Apie Jo­ni­nes ir uk­rai­nie­čių „rau­do­ną rū­tą“

Apie Jo­ni­nes ir uk­rai­nie­čių „rau­do­ną rū­tą“

Vilius PURONAS

Ar pa­par­čiai žy­di?

Per Jo­ni­nes įpras­ta ieš­ko­ti pa­par­čio žie­do, ži­nant, kad jo nė­ra. Ta­čiau, kas ieš­ko – tas ran­da (sa­vo lai­mę ar su­tuok­ti­nį – red. pa­sta­ba). Vi­si ži­no­me, kad apie pra­žys­tan­tį pa­par­čio žie­dą pas mus te­ži­no­ma tik tiek, kiek ži­no pro­fe­sio­na­lus moks­li­nin­kas-dend­ro­lo­gas, mo­kan­tis stu­den­tus ir gau­nan­tis už tai al­gą. Tai yra – vi­siš­kai nie­ko.

Rū­tos ir lie­tu­vai­tės.

Nė­ra tos lie­tu­vai­tės, ku­ri ne­my­lė­tų rū­te­lių, nors ne­ži­no už ką... Kaip be­si­suk­si – ir rū­tos ne­ga­li gy­ven­ti be lie­tu­vai­čių. Mū­suo­se prieš rū­tas nu­blan­ko ir ro­žės, ir le­li­jos, ir gvaz­di­kai, ku­rių spal­vos, kva­pai ir sul­tin­gu­mas pa­da­rė ki­tų tau­tų nuo­sa­vy­bė­mis: lat­viams – bal­ta ro­žė, len­kams – pi­lia­ro­žė, olan­dams – tul­pė, egip­tie­tėms ar in­dėms – lo­to­sas...

Rū­ta jų neap­lenk­s nei gro­žiu, nei kva­pu, bet mums ji – šven­to­ji. Pir­mą kar­tą ža­lio­ji rū­ta lie­tu­vių tau­ti­ne gė­le bu­vo pa­va­din­ta 1561 me­tų met­raš­čiuo­se. Tai reiš­kia, kad ir iki tol mes ją vi­suo­ti­nai my­lė­jo­me, puo­se­lė­jo­me, vi­soje Lie­tu­vė­lėje au­gi­no­me. Ji – dau­giau kaip 1000–tyje liau­dies dai­nų ap­dai­nuo­ta.

Rū­ta mi­ni­ma jau Bib­li­jo­je, nes heb­raiš­kai „rūth“ – „drau­gė“, ki­ti ling­vis­tai tei­gia, kad gė­le­lės var­dą pa­do­va­no­jo grai­kai. Bo­ta­ni­kai ti­ki­na, kad ji – pie­tie­tiš­kas au­ga­las, ku­rio šiau­riau­sia ri­ba – Kar­pa­tų kal­ny­nas, nes šiau­riau lau­ki­nė rū­ta neau­ga. Štai čia, ties Kar­pa­tais ir stab­te­lė­ki­me.

Rau­do­nos rū­tos.

Nor­ma­lios rū­tos tu­ri bū­ti ža­lios – tą tie­są liu­di­ja ir tau­ti­nės dai­nos, ir dend­ro­lo­gai, ir et­nog­ra­fai, ir is­to­ri­kai. Vi­si, iš­sky­rus uk­rai­nie­čius, gy­ve­nan­čius prie Kar­pa­tų kal­nų. Juk ne iš pirš­to iš­lau­žę jie dai­nuo­ja: „čer­vo­nū rū­tū nie šu­kaj viečoramy...“ („rau­do­nų rū­tų neieš­kok vakarais...“) – tą dai­ne­lės mo­ty­vą vi­si esa­me gir­dė­ję. Pa­si­ro­do Kar­pa­tuo­se, „Jan­kos Ku­pa­los“ šven­tės me­tu, nak­tį mer­gi­nos kal­nuo­se te­beieš­ko rau­do­nų rū­tų, kad atei­nan­čiais me­tais lai­min­gai iš­te­kė­tų, my­li­mą­jį su­si­ras­tų.

Kas­die­ny­bė­je jiems rū­ta nė­ra šven­ta bei tau­ti­nė, kaip jo­va­ras, ku­rį Uk­rai­nos am­ba­sa­do­riui, per­nai at­si­ve­žus iš Kar­pa­tų į Šiau­lius, me­ras ne­lei­do so­din­ti prie uk­rai­nie­čių suo­liu­ko, ša­lia „Drau­gys­tės tven­ki­nio“. Uk­rai­nie­čiams rū­ta – tik vie­nas iš au­ga­lų, prie konk­re­čios šven­tės pri­kli­juo­tų, toks pat, kaip mums – pa­par­tis.

