Apie Europą, kurią dera pamatyti iš naujo

Apie Eu­ro­pą, ku­rią de­ra pa­ma­ty­ti iš nau­jo

Val­das KIL­PYS

Ge­riau pa­ma­ty­ti sa­vo aki­mis

EP na­rės dr. Lai­mos And­ri­kie­nės pa­kvies­ta su­si­rin­ko itin mar­ga kom­pa­ni­ja iš vi­sos Lie­tu­vos. Il­ga­me­tis Kau­no ko­le­gi­jos dės­ty­to­jas ir tre­ne­ris Vi­ta­li­jus Kaz­laus­kas juo­ka­vo, kad vyks­tan­tie­ji kaž­kuo pa­na­šūs į dvy­li­ka apaš­ta­lų — vi­si skir­tin­gi, bet tuo pat me­tu ir la­bai pa­na­šūs: jun­gia­mi mei­lės Lie­tu­vai ir no­ro kaž­ką keis­ti. Ne­nuos­ta­bu, nes Lie­tu­va ir jo­je gy­ve­nan­tys žmo­nės bei jų pa­žiū­ros yra ge­ro­kai įvai­res­nės ir ver­tin­ges­nės, nei kad ga­lė­tų siek­ti vie­nos par­ti­jos in­te­re­sai.

Bend­rau­ti ir keis­tis ži­nio­mis rei­kia vi­siems ir eu­ro­pi­nės ins­ti­tu­ci­jos čia ne išim­tis. Vi­si jau­čia­me, kad skep­ti­ciz­mas jų at­žvil­giu au­ga, to­dėl sie­kiant ob­jek­ty­vios in­for­ma­ci­jos, ge­riau­siai nu­va­žiuo­ti ir vis­ką pa­ma­ty­ti sa­vo aki­mis. Eu­ro­par­la­men­ta­rės pa­kvies­ti taip ir pa­da­rė dvy­li­ka ak­ty­vių žmo­nių.

B. Nem­co­vo fon­do or­ga­ni­zuo­tas fo­ru­mas

Bū­tent ta­da, kai EP vie­šė­jo sve­čiai iš Lie­tu­vos, pra­si­dė­jo Bo­ri­so Nem­co­vo fon­do or­ga­ni­zuo­tas fo­ru­mas. Su­si­rin­ko iš­skir­ti­nė pub­li­ka: EP pir­mi­nin­kas Mar­tin Schulz, Mask­vo­je nu­žu­dy­to­jo opo­zi­cio­nie­riaus Bo­ri­so Nem­co­vo duk­ra Ža­na, Mi­chai­las Cho­dor­kovs­kis, Iri­na Pro­cho­ro­va, EIVT Ru­si­jos sky­riaus di­rek­to­rius Luc De­vig­ne.

L. And­ri­kie­nės klau­si­mas ir siū­ly­mas la­biau per­so­na­li­zuo­ti re­ži­mui tar­nau­jan­čius as­me­nis bu­vo su­tik­tas dvip­ras­miš­kai. Ta­čiau de­ra pa­ste­bė­ti, kad fo­ru­me ne kar­tą bu­vo iš­reikš­ta min­tis apie tai, kad bū­ti­na ska­tin­ti įvai­ria­pu­sį bend­ra­vi­mą per NVO, me­ni­nin­kus, moks­lo dar­buo­to­jus ir ki­tus spe­cia­lis­tus. Pi­ni­gus de­ra in­ves­tuo­ti į konk­re­čius žmo­nes, o ne į neaiš­kius fon­dus, ki­tas or­ga­ni­za­ci­jas.

Iš „Eu­ro­pos žmo­nių“ vis skam­bė­jo žo­džiai „bū­ti­na“, „da­ry­ti­na“, „keis­ti­na“, vis bu­vo „reiš­kia­mas su­si­rū­pi­ni­mas“, ta­čiau fo­ru­mas dar kar­tą pa­ro­dė, kad vi­si aiš­kiai su­pran­ta, kad kol Krem­lių ir Ru­si­ją val­dys šie žmo­nės, po­ky­čių ti­kė­tis ne­ver­ta.

Cent­ri­nė­je NA­TO būs­ti­nė­je

Kai jums pa­sa­ko, kad tuoj at­si­dur­si­te cent­ri­nė­je NA­TO būs­ti­nė­je, ne­ju­čia pra­de­da dre­bė­ti kin­kos. Juk bū­si­te ten, kur sva­jo­ja at­si­dur­ti bet ku­ris prie­šo šni­pas. Įs­pū­din­ga. Vien be­pre­ce­den­tės sau­gu­mo prie­mo­nės prieš įei­nant į būs­ti­nę ko ver­tos.

Laz­di­juo­se plu­šan­tis Kęs­tas Su­kac­kas juo­ka­vo, kad ki­tą kar­tą vyk­da­mas į to­kią ke­lio­nę dir­žą pa­liks na­mie. Mat, kiek­vie­ną kar­tą vy­rams tek­da­vo jį iš­si­juos­ti dėl sau­gos pa­tik­ri­ni­mo rei­ka­la­vi­mų. Pir­mo­jo sek­re­to­riaus Ma­ri­jaus Ne­liub­šio pri­žiū­ri­mi ke­liau­nin­kai be var­go ra­do vie­na­me iš dau­gy­bės pa­sta­tų įsi­kū­ru­sią mū­sų ša­lies at­sto­vy­bę. Vie­niems tai bū­tų bu­vę neį­ma­no­ma, nes te­ri­to­ri­ja aky­lai ste­bi­ma, be ga­lo di­de­lė ir klai­di. Ki­ta ver­tus, te­ko re­gė­ti ne vie­ną lau­ke spor­tuo­jan­tį ka­riš­kį. Toks keis­tas lais­vu­mo ir kont­ro­lės ba­lan­sas.

Bu­vo su­tar­ta, kad po­kal­bio me­tu ga­lios chat­ham hou­se bend­ra­vi­mo tai­syk­lės, ku­rios sa­vaip ri­bo­ja vie­šu­mai tie­kia­mą in­for­ma­ci­ją, tai ir pa­sa­ko­ti apie ką kal­bė­ta ne­la­bai išei­na. Ta­čiau fak­tas lie­ka fak­tu — bend­rau­ta il­gai ir įdo­miai. Ap­tar­ti ka­riuo­me­nės stip­ri­ni­mo rei­ka­lai, geo­po­li­ti­nės ak­tua­li­jos, o Laz­di­jų sa­vi­val­dy­bė­je dir­ban­ti Li­na Mar­ge­lie­nė iš­kė­lė be­ne ak­tua­liau­sią šiuo me­tu klau­si­mą dėl ci­vi­li­nės gy­ny­bos. Nes tie­sa yra ta, kad rea­ly­bė­je gy­ven­to­jai yra pa­lik­ti pa­tys sau, o di­džio­ji da­lis slėp­tu­vių, si­re­nų ir ki­tų svar­bių ci­vi­li­nei gy­ny­bai da­ly­kų eg­zis­tuo­ja tik po­pie­riu­je.

Lai­kas sau

Taip jau su­si­klos­tė, kad p. Lai­ma žmo­nes kvie­čia ne tik pra­smin­gai su­si­pa­žin­ti su ins­ti­tu­ci­jo­mis, bet ir pa­ra­gau­ti vie­tos mais­to, ap­žiū­rė­ti mies­to gro­žy­bes ir ki­taip kul­tū­rin­gai pra­leis­ti lai­ką.

Ne­se­niai Brius­ely­je vy­kę te­ro­ris­ti­niai iš­puo­liai pa­li­ko tam tik­rus ženk­lus: mies­te lai­kas nuo lai­ko ga­li­ma iš­vys­ti ka­ri­nius sunk­ve­ži­mius ir gink­luo­tus pa­tru­lius. Ta­čiau kaip sa­kė šia­me mies­te il­gai gy­ve­nan­ti eu­ro­par­la­men­ta­rės pa­dė­jė­ja Ie­va Sta­niu­ly­tė, briu­se­lie­čiai ne­gan­das jau pri­mir­šo ir gy­ve­ni­mas vėl te­ka sa­vo va­ga.

Nors ne­pa­sa­ky­si, kad tai gra­žiau­sias Eu­ro­pos mies­tas, ta­čiau uni­ka­lių da­ly­kų ga­li­ma ras­ti. Pir­miau­siai tai art de­co ir art nou­veau ar­chi­tek­tū­ros per­lai, ku­rie sto­vi ne vi­sai cent­re ir ku­riuos ge­riau­siai pa­siek­ti au­to­mo­bi­liu.

Nuei­ta į prie EP vei­kian­tį „par­la­men­ta­riu­mo“ mu­zie­jų, ku­ris vie­šu­mo­je pri­sta­to­mas kaip itin in­te­rak­ty­vus ir šiuo­lai­kiš­kas. Ta­čiau tie, ku­rie jau ap­lan­kė ša­lia Lie­tu­vos Pre­zi­den­tū­ros įreng­tą Vals­ty­bės pa­ži­ni­mo cent­rą, nu­si­vils. Iki mū­siš­kio „par­la­men­ta­riu­mui“ oi kaip to­li.

Bep­ro­tiš­kai ma­lo­nu pa­tir­ti, kad net vie­šint Eu­ro­pos sos­ti­ne ti­tu­luo­ja­ma­me Briu­se­ly­je jau­tie­si gy­ve­nan­tis itin di­na­miš­ko­je ir pir­mo­se Eu­ro­pos gre­to­se žen­gian­čio­je vals­ty­bė­je, ku­ria ver­ta di­džiuo­tis.