Ajatolų dygimo metas

Ajatolų dygimo metas

Rytas STASELIS

Profesorius Vytautas Landsbergis ketvirtadienio įvykiams Garliavoje pavymui „Lietuvos ryto televizijos“ laidoje „Lietuva tiesiogiai“ sakė: „Ir arkliui aišku, kad Laimutė Stankūnaitė leido tvirkinti dukrelę, o gal net turėjo iš to naudos“.

Apkaltindamas mergaitės, kuri šešerius metus buvo „pedofilijos“, „kedofilijos“ ir net penkių su ja siejamų žmogžudysčių istorijų įkaite, motiną, p. Landsbergis nepateikė jokių įrodymų. Tiesiog jam būdinga maniera leido suprasti, kad manantys kitaip yra žemesnio intelekto už arklius (matyt, asilai).

Profesorius be to pridūrė, kad įvykdydama teismo sprendimą grąžinti mažametę mergaitę jos motinai, jo kurtos valstybės institucijos „gal teisės raidei ir nenusidėjo, bet nusidėjo žmogiškam teisingumui“.

Spėju, kad savo dukters pardavinėjimu pedofilams eilinįsyk apkaltinta Laimutė Stankūnaitė turi pagrįstų ir, ko gero, neblogų civilinio ieškinio perspektyvų.

Prisimenant keletą metų trukusio p. Landsbergio bylinėjimosi su rašytoju Vytautu Petkevičiumi, o šiam mirus – jo palikuoniais, precedentą.

Senatvėje rašytojo parašytas „Durnių laivas“, kur p. Landsbergio tėvas buvo apkaltintas, kaip teismas nusprendė, nebūtais dalykais, pretendavo į grožinės literatūros kūrinį.

Pasiteisinti, esą tiesioginiame „Lietuvos ryto televizijos“ eteryje tiesiog sekė pasakėlę arkliams, profesoriui bus nelengva.

Formaliai Lietuvoje anglosaksų kraštams būdingos precedento teisinės praktikos nėra. Tačiau ką gali žinoti, ar kuriam nors teisėjui nedarys įspūdžio naujausios lietuviškos civilinės teisės praktika.

Tačiau labiau nustebau dėl kito. Iš principo nepripažindamas kelių, įvairios pakopos teismų sprendimų, kaip alternatyvą p. Landsbergis siūlo labai abstrakčią, ir, matyt, nuosavą „žmogiško teisingumo“ sampratą, kuri neturi jokios koordinačių sistemos.

Todėl šia proga kirba nebent retorinis klausimas: ar apskritai valstybė gali remtis ne įstatymais grįsta teise, o „teisingumu“, kurį kiekvienas visuomenės narys įsivaizduoja skirtingai ir tas įsivaizdavimas priklauso nuo individualaus išsiauklėjimo beigi individualios moralės.

Pirmasis vienareikšmis atsakymas į šią retoriką yra paprastas: be teisės neįmanoma institucinė valstybė.

Tada už kokios valstybės atkūrimą mažiausiai pusę savo gyvenimo kovojo p. Landsbergis. Už tokią, kuri savo teisę grindžia jo įsivaizduojamu „teisingumu“?

Kitaip tariant, kurioje p. Landsbergis galėtų turėti iranietišką ajatolos funciją, kuri leistų jam koreguoti politikų, prokurorų, teisėjų, premjerų ir prezidentų veiksmus, juos atmesti arba sėti visuomenės nepasitikėjimą ir sumaištį?

Šie klausimai neabejotinai yra spekuliatyvūs ir kvepia banalia insinuacija. Tačiau ne tik.

Tokio požiūrio formulė pakankamai paprasta: jeigu asmeninei „teisingumo“ sampratai neatitinkančią teismo nutartį priėmė vienas teisėjas – geriausiu atveju jis gali tapti viešojoje erdvėje ujamu arkliu ar net asilu.

Jeigu tą nepatinkantį sprendimą patvirtins kitų pakopų ar kitos geografinės jurisdikcijos teismai – visi kaip vienas – šitai bus paversta korumpuotu klanu, kuris net didžiausiomis pastangomis nenusiplaus ant mantijų uždrėbto mėšlo.

Problema, manding, yra daug rimtesnė. Paskutiniais metais siūlančių grįsti mūsų visuomenės bendrabūvio principus mįslinga „teisingumo“ matrica, kuri galėtų pakeisti teisinę sistemą, padaugėjo geometrinės progresijos pagreičiais.

Paradoksas, tačiau šią individualią abstrakciją siūlo ne tik į mane panašūs rašeivos, visuomenės veikėjai, kultūrininkai, bet ir dešimtys Seimo narių, kurių mokesčių mokėtojų pinigais apmokama funkcija – kurti tą teisinę sistemą, kuria nesivadovauti jie kviečia visą visuomenę.

Turiu įtarimų, kad tokia sisteminė sumaištis skatinama dėl labai banalių ir pragmatiškų interesų. Atsakomybės difuzija vieniems leidžia užšokti ant politinės bangos ir gerai apskaičiavus, tampa tramplinu kad ir į Seimą.

Kitiems – pasėjus nepasitikėjimą vienos ar kitos valstybės institucijos vadovais, prastumti ten saviškius. Tretiems – „teisingumo“ vardu viešai triušti neįtikusius oponentus pasitelkus ne faktus, o apgailėtinas insinuacijas, kurios vėliau bylinėjimosi teisme atveju, tampa šventąja teise į „nuomonę“.

Pagaliau liumpenizuotam elementui randasi nebloga proga minioje parėkauti ar, reikalui esant, teatralizuotai pasriūbauti prieš TV kameras.

Bėda ta, kad visas šis gaivalas nesiūlo jokios bendrabūvio sistemos. O „teisingumu“ klijuotas iliuzinis bendrumas nepatvarus ir trumpalaikis. Ar ką nors reiškia tai, kad p. Landsbergis Garliavos tema panašiai kaip Romualdas Ozolas, Neringa Venckienė ir dešimtys kitų visuomenės veikėjų? Geriausiu atveju tai labai laikinas aljansas.

Be jokios abejonės: prievartinis policijos pajėgoms padedant mergaitės paėmimas globėjų ir jos atidavimas motinai yra skaudus veiksmas. Man nesinori jo pripažinti kaip vienintelės ketvirtadienį buvusios išeities.

Visiems būtų buvę geriau, kad ir globėjai ir mergaitės motina kartu su komanda psichologų, psichiatrų bei teisininkų armija būtų sėdę ir išsprendę Garliavos reikalą už bendro stalo, užrakinus tos patalpos duris ligi tol, kol kompromisinis sprendimas būtų daugmaž tinkamas visiems.

Nežinau, ar tai būtų pavykę iš esmės. Gal neabejoju tik dėl to, jeigu kur aplink tą būrį skaudžiai nukentėjusių žmonių (giminaičių, mamų, tetulių ir dėdžių, mergaitės) ims rėžti sparnelius veikėjai, kurie bent vienoje savo kalbėjimo pastraipoje mini „teisingumą“, visi įgytų teisę tą veikėją paskelbti ajatola siųsti mažiausiai po velnių.