Še, kad no­ri! Pas mus Jo­ni­nių nak­tį, t.y. tuo pa­čiu me­tu ir tuo pa­čiu tiks­lu, ieš­ko­mas pa­par­čio žie­das, o pas juos – rau­do­nos rū­tos.

Nors im­ki­me ir su­si­kei­ki­me! At­sip­ra­šau – su­si­keis­ki­me!

Ra­ga­nos, sli­bi­nai, ka­rū­nos ir ufo­nau­tai

Yra iš­li­kę ži­nių, kad vi­du­ram­žiais rū­tos bu­vo nau­do­ja­mos ra­ga­nų ku­li­na­ri­jo­je, net mis­ti­ko­je. Ta pro­ga ver­ta pri­si­min­ti, kad šie­met su­kan­ka 300 me­tų, kai Šiau­liuo­se 1716 me­tais tur­gaus aikš­tė­je su­de­gi­no­me pa­sku­ti­nią­ją ra­ga­ną, nors de­ja, dvi jų vėl dir­ba ša­lia (aut. pa­sta­ba).

Pa­ty­ri­nė­jus vi­du­ram­žių mis­ti­ką, su­si­dur­si­me su pa­niš­ka sli­bi­nų-ba­zi­lis­kų bai­me, iš­vy­dus šį mū­sų au­ga­lė­lį, o ty­ri­nė­jant vi­du­ram­žių he­ral­di­ką nu­steb­si­me, kad pir­mo­sios ro­ma­ni­nės ka­rin­gų ka­ra­lių Ka­ro­lin­gų ka­rū­nos, („kar–“ aut. pa­sta­ba), XI a. Va­ka­rų Eu­ro­po­je va­di­no­si rū­tų ka­rū­no­mis, ku­rias puo­šė do­bi­lo motyvas... Taip, taip! Lie­tu­vo­je jie­du ne tik tau­ti­nės dai­nos au­ga­lai, jie – mer­ge­lės ir ber­ne­lio, t.y. mū­sų tau­tos įvaiz­dis.

Ki­ta­tau­čių nė­ra ty­ri­nė­tas mil­ži­niš­kas rū­tos pie­ši­nys Pie­tų Ame­ri­ko­je, Pal­po­je, už 20 km. nuo gar­sio­jo Nas­kos pla­to. Pie­ši­nys yra apie 130 m aukš­čio (be­veik du Šiau­lių ka­ted­ros bokš­tai!), iš­pieš­tas 4 m plo­čio grio­viais. Ti­ta­niš­kas, pro­tu ne­su­vo­kia­mas gi­gan­tiz­mas kal­no šlai­te, skir­tas ufo­nau­tams.!? Pir­ma­sis me­ga­li­ti­nis rū­tos, mū­sų tau­ti­nio au­ga­lo at­vaiz­das Že­mė­je!?

Be­je, ko­dėl ši au­ga­lo pie­ši­nio kom­po­zi­ci­ja pri­me­na Ge­di­mi­nai­čių stul­pus, dvel­kia kos­mi­ne ne­ži­nia ir ne­že­miš­ka pra­sme.!? Su­ta­pi­mai? Ne­si­no­ri mir­ti iš kuk­lu­mo. Dau­ge­liui to­kia ži­ni­ja, tai – fan­ta­zi­jos, ku­rias pa­tiems rei­kės su­si­ras­ti bib­lio­te­ko­se ar vi­ki­pe­di­jo­se. Bū­ti­nai. Nes ne­pers­kai­ty­tos kny­gos ker­ši­ja..!

Grįž­ki­me į Kar­pa­tus.

Jei ti­kė­sime 1972 me­tų Va­ti­ka­no moks­li­nin­kų dar­bais, prie­šis­to­ri­niais lai­kais šiais kal­nais į Lie­tu­vą at­ke­lia­vo kop­lyts­tul­piai. Juo­se rū­ta ne­mi­ni­ma, to­dėl be­lie­ka drau­giš­kai žvilg­te­lė­ti į bū­si­mus Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­den­tus, su­va­žia­vu­sius į sto­ja­muo­sius – jų bū­si­mų moks­li­nių dar­bų lauks Tė­vy­nė! Ir į smalsius šiau­lie­čius, šia­me straips­ne­ly­je kai ką su­ži­no­ju­sius apie rū­tas, jo­va­rus, pa­par­čių žie­dus ir „Šiau­lius – uni­ver­si­te­ti­nį mies­tą“.

Ba­zi­lis­kas bi­jo rū­tų ir šer­mo­nė­lio“. Dail. Wen­ces­las Hol­lar gra­viū­ra. XV a.