Abrozdėlis

Ab­roz­dė­lis

Adol­fas STRAK­ŠYS

Ra­šy­to­jas

Mū­sų ge­ro­jo­je tro­bo­je ap­si­gy­ve­no lei­te­nan­tas. Jei tiks­liau – ap­si­gy­ve­no ne jis, o jo ki­te­lis, ku­ris die­ną nak­tį ka­bo ant kė­dės at­lo­šo ir gi­na mus nuo pa­ša­li­nių ka­rei­vių; įei­na koks denš­či­kas, ieš­kan­tis būs­to sa­vo pul­ki­nin­kui ar pa­pul­ki­nin­kiui, pa­ma­to ki­te­lį – ir at­bu­las pro du­ris.

Užim­ta!

Lei­te­nan­tas pa­rei­na na­mo tik vė­lai va­ka­re.

– Iš pir­mų­jų li­ni­jų, – sa­ko tė­tis. – Die­ną ka­riau­ja, o nak­tį už­nu­ga­ry mie­ga.

Ir aiš­ki­na, kas do pa­da­ras yra tos pir­mo­sios fron­to li­ni­jos. Tai, sa­ko, ta vie­ta, prieš ku­rią yra že­mė, ne­prik­lau­san­ti nie­kam – nei ru­sui, ne vo­kie­čiui, į tą nie­kie­no že­mę, akis iš­spro­gi­nę, die­ną nak­tį žiū­ri ir vie­ni, ir ki­ti, o jei ku­ris pa­nors­ta užim­ti prie­šo pir­mas li­ni­jas, tai vi­sų pir­ma tu­ri pe­rei­ti tą nie­kie­no lau­ką, o kai jis bus ta­vo, tai pa­šau­dy­mas ga­li ke­liau­ti iki svie­to ga­lo.

Ru­sui tas svie­to ga­las yra Ber­ly­nas, vo­kie­čiui bu­vo Mask­va ir Sta­ling­ra­das.

Kiek dar ki­lo­met­rų iki Ber­ly­no, bal­tais da­žais ru­siš­kai už­ra­šy­ta ant juo­dų kal­vės du­rų prie vieš­ke­liu­ko.

– Kai rus­kis nueis iki Ber­ly­no, mu­sint ka­ras ir baig­sis, – sa­ko tė­tis.

– Ne­ga­li bū­ti, kad nuei­tų, – gin­či­ja ma­ma. – Vo­kie­tis dar pa­ro­dys sa­vo slap­tą gink­lą.

Taip ra­šė „Atei­tis“.

– Jau ne­be­pa­ro­dys, – sa­ko tė­tis. – Ką tu­rė­jo, tą jau pa­ro­dė...

Mū­sų lei­te­nan­tas kiek­vie­ną va­ka­rą pa­rei­na iš tų pir­mų­jų li­ni­jų, pa­ka­bi­na ant gem­bės mi­li­nę, nu­me­ta ant lo­vos ke­pu­rę su rau­do­na žvaigž­de kak­toj ir, at­si­sto­jęs prie­šais Šven­to­sios Ma­ri­jos ab­roz­dė­lį ant sie­nos, per­si­žeg­no­ja ir kaž­ką kal­ba, vos kru­tin­da­mas lū­pas.

– Bol­še­vi­kas, bet ti­kin­tis, – sa­ko ma­ma.

Ma­mai vi­si rus­kiai – bol­še­vi­kai. Taip ra­šė „Atei­tis“.

Su­me­ta lei­te­nan­tas ru­siš­ką kry­žių, kaip sa­ko tė­tis, ir jau mū­sų kam­ba­ry:

– A čto u vas vkus­no­vo, ma­tuš­ka?

