Apie Verbų šventę – netradiciškai

IŠ PO SKRYBĖLĖS

Apie Ver­bų šven­tę – ne­tra­di­ciš­kai

Iš tie­sų, kas tai per šven­tė? Vi­ki­pe­di­jo­se ji iš­si­vys­tė iš pal­mių ir neaiš­kiais ke­liais at­vy­ko pas mus. Ar ji ne­si­pjau­na su Žmo­gaus tei­sių dek­la­ra­ci­ja?

Pag­rin­di­nis bruo­žas, ta­pęs et­nog­ra­fi­niu pa­pro­čiu aukš­tai­čiams, že­mai­čiams, dzū­kams ir ki­toms tau­toms, – lei­di­mas muš­ti ar­ti­mą žmo­gų. Į ran­kas paė­mus ka­da­gio ša­ke­lę, at­sar­giai su­šer­ti šei­mos na­riui ar at­si­tik­ti