, o filialus išdalino vaistinėms, kurios juos turėjo anksčiau ir ėjo į privatizavimą. Poliklinikos filialą grąžino buvusiai vaistinei Nr. 123, kuri nuo 1981 metų jau vadinosi "Valerijonu".
Anot direktorės, už savo pavadinimą vaistinė dėkinga dizaineriui Viliui Puronui, kuris ant jų stogo "patupdė" metalinius katinus.
"Gaminome mikstūrą iš sukatžolės, valerijono, bromo. Kartą iš gatvės katiniukas kad šoks per receptarių stiklą į gamybos patalpas, tiesiai prie šiukšliadėžės, kur buvo išspaudos. Pagavome, išnešėme. Antrą kartą girdžiu ir vėl darbuotojos šaukia, katinukas sugrįžo. Papasakojau Puronui šią istoriją, taip ir atsirado katinukai ant stogo", – prisimena direktorė.
Atkūrus nepriklausomybę, 28 "Valerijono" darbuotojai išsipirko vaistinės akcijas. Tarp jų buvo ir tos darbuotojos, kurios dirbo Centro poliklinikos filiale.
"Mūsų pastate turėjo būti atliktas remontas ir įkurta vaistinė-muziejus, tačiau prasidėjus privatizacijos procesui niekas remonto nebedarė", – pasakoja A. Girdenienė.
Ji patikslina, kad pirmame aukšte turėjo būti vaistinė, o antrame – muziejus. Nors planai pasikeitė, A. Girdenienei labai norėjosi, kad čia išliktų istorinė vaistinės dvasia.
Dabartiniame "Valerijono" pastate vaistinė veikti pradėjo dar 1870 metais. Vaistinė priklausė žydų Volpių šeimai, kuri žuvo per holokaustą.
Vadovė prisimena, kaip dar sovietmečiu su kolegėmis važiavo į Klaipėdos Žardės vaistinę pasižiūrėti atidarytos arbatinės. Labai patiko, tad grįžusios farmacininkės tokią nedidukę arbatinę atvėrė iš Vasario 16-osios gatvės pusės. Vaistinė iki šiol išsaugojo tuometinių arbatų receptūras.
"Aš studijavau ajurvedą, sveiką gyvenseną. Norėjosi, kad žmonės tai sužinotų ir būtų sveikesni be vaistų. Kontrastas, ar ne? Atrodo, turėčiau siekti, kuo daugiau vaistų parduoti. Tačiau kai patari žmogui iš širdies ir jam nuo to geriau, tai ir tau geriau, nes gauni grįžtamąjį ryšį", – sako A. Girdenienė.
Z. Mažutavičienė apgailestauja, kad šiais laikais vaistininkystė tapo tik verslu.
"Liūdna buvo dirbti, nes mus pavertė prekybininkais. Anksčiau pirmiausiai buvome medikais", – sako moteris.
A. Girdenienė prideda, kad situacija Lietuvoje pasikeitė, kai valdžia atidavė teisę vaistinės savininkui būti ne vaistininku.
"Pirmąjį nepriklausomybės Lietuvos dešimtmetį aktyviai dalyvavome svarstant, kokia bus ateities vaistinė, dalyvavome Seimo posėdžiuose. Su vieno didelio tinklo atstovu kalbėjomės. Aš jam sakiau: taigi dėl žmonių reikia stengtis. O jis man atsako: kas man tie žmonės, man svarbu mano verslas. Priminiau, kad mes priesaiką davėme. Gavau atsakymą: "Jūs gal ir davėte, aš tai nedaviau, man uždirbti reikia". Pasikeitė pats požiūris į vaistininkystę. O juk vaistą nuo nuodo skiria tik jo kiekis", – kalba "Valerijono" direktorė.
Kremai ir sveika mityba
Ši vaistinė vien vaistų prekyba neapsiribojo. 2016 metais šiaulietis Aidas Balčiūnas "Valerijone" suplanavo jau trečią rekonstrukciją, įrengęs arbatinę Provanso stiliumi.
"Buvome aktyvūs. Kremą pradėjome gaminti. Atsivežėme ekologinį aliejų. Pasižiūrėjome. Mes juk viską išmokome dar studijų metais – gamyba, tepalai, emulsijos, suspensijos. Gavome leidimą, nors reikalavimai buvo didžiuliai. Jau 5-6 metai kaip gaminame natūralios sudėties kremus. 2017, 2018 metais gavome aukso medalius parodoje "Rinkis prekę lietuvišką", – didžiuojasi direktorė.
2018 metais pradėjo dirbti kartu su Sveikatos universiteto Farmacijos fakulteto mokslininkais, studijavo naujoves. Fakultetas turi modernią laboratoriją, kur vaistinė tiria ir savo kosmetikos gaminius.
Koreguoja sudėtį pagal rezultatus. Pernai bendradarbiaujant su viena prancūzų firma vėl sukūrė naują jauninamųjų kremų liniją.
"Naudojame erškėtuogių, nakvišų, jojobos aliejus todėl, kad jie patys vertingiausi odai – aliejų karaliai. Mūsų darbuotoja gamina ir sako: imu kitą kartą tas ekologiškas medžiagas ir virpa širdis. Tai kaip menas", – dėsto A. Girdenienė.
Farmacininkės ne tik konsultuoja susidomėjusias kremais moteris, bet ir veda edukacijas.
"Vaikams vedame užsiėmimus apie sveiką gyvenseną, pasakojame apie košes, vaistažoles, gaminame vegetarišką saldėsį. Pernai padarėme 120 edukacinių programų", – pasakoja direktorė.
"Valerijono" arbatinėje susikoncentruota į vegetarišką ir veganišką mitybą. Direktorė džiaugėsi, kad joje dirba jaunos ką tik profesiją įgijusios mergaitės. Jos domisi naujienomis. Pavyzdžiui, kaip be fruktozės, be gliukozės pagaminti saldėsį iš migdolo, kokoso drožlių ir stevijos glicerininės ekologiškos ištraukos – marcipaną.
Direktorė turi duomenų, kad Volpės vaistinėje, kai kuriuos klientus pavaišindavo arbata su marcipanu.
Muziejuje – istorinė vaistininkystės dvasia
"Valerijono" vaistinės rūsyje įsteigtas vaistininkystės muziejus. A. Girdenienė sakė norėjusi, jog neprapultų vaistininkų Antaninos ir Liudo Rulinskų sukaupta ir joms perduota medžiaga, kad būtų galima parodyti tą tikrąją vaistininkystę. Senovėje viskas buvo rašoma lotynų kalba, todėl ir šiandien visus receptus galima perskaityti.
Direktorė pasakoja išbandžiusi vieną seną receptą: džiovintas imbieras, džiovinta rabarbarų šaknis, apelsinų žievelės ir kardamonas, užpilti cheresu. Vakarais apie 19 valandą po 10 mililitrų tinktūros rekomenduojama išgerti su stikline šilto vandens, nes ji valo ir atstato organizmą.
"Kai prisilieti prie tokių farmakopėjos receptų – labai įdomu. Čia vaistininkystė ir tas muziejus yra aukščiau kasdienybės. Dabar pas mus toks nuvertinimas, bet sugrįžta tos senosios žinios. Vaistininkas turi būti iš pašaukimo, daug savęs turi atiduoti žmogui. Norisi, kad nenunyktų ta istorija, paliktų žmonėms. Mes vieninteliai tokie Lietuvoje", – akcentuoja vaistininkė.
Energijos šaltinis – sveikas gyvenimo būdas
Almyra Girdenienė skaičiuoja 75-tus metus, tačiau energijos jai galima pavydėti. Tai lemia jos gyvenimo būdas ir vegetariška mityba.
Pasakoja, kad keliasi pusę penkių ryto, daro pusės valandos intensyvią mankštą. Toliau – šaltas dušas, pusryčiai iš ekologiškų produktų. Sezamą, saulėgrąžas, linų sėmenis sumala ir uždeda ant grikių (baltymų) košės. Fermentinei sistemai užvesti reikia kažko žalio. Tam tarnauja moliūgo, cukinijos gabalėlis, petražolės, kurios dar auga lauke. Kavą geria tik baltą.
Direktorė džiaugiasi, kad tik didelių pastangų ir kūrybiškų sumanymų dėka jokiam farmacijos tinklui nepriklausančiai vaistinei pavyksta išlikti.
Kai vyko skandalinga poliklinikos vaistinės filialo nuomos sutarties nutraukimo prieš laiką istorija, kai kurie politikai aiškino, kad jei ši vaistinė nuostolinga, tai tegul užsidaro, kam toks verslas reikalingas.
"Nebūtų buvę nepriklausomos Lietuvos, jei nebūtų asmenybių, nebūtų žmonių, kurie dirbo iš pašaukimo", – įsitikinusi A. Girdenienė.