Naujausios
A. Lukašenkos sijonas — Lietuva
_.jpg)
Rytas STASELIS
„Skandalas, kilęs dėl Baltarusijai perduotos informacijos apie žmogaus teisių aktyvistus, yra naudingas Rusijai, nes silpnina Lietuvos poziciją buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo paleidimo istorijoje“, — žinių agentūra BNS cituoja Lietuvos teisingumo ministrą Remigijų Šimašių.
Ketvirtadienį paskelbtas p. Šimašiaus pareiškimas — ko gero, pirmas išsamus jo komentaras apie prieš savaitę kilusį neabejotinai tarptautinį skandalą: Lietuvos valdžia diktatoriškam Aleksandro Lukašenkos režimui Baltarusijoje perdavė informaciją apie kai kurių šios šalies opozicijos veikėjų mūsų bankuose esančių sąskaitų turinį. Vienos tvirčiausių režimo priešininkų grupių — „Viasna“ (balt. “Pavasaris“) — lyderis Alesius Beliackis Minske buvo areštuotas, o kaimyninės šalies teisėsaugos institucijos pateikė jam kaltinimus mokesčių slėpimu.
Dekonstruojant p. Šimašiaus komentarą, galima tik žavėtis jo logika: savaime suprantama — teikti „europinio solidarumo“ morale grįstas pretenzijas Austrijai, kuri prieš mėnesį paleido Lietuvos ieškomą buvusį Sovietų Sąjungos KGB spec. pajėgų grupės “Alfa“ vadovą Michailą Golovatovą, yra žymiai lengviau ir patogiau, nei teisintis dėl nuosavo moralaus solidarumo sampratos deficito.
Tuo buvo galima įsitikinti stebint praėjusįjį savaitgalį ir jau šios savaitės pradžioje iš TV ekranų neišlendantį teisingumo viceministrą Tomą Vaitkevičių.
Sumišęs, veblenantis Baltarusijos opozicionierių išdavystės tema ir vėl tvirtas, akmeniniu veidu — it žirnius sienon beriantis teisines pretenzijas Austrijai.
Nematant savęs iš šalies, suprantama, sunku įsivaizduoti, jog tai net ne tragiškai komiška. Tai verta absurdo teatrams rašančių autorių plunksnos.
Baltarusijos opozicijos veikėjų išdavystės istoriją, reikia manyti, išmėsinės žadamas Seimo laikinasis parlamentinis tyrimas. Tačiau jau iš tos informacijos, kuri šiandien yra vieša ir nepaneigta, galima susidaryti nekokį vaizdelį.
Vasarį Baltarusijos teisingumo ministerija remdamasi dvišale teisinės pagalbos sutartimi kreipėsi į p. Šimašiaus kontorą, prašydama suteikti žinių apie savo piliečių galbūt Lietuvoje registruotuose bankuose turimas sąskaitas.
Mūsų teisingumo ministerijos klerkai šį prašymą ėmė uoliai vykdyti, kai kuriuos bankus suteikti informaciją paragindama net per teismus. Pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje susiėmę už galvų Lietuvos užsienio ministerijos duris ėmė varstyti diplomatai tų šalių, kurios (nesunku įtarti) kaskart papildydavo kai kurių Baltarusijos piliečių sąskaitas Lietuvoje.
Susiszgribusi URM birželio pabaigoje paskelbė aliarmą, prašydama sustabdyti teisinės pagalbos konvejerį su Baltarusija. O rugpjūčio 4-ąją „Viasna“ lyderis Alesius Beliackis buvo įkištas už grotų.
Perskaičius kai kuriuos anoniminius komentarus Lietuvos interneto žiniasklaidoje iškart po pirmųjų pranešimų apie p. Beliackio sulaikymą, esą, „mokesčius reikia mokėti visur, taip pat ir Baltarusijoje“, dera kai ką paaiškinti.
Pirmoji „terapija“, kurios totalitarinis režimas imasi prieš įvairius kitamanius — pastangos juos išstumti už socialinės sistemos ribų.
Baltarusijos režimas — jokia išimtis. Užtenka priminti, kad šioje šalyje daugelis samdomų darbuotojų ir valstybės tarnautojų dirba turėdami tik vienerius metus galiojančias sutartis. Už įvairias laisvamanystes jos paprasčiausiai nepratęsiamos.
Bankų sąskaitos kaimyninėse šalyse — šiokia tokia socialinė išeitis bei galimybė palaikyti režimui oponuojančių organizacijų veiklą.
Uoliesiems mūsų teisingumo ministerijos klerkams į tai — arba nusispjaut, arba trūksta menkiausio supratimo. Nors Lietuva panašios tikrovės nusikratė vos prieš du dešimtmečius.
Tačiau per savaitę parodyta visiškai neadekvati mūsų valdžios reakcija, požiūris į politinę pareigūnų atsakomybę rodo, kad nuo sovietinės tikrovės pabėgome ne taip toli, kaip mums atrodė.
Dar daugiau — galime nė patys nepajusti, kaip atsidursime tokion tikrovėn sugrįžę.
Akivaizdu, kad teisingumo ministerijos vadovai beriamais pareiškimais apie „Baltarusijos atsakomybę“, “Rusijos interesą“, “laiku negautą informaciją iš URM“, apie tai, kad panašių žinių prezidento Aleksandro Lukašenkos režimui galbūt suteikė ne tik Lietuva, bet ir Lenkija su Čekija, nori sukelti vadinamąją atsakomybės difuziją.
Neabejoju, kad išradingiems klerkams tai nesunkiai pavyks, juolab, tarkime, nei Prezidentė, nei iki savaitgalio atostogavęs premjeras, nei populiarioji Seimo pirmininkė Irena Degutienė iki šiol taip ir nepareikalavo teisingumo ministerijos vadovų asmeninės politinės atsakomybės (kitokios, ko gero, ir negali būti).
Todėl būsimoji incidento pasekmė — atsakomybė už jį teks ne kokiam konkrečiam politikos ponui, o Lietuvai.
Ką tai reiškia? Viso labo potekstę. Savo interneto dienoraščiuose kai kurie aršūs Baltarusijos režimo oponentai Lietuvos prezidentę vadina „Lukašenkos sijonu“.
Kažkodėl įtariu, kad toji etiketė netrukus prilips ne kažkuriam konkrečiam Lietuvos politikui, o mums visiems, kurie laikome save Lietuva.
Beje, visai neradikalus, diplomatiškas baltarusių rašytojas ir publicistas Aleksandras Feduta (praleidęs kelis mėnesius kalėjime po pernai metų gruodžio mėnesį įvykusių prezidento rinkimų), perskaitęs p. Šimašiaus citatą, kuria pradėjau šį rašinį, savo interneto dienoraštyje parašė — „kliedesys“.
Kažin kodėl man nesinori su juo ginčytis?
