Naujausios
KOMENTARAS
Apie „lygius“ ir “lygesnius“ šiauliečius
Vigmantas Butkus
Menininkas atrakcionistas Vilius Puronas atlieka labai gerą darbą. Kurdamas skardinius dirbinius, kurie mieste nelegaliai pakabinami ar pastatomi, jis padeda suprasti, koks yra tikrasis politikų ir valdininkų teisinis, pilietinis sąmoningumas. Taip buvo bulvare pakabinto „Kardo“ ir Seimo nario Valentino Mazuronio atveju, taip yra dabar “krepšininko“ ir miesto mero, Savivaldybės administracijos direktoriaus ir Administracijos atveju.
Meras Justinas Sartauskas apie nelegalų statinį sako: „Aš viską žinau ir leidžiu. O kodėl turėčiau neleisti?“ Padėsiu merui susigaudyti: atsakysiu į jo paties iškeltą klausimą. Meras tiesiog neturi teisės nei leisti, nei neleisti ką nors mieste statyti ar nestatyti. Tokių leidimų išdavimas ar neišdavimas nėra mero funkcija. Kitaip tariant, meras paprasčiausiai savivaliauja.
Lygiai taip pat savivaliauja Savivaldybės administracija, vadovaujama direktoriaus Vlado Damulevičiaus, be oficialiai privalomų derinimų ir sprendimų priimdama „žodinį nutarimą“ leisti statyti “krepšininko“ (vadinamo “Penktuoju kėliniu“) skulptūrą. Galima pono Vlado Damulevičiaus pasiteirauti: kas yra “žodinis nutarimas“ bent kiek rimtesnių urbanistinių-architektūrinių sprendimų atžvilgiu? Kokie savivaldos dokumentai jį apibrėžia, reglamentuoja? Kurie ir kiek administracijos narių turi teisinę galią tą sprendimą priimti?
Dar vienas klausimas: jei nelegalus statinys bus demontuojamas, kas už tą darbą mokės? Vėl bus kišama ranka į praskolintą miesto biudžetą ir mokėsim mes visi ar iš savo kišenių sumokės tie, kas leido „Krepšininką“ statyti?
Miesto meras sako, kad „krepšininkas“ jam “labai patinka“. Priminsiu, kad buvo daug žmonių, kuriems patiko kažkada Šiauliuose pastatytos “Šlepetės“ prezidentui Valdui Adamkui. Tačiau “Šlepetės“ buvo iš karto su triukšmu nugriautos. Išvada lyg ir viena: nelegaliai statyti, paprasčiau kalbant, savivaliauti Šiauliuose negalima eiliniam miestiečiui, bet galima merui, Administracijai. Ar tai neprimena garsaus antiutopinio Džordžo Orvelo kūrinio “Gyvulių ūkis“, kuriame veikėjai pamažu buvo suskirstyti į “lygius“ ir “lygesnius“?
Meras gal ir laiko save „lygesniu“ už “Šlepečių“ statytoją, bet elgiasi lygiai taip pat. Matyt, yra vadovaujamasi žymaus antikos mąstytojo Senekos posakiu: kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui. Tai yra miesto meras ir Savivaldybės administracija su direktoriumi priešakyje gali sau leisti savivaliauti, bet eilinis šiaulietis to sau leisti negali?
Koks pavyzdys miestiečiams rodomas? Kokia teisinė, pilietinė atmosfera sukuriama? Sąžiningai atsakykim į šiuos klausimus kiekvienas sau.
citata: Meras neturi teisės nei leisti, nei neleisti ką nors mieste statyti ar nestatyti. Meras savivaliauja.