Ma­ma mū­sų lei­te­na­tui kiek­vie­ną va­ka­rą lai­ko mo­li­nį pusb­liū­dį ko­pūs­tų ar bat­vi­nių du­chov­ko­je, de­da juos ant sta­lo, ir lei­te­nan­tas ker­ta juos ati­dū­sė­da­mas, o pri­kir­tęs trau­kia iš sa­vo ter­bos ka­rei­viš­kos duo­nos ke­pa­liu­ką, kar­tais – cuk­raus lui­tą, kar­tais – ame­ri­ko­niš­kų kon­ser­vų, ku­riuos kaž­ko­dėl va­di­na ant­ruo­ju fron­tu.

– Vam, – sa­ko, – ma­tuš­ka.

– Bus tau ma­tuš­ka, – su­rau­kia kak­tą ma­ma. – Ko­kia aš tau ma­tuš­ka?

Ko­kia jam ma­no ma­ma ma­tuš­ka, lei­te­nan­tas neat­sa­ko. Ta­ria: „Spa­si­bo“, ke­lia­si nuo suo­liu­ko ir ei­na į mū­sų ge­rą­ją tro­bą – mie­go­ti.

Ke­lia­si anks­ti, sau­lė dar ne­te­kė­ju­si, o mū­sų lei­te­nan­tas jau gy­vas, jau sto­vi prie­šais Šven­to­sios Ma­ri­jos ab­roz­dė­lį ir, tik pa­sto­vė­jęs prie jo, at­bu­las at­bu­las – pro du­ris...

– Do vie­čė­ra, – sa­ko. – Ma­tuš­ka...

Sku­ba į sa­vo pir­mą­sias li­ni­jas.

O vie­ną va­ka­rą mū­sų lei­te­nan­tas iš pir­mų­jų li­ni­jų ne­grį­žo. At­ša­lo du­chov­ko­je barš­čiai, ap­džiūvo duo­nos rie­kės lėkš­tu­tėj ant sta­lo, jau už­de­gėm ži­ba­li­nę, o mū­sų lei­te­nan­to vis nėr ir nėr.

– Ka­put, – ta­rė tė­tis vo­kiš­kai.

– Ne­si­keik, – su­rau­kė kak­tą ma­ma.

Gai­lu mums lei­te­nan­to.

– Do­ras žmo­gus bu­vo, – ta­rė tė­tis.

Do­ras mums to­dėl, kad iš­gel­bė­jo mū­sų Šė­mar­gę ir Biels­ki­nę nuo ba­do.

O bu­vo taip.

Vie­ną pa­va­ka­rę į mū­sų kie­mą su­kur­nė­jo ar ne ket­ve­rios po­ri­nės ro­gės. Ka­rei­viai bu­vo bai­siai pik­ti ir nir­šo to­liau – rei­ka­la­vo tuč­tuo­jau at­ra­kin­ti dar­ži­nę, ku­rioj su­krau­tas šie­nas: at­seit ka­ro ark­liai išal­kę, vi­są die­ną neė­dę, jie, os­vo­bo­di­te­li, dau­giau nie­ko ne­no­rį – tik pa­šer­ti sa­vo išal­ku­sius ark­lius...

Tė­tis, pa­ma­tęs įsu­kant kie­man tas ket­ve­rias dvi­kin­kes ro­ges, su­pra­to, kad rei­ka­laus pa­ša­ro, tad šo­ko ant aukš­to, pri­sa­kęs ma­mai: „Sa­kyk, kad cho­ziai­na nie­tu do­ma, ja ni­če­vo niez­na­ju, kliuč u cho­zia­ina“.

Taip kal­bė­ti pa­ta­rė mums mū­sų lei­te­nan­tas, jei ku­rią die­ną, kai jo nė­ra, įsuks kie­man plė­ši­kau­jan­tys ka­rei­viai.

Tuos žo­džius ma­ma ir kar­to­ja ne­pra­šy­tiems sve­čiams, rei­ka­lau­jan­tiems ati­da­ry­ti dar­ži­nai­tės du­ris, ir mos­te­li ran­ka į šu­li­nį – at­seit van­dens vi­siems už­teks, ir pa­tys ger­kit, ir sa­vo ark­le­lius gir­dy­kit...

