A. Adomaitis: Nereikia lįsti į bunkerį

A. Ado­mai­tis: Ne­rei­kia lįs­ti į bun­ke­rį

„Šiau­lių kraš­tas“ tę­sia dis­ku­si­ją, kaip tu­rė­tų bū­ti su­tvar­ky­ta pa­grin­di­nė Lie­tu­vos, o ne tik Vil­niau Lu­kiš­kių aikš­tė, kaip ją įpras­min­ti.

Ak­me­nė­je gy­ve­nan­tis ta­py­to­jas, skulp­to­rius, me­džio dro­žė­jas An­ta­nas ADO­MAI­TIS ži­no­mas kaip šio gim­to­jo mies­te­lio puo­šė­jas. Jis yra siū­lęs Nau­jo­sios Ak­me­nės, Pa­pi­lės vie­šų­jų erd­vių su­tva­ky­mo vi­zi­jas, tu­ri ir ša­lies sos­ti­nei idė­ją. Bū­tent nuo jos ak­me­niš­kis pra­dė­jo po­kal­bį, pa­klaus­tas, ar Lu­kiš­kių aikš­tė­je rei­ka­lin­gas Vy­tis ar koks ki­tas ak­cen­tas, pa­vyz­džiui, bun­ke­ris.

– Iš tik­rų­jų tu­riu sa­vo pa­siū­ly­mą, esu iš­siun­tęs į Vil­nių. Tik ne į pa­tį Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo idė­jų kon­kur­są, o at­si­lie­pęs į kvie­ti­mą teik­ti „Idė­ją – Lie­tu­vai“.

Su­vok­da­mas, kad Lie­tu­vos sos­ti­nės aikš­tė tu­ri at­ro­dy­ti la­bai lie­tu­viš­kai. Pra­de­dant nuo mū­sų tau­tos, vals­ty­bės for­ma­vi­mo­si pra­džios ir tę­siant iki šių die­nų.

Iš da­bar­ti­nių ar­chi­tek­tų dar­bų vie­nin­te­lis Vy­tis yra kiek ar­čiau ma­no su­pra­ti­mo. Atsk­lei­džia­mas ko­vin­gu­mas. Bet tai tik vie­nas as­pek­tas, o neiš­ryš­ki­na­ma vi­sa tau­ti­nė dva­sia.

La­biau pri­tar­čiau, kad Lu­kiš­kių aikš­tė­je sto­vė­tų Vy­tis, bet tik iš bė­dos. Tuo tar­pu bun­ke­ris – bū­tų tra­ge­di­ja.

Jau dvi­de­šimt sep­tin­ti me­tai ne­prik­lau­so­my­bės lai­ke gy­ve­na­me, kai tu­ri­me for­muo­ti ir kel­ti jos dva­sią, o ne sa­vo dva­sią su­kiš­ti į bun­ke­rį. Ne­ga­li bū­ti nė min­ties. Vals­ty­bės au­gi­mo lai­ke ne­rei­kia bun­ke­rių. Jei į juos su­lį­si­me ir šir­di­mi. Ga­li­me pe­rei­ti į su­si­gū­ži­mo su­si­trau­ki­mo bū­se­ną, o to gal­būt no­rė­tų koks oku­pan­tas.

Net jei per­kel­ti­ne pra­sme aiš­kin­tu­me bun­ke­rio pra­smę Lu­kiš­kė­se, tai pri­pa­žin­da­mi, kad dar nee­sa­me iš­si­va­da­vę iš so­vie­ti­nės dva­sios: biu­rok­ra­tiz­mo, ne­tei­sy­bės. To iš­si­gan­dę ir tū­no­me ta­me bun­ke­ry­je. Lyg sle­pia­mės nuo val­di­nin­kų, biu­rok­ra­tų ap­gau­di­nė­ji­mų ir va­gys­čių. Tad prie bun­ke­rio de­rė­tų pa­ka­bin­ti len­te­lę: „Dar mes sle­pia­mės nuo so­vie­tiz­mo“.

Tad man bun­ke­ris vi­siš­kai ne­priim­ti­nas, nes ne­su iš be­si­sle­pian­čių. Tik tiek, kad pie­šiu pa­veiks­lus ir nei­nu ka­riau­ti.

Tad nei Vy­tis, nei bun­ke­ris ne­tin­ka Vil­niaus cent­ri­nė­je aikš­tė­je. Rei­kia su­ras­ti gi­les­nių pra­smių. Ne­bū­ti­nai ka­ri­nių, ag­re­sy­vių. Juk vi­sai ne­to­li stovi paminklas Gediminui. Su pa­si­kar­to­jan­čiu skulp­tū­ri­niu ele­men­tu – ark­lys. Ir kar­das, vie­nur nu­leis­tas, ki­tur bū­tų pa­kel­tas. Taip tau­ta gy­ve­na­me kaip kan­čio­je, kaip pa­si­prie­ši­ni­me. Nė­ra vil­tin­gų sim­bo­lių. O kur tau­tos at­gi­mi­mo sim­bo­liai? Jie tu­ri bū­ti.

Kaip aš juos siū­lau pa­teik­ti? Pra­dė­ki­me iš to­lo. Yra toks var­das Lie­tu­vo­nis. Se­no­vės lie­tu­vių mi­to­lo­gi­jo­je – tai die­vas, tei­kian­tis lie­tų. Nors yra ne vie­na Lie­tu­vos var­do kil­mės ver­si­jų, ta­čiau man la­biau at­ro­do, kad nuo die­vai­čio var­do. Tai ko­dėl to die­vai­čio sim­bo­lio ne­ga­li­ma pa­sta­ty­ti Lu­kiš­kė­se. Sa­vo pie­ši­ny­je pa­vaiz­da­vau Lie­tu­vo­nį di­de­lį – to­kį kaip fon­ta­ną. Ga­lin­gas skulp­tū­ros pa­vi­da­lo, bet ažū­ri­nis, tad ga­na leng­vas. Sim­bo­li­zuo­tų lie­tų, nes fon­ta­nas nuo­lat veik­tų. La­šų dulks­no­je ga­li­ma teik­ti vi­so­kias pro­jek­ci­jas.

Lie­tu­vo­nio ap­lin­ko­je ga­li­mi ir ki­ti tau­tos dva­sią at­sklei­džian­tys ak­cen­tai. Vy­tis ga­lė­tų fi­gū­ruo­ti vos ne cent­ri­nė­je vie­to­je, bet ki­to­kių ga­ba­ri­tų ir ki­taip pa­vaiz­duo­tas.

Bet ne­ga­li bū­ti bun­ke­rio. Jis tik že­min­tų mū­sų tau­tos at­gi­mi­mą. Ne­be­tu­ri­me lįs­ti į bun­ke­rį. Tuo la­biau, kai nė­ra jo­kios fi­zi­nės ag­re­si­jos.

Užrašė Vytautas Ruškys

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.