Naujausios
Amatininkai atvėrė dirbtuves
Šeštadienį „Šiaulių dienų“ proga Kaštonų alėjoje savo rankų darbo kūrinius demonstravo amatininkai. Galėjai pasimokyti lipdyti molio puodą, skaptuoti medinį šaukštą ar pinti tautinę juostą.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Molis skleidžia
Abejingų amatininkų dirbtuvėlėse nebuvo: ir gausiai susirinkę vaikai, ir suaugusieji net išsižioję žiūrėjo, kaip profesionalios rankos lipdo molines vazas ir ąsotėlius, kaip margina jau pagamintus dirbinius, kuo virsta geležinis virbas jį gerai iškaitinus kalvio krosnyje ir iškalus, kaip audžiama lino juosta.
„Molis yra, buvo ir bus populiarus, – įsitikinusi tautodailininkė Jurgita Čiplytė. – Tai labai šilta medžiaga, gausiai sugerianti jį minkančio žmogaus rankų šilumą.“
Ji sako, kad lipdydamas žmogus, savo mintis perduoda gaminiui. „Juk negali blogos nuotaikos sėsti ir dirbti, – sakė amatininkė. – Arba nuotaika vos sėdus dirbti kaipmat pasitaiso.“
Ponios Jurgitos darbuose gausu akcentų su boružėlėmis. Artimųjų Boružėle vadinama moteris sako, kad tai – labai žaismingas vabzdys, dažnas pasakų herojus, ir labai mylimas už ryškias spalvas. Tokie ir J. Čiplytės moliniai kūriniai.
Ji pataria kiekvienuose namuose turėti kokią nors boružėlę, nes tai šilumos nešėja.
Margaspalvės juostos
Radviliškietės Reginos Martišienės rankose – vilnonė aukštaitiška juosta, tokia, kokia kadaise lietuviai puošdavosi ir švenčių progomis, ir naudodavo esant reikalui – rišdavo sėtuves, vyges, lauknešėlius, arklius.
Tiesa, tuomet juostos nebūdavo tokios ryškios, daugiau – žemės spalvų.
„Dabar juostos taip pat labai populiarios“, – pindama juostą-knygos skirtuką, sako tautodailininkė.
Pasak jos, mergaitės ir dabar jas rišasi prie tautinių drabužių, o jaunuoliai kaip kaklaraiščius. Dabar madinga tautine juostele per krikštynas perrišti vaikelį, populiaru juostą užrišti jubiliatui.
Pintas apyrankėles, virveles, pintus dirželius įvairiems papuošaliukams labai mėgsta vaikai.
„Pynimas – relaksacija. Pinant visos blogos mintys dingsta, ir pirštukai mankštinasi. Mankšta pirštams, mankšta kūnui“, – sako kūrėja.
Medžiaginės pasakaitės
Kas nežino pasakos apie Vilką ir Raudonkepuraitę? Arba apie Tris paršiukus? Tokias pasakas Kaštonų alėjoje sekė medžiagines lėlytes daugiau nei dešimt metų siuvanti šiaulietė tautodailininkė Asta Liaudanskienė.
Darželyje „Sigutė“ auklėtoja dirbanti moteris sako niekada specialiai siuvimo amato nesimokiusi, visko išmoko pasitelkusi fantaziją ir atkakliai dirbdama.
„Ir tai gali daryti kiekvienas, jei tik to labai nori, – įsitikinusi tautodailininkė. – Didžiulis noras padaryti kažką savito, originalaus yra visų menų pradžia.“
Šaukštai, gimę iš malkos
Tautodailininkų Rasos ir Gintaro Daukšų iš Ginkūnų (Šiaulių rajonas) dirbtuvėlėje gausu dirbinių iš medžio – šaukštų, šaukštelių, semtuvių, lazdų ir netgi naminukų.
Ponas Gintaras sako, kad visi jo šaukštai ir lopetėlės padirbtos iš malkos. Jei malka graži, jai lemta nesudegti, o būti išskaptuotai.
Savo drožtiems dirbiniams amatininkas naudoja kriaušę, liepą, beržą, drebulę, juodalksnį, klevą ir kitus, netinka tik spygliuočiai pušis ir eglė, nes turi stambias rieves.
Skaptuojama iš medžio, kuris gali būti pusę metų sukapotas ir paliktas džiūti. Jei laiko bus praėję daugiau, beržas, anot tautodailininko, bus sutrešęs ir nebetinkamas skaptuoti, liepa pajuoduos.
Kita tautodailininko grožybė – naminukai. „Pakabinsit jį ant sienos, ateis vagis, pamatys naminuką, išsigąs ir pabėgs“, – juokiasi profesionalus dailininkas G. Daukša.
Jono TAMULIO nuotr.
DROŽĖJAS: Ginkūniškis medžio drožėjas Gintaras Daukša 12-metį Luką pamokė drožybos gudrybių.
VARPELIS: Tautodailininkės Jurgitos Čiplytės rankose tuoj tuoj gims molinis varpelis. Tinkamai apdorotas ir numargintas jis taps žaismingu suvenyru.
JUOSTOS: Tautinės juostos, anot radviliškietės Reginos Martišienės, pastaraisiais metais vis populiarėja.
HEROJAI: Siūti pasakų herojai – šiaulietės Astos Liaudanskienės silpnybė.
STEBĖJIMAS: Kalvio dirbtuvėlė. Stebėtojų gausus būrys.