O ka­rei­viai rei­ka­lau­ja at­ver­ti dar­ži­nai­tės du­ris.

Tiek ne­daug ir tiek daug?

Tiek ne­daug – jų aki­mis žiū­rint, ir tiek daug mū­sų gal­va: tie aš­tuo­ni iš­ba­dė­ję ark­liu­kai suės tiek do­bi­liu­kų, kiek už­tek­tų mū­sų šė­mar­gei vi­sam mė­ne­siui.

– O ar už­teks tik paė­di­mui? Dar įsi­mes ir į ro­ges ryt ry­tui, – kal­ba pa­ti su sa­vi­mi ma­ma ir ve­da­si oboz­nin­kų vy­res­nį­jį į ge­rą­ją tro­bą, o įsi­ve­du­si ir ro­do į lei­te­nan­to ki­te­lį ant dė­dės at­lo­šo – gir­di, mes ne vie­ni, su mu­mis ka­ro lei­te­nan­tas gy­ve­na.

O jų vy­res­ny­sis:

– Du­ra, nie ki­telj nam nu­žen – kliu­či ot sa­ra­ja...

Su­lig tais žo­džiais at­si­ve­ria tro­bos du­rys, ir ant slenks­čio su­sto­ja mū­sų lei­te­nan­tas.

Pa­rė­jo!

– Čto zdiesj za gos­ti do­ro­gi­je? Nie­vi­di­te, čto za­nia­to?

O nuo aukš­to jau li­pa tė­tis ir aiš­ki­na lei­te­nan­tui, ko­kie sve­čiai pas mus už­su­ko, ko jie no­ri ir koks tas no­ras mums pa­vo­jin­gas – ba­daus mū­sų kar­vu­tė, to­dėl ne­bus va­ka­rie­nei pie­nu­čio. Išk­lau­sė lei­te­nan­tas tė­čio žo­džius, po­draug ir abo­zi­nin­kai, ir mū­sų lei­te­nan­tas jiems mos­te­lė­jo ran­ka į du­ris:

– A nu ka, brat­cy!

Ir vi­si iš­kur­nė­jo į kie­mą, o ten tas oboz­nin­kų vy­res­ny­sis jau į at­la­pus ki­bo mū­sų lei­te­nan­tui, o mū­sų lei­te­nan­tas iš­si­trau­kė iš ka­bū­ro pis­to­le­tą, ir tas jo pis­to­le­tas stai­ga sto­ju­sioj ty­loj gar­siai sprag­te­lė­jo.

Po to sprag­te­lė­ji­mo ka­rei­viai su­šo­ko į ro­ges ir gal­vot­rūk­čiais iš­lė­kė iš kie­mo.

O mū­sų lei­te­nan­tas:

– Na voi­nie, kak na voi­nie – pis­to­let i pro­ku­ror, i su­dja...

At­seit, ka­re kaip ka­re – pis­to­le­tas ir pro­ku­ro­ras, ir tei­sė­jas.

Taip tė­tis iš­ver­tė mums tuos lei­te­nan­to žo­džius.

Ma­ma per tuos aboz­nin­kus net sriu­bos ne­bu­vo iš­vi­ru­si, tad pa­dė­jo mū­sų lei­te­nan­tui ant sta­lo gor­čių karš­to, ką tik vi­rin­to pie­no, ir vi­si jį gė­rė­me, už­si­kąs­da­mi sū­ria ka­rei­viš­ka duo­na su ame­ri­ko­niš­kais kon­ser­vais.

Pa­val­gė mū­sų lei­te­nan­tas, nuė­jo į sa­vo tro­bą, pa­sto­vė­jo prie­šais Ma­ri­jos ab­roz­dė­lį, pau­tu­ria­vo ir at­gu­lė. Gir­dė­jom: dū­sa­vo, var­tė­si nuo šo­no ant šo­no, gal akių ne­su­dė­jęs ir at­si­kė­lė, o va­ka­re iš sa­vo pir­mų­jų li­ni­jų grį­žo per­šau­ta no­si­mi. Tos no­sies ga­liu­kas bu­vo ap­ka­bin­tas bal­ta mar­le, maz­ge­liu su­riš­ta ant pa­kau­šio. Lyg tam žvirb­le­liui na­ba­gė­liui, ku­riam gal­ve­lė skau­dė­jo...

Tė­tė klau­sė, kas nu­ti­ko, bet ir be pa­klau­si­mo bu­vo aiš­ku, ko­kia lai­mė iš­ti­ko pir­mo­sio­se li­ni­jo­se mū­sų lei­te­nan­tą – kul­ka pa­kly­dė­lė pa­tai­kė į pa­tį no­sies ga­liu­ką, o ga­lė­jo pa­tai­ky­ti į smil­ki­nį, o ta­da jau amen. Mū­sų lei­te­nan­tas vie­toj at­sa­ko į tė­čio klau­si­mą mos­te­lė­jo ran­ka į Ma­ri­jos ab­roz­dė­lį ant sie­nos.

– Ma­tai, – ta­rė ma­ma.

Ry­tą lei­te­nan­tas, kaip ir kas­dien, išė­jo į sa­vo pir­mą­sias li­ni­jas žiū­rė­ti į že­mę, ku­ri ne­prik­lau­sė nei ru­sui, nei vo­kie­čiui, o va­ka­re grį­žo ne į žmo­gų pa­na­šus, kaip sa­kė ma­ma, nie­ko ne­val­gė, so­tus, at­sa­kė, ir kri­to į lo­vą su vi­sais dra­bu­žiais, tik mi­li­nę nu­si­me­tęs, o ry­tą su tam­sa pa­kir­do, at­si­gė­rė pie­no, ap­si­ren­gė ir lyg ne­no­rom pa­su­ko į du­ris. Ati­da­ręs jas iki ga­lo su­sto­jo, at­si­grį­žo ir pa­sa­kė:

– Jei ne­grį­šiu, ne­mi­nė­kit pik­tuo­ju...

Ši­taip tė­tė iš­ver­tė jo iš­tar­tus žo­džius.

Pa­sa­kė tai mū­sų lei­te­nan­tas ir nu­klam­po­jo per kie­mą. Ma­liu­kas jo neap­lo­jo – jis, tas ru­sų lei­te­nan­tas, jau se­niai bu­vo sa­vas, o po už­va­ka­rykš­čio su­si­rė­mi­mo su aboz­nin­kais ta­po dar sa­ves­nis. Stab­te­lė­jo prie var­te­lių – lyg kaž­ką pa­mir­šęs. Ma­ma pa­mo­jo ran­ka, ir jis mė­ne­sė­tu ke­liu­ku nu­žings­nia­vo į sa­vo pir­mą­sias li­ni­jas, ku­rios švie­tė iš to­lo.

Ir ne­beg­rį­žo – jį tik pri­mi­nė ant kė­dės at­lo­šo pa­ka­bin­tas ki­te­lis su lei­te­nan­to ant­pe­čiais – tar­si jo šei­mi­nin­kas bū­tų pa­bė­gė­jęs sa­vo rei­ka­lu į už­kū­tę ir tuoj tuoj pa­rei­siąs.

Tik­tai ki­tą ry­tą ma­ma pa­ma­tė, kad ant sie­nos ne­bėr Ma­ri­jos ab­roz­dė­lio mar­guo­se uo­sio rė­me­liuo­se – to­je vie­to­je, kur jis ka­bo­jo, balk­ša­vo ket­vir­tai­niš­kas plė­mas.

– Iš­si­ne­šė, – at­si­du­so ma­ma.

Ta­me jos žo­dy­je ne­bu­vo nei pyk­čio, nei gai­les­čio.

Nors ab­roz­dė­lio jai bu­vo bai­siai gai­lu – tai bu­vo jos bro­lio Adol­fo do­va­na ves­tu­vių pro­ga, o da­bar toj vie­toj, kur ka­bo­jo, tik balkš­vas plė­mas.

Del­nu pa­glos­tė tą vie­tą ir ta­rė:

– Te­gu sau­go jį šven­to­ji Ma­ri­ja.

Tą ru­sų ka­rei­vį?

– Neiš­sau­go­jo, jei ne­pa­rė­jo, – ta­rė tė­tis.

– Ne­kal­bėk ši­taip, ne­rei­kia. Ti­kė­kim, ir bus ge­rai.

O to­je pu­sė­je, kur bu­vo ka­ras ir pir­mo­sios li­ni­jos, nak­ti­mis rau­do­na­vo pa­dan­gė, it gy­vos ju­dė­jo, ban­ga­vo ir tarps­niais šo­ki­nė­jo įkai­tu­sios ka­ro ug­nys. O į mū­sų na­mus vis daž­niau ir daž­niau ėmė lan­ky­tis denš­či­kai, ieš­ko­da­mi sa­vo vir­ši­nin­kams lais­vų bu­tų, bet, pa­ma­tę ant kė­dės at­lo­šo lei­te­nan­to ki­te­lį, be žo­džių mos­tel­da­vo ran­ka ir at­bu­li trauk­da­vo­si į du­ris – užim­ta!

O vie­ną va­ka­rą į du­ris kaž­kas ty­liai pa­si­bel­dė.

– Mū­sų lei­te­nan­tas! – su­plo­jo del­nais ma­ma.

Ati­da­rė du­ris, ir už jų tik­rai bu­vo lei­te­nan­tas, tik ne tas, ne mū­sų. Nu­si­len­kė, pa­si­svei­ki­no ir per­žen­gė slenks­tį.

Tė­tis mos­te­lė­jo ran­ka į ki­te­lį ant kė­dės – at­seit pas mus jau gy­ve­na ka­rei­vis.

Lei­te­nan­tas ty­lė­da­mas at­si­ri­šo ka­rei­viš­ką ter­bą, kaž­ką iš jos iš­trau­kė, o tas kaž­kas bu­vo mū­sų Ma­ri­jos ab­roz­dė­lis, ku­rį lei­te­nan­tas pa­ka­bi­no ten, kur balk­ša­vo ke­tur­kam­pis plė­mas.

– Ma­ri­ja su­grį­žo, – ta­rė ma­ma. – Kaip ge­rai...

O lei­te­nan­tas kaž­ką grei­ta­kal­be ėmė ber­ti tė­čiui – mes nie­ko ne­sup­ra­to­me.

– Su­šau­dė mū­sų lei­te­nan­tą, – ta­rė tė­tis. – Tie gur­guo­li­niai bu­vo smerš­nin­kai, tai yra rus­kių kontrž­val­gy­bi­nin­kai, jį tar­dė ir pa­ga­liau ap­kal­ti­no, kad jis pa­ts per­si­šo­vė no­sį, no­rė­da­mas gau­ti ato­sto­gų.

Lei­te­nan­tas vėl kaž­ką pa­sa­kė tė­vui, o jis mums:

– O jo mo­ti­na, sa­ko lei­te­nan­tas, sun­kiai sir­go, bu­vo prie mir­ties, o gal jau mi­rė, o jei ne­mi­rė, tai ji jau la­ge­ry­je, Si­bi­re, kaip vi­sos to­kių ka­rei­vių mo­ti­nos...

Kaž­ko pa­si­da­rė šal­ta, ir ma­ma įme­tė ke­lias mal­kas į pe­čiū­rę, o tė­tis:

– Su­šau­dė mū­sų lei­te­nan­tą ka­rei­vių aki­vaiz­do­je, už­ka­sė, o pa­skui kuo­pa ka­rei­vių bu­vo pra­va­ry­ta per jo ka­pą – li­ko tik su­plūk­ta že­mė: be jo­kios žy­mės, kad čia gu­li su­šau­dy­tas ka­rei­vis...

Jis, tas mū­sų lei­te­nan­tas, daug pa­sa­ko­jęs apie mus ir mū­sų vai­šin­gus na­mus, o prieš pat areš­tą Ma­ri­jos ab­roz­dė­lį ati­da­vęs jam, lei­te­nan­tui, ku­ris da­bar jo vie­to­je. „Ne­rei­kė­jo man imt ab­roz­dė­lio, – sa­kęs. – Šven­to­ji Ma­ri­ja už­si­rūs­ti­no už va­gys­tę“.

Ir pa­pra­šęs ab­roz­dė­lį pa­ka­bin­ti į vie­tą.

Da­bar va­ka­rais į mū­sų na­mus iš pir­mų­jų li­ni­jų grįž­ta nak­vy­nėn ki­tas lei­te­nan­tas, ku­ris il­gai­niui vėl ta­po mū­sų lei­te­nan­tu, gy­nu­siu mus nuo plė­ši­kau­jan­čių ka­rei­vių, o mū­sų tro­bą nuo denš­či­kų, ieš­kan­čių būs­to sa­vo vir­ši­nin­kams, gi­na ano lei­te­nan­to ki­te­lis ant kė­dės at­kal­tės.

Sy­kį ir jis, tas nau­ja­sis mū­sų lei­te­nan­tas, ne­grį­žo iš pir­mų­jų li­ni­jų, o toj vie­toj, kur ka­bo­jo Ma­ri­jos ab­roz­dė­lis, vėl su­balk­ša­vo plė­mas...

...Šal­tą va­sa­rio po­pie­tę mus, Vil­niaus sen­jo­rų žur­na­lis­tų klu­bo na­rius, priė­mė Sig­na­ta­rų na­mai. Mak­li­nė­jom po is­to­ri­nio na­mo kam­ba­rius, skai­tėm ir per­skai­tėm ką tik at­ga­ben­to iš Vo­kie­ti­jos Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės ak­tą, ku­rio gar­bės sar­gy­bo­je sto­vė­jo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­rei­vis, ir vie­na­me kam­ba­ry­je ant sie­nos pa­ma­čiau Ma­ri­jos ab­roz­dė­lį – ly­giai to­kį pat, koks ka­bo­jo mū­sų ge­ro­jo­je tro­bo­je.

Ir pri­si­mi­nė to­ji is­to­ri­ja, ku­rią čia pa­pa­sa­ko­jau.

Rez­gė­si min­tys, gu­lė į teks­tą sa­ki­nys po sa­ki­nio, ru­sų ka­rei­vį pa­kei­čiau į po­ka­rio par­ti­za­ną, ku­ris atei­na į sa­vo gim­tuo­sius na­mus, nu­si­ka­bi­na nuo sie­nos Ma­ri­jos ab­roz­dė­lį ar­ba tą ab­roz­dė­lį jam įduo­da ma­ma – kaip ta­lis­ma­ną...

Ir pa­ga­liau nu­ta­riau pa­ra­šy­ti tie­są, ku­ri bu­vo.

Te­gu.

Ka­ras yra ka­ras. Ir tas ka­ras, ku­ris bu­vo, ir taip skau­džiai nu­bau­dė Lie­tu­vą.

Ta­me ka­re žu­vo žmo­nės, ku­rie no­rė­jo gy­ven­ti.

Ir tu­rė­jo gy­ven­ti.

Dė­dė Jo­si­fas: ska­nu bū­tų pa­val­gy­ti, jei­gu ga­lė­čiau pa­gau­ti.

Žur­na­lo „Atei­tis“ pieš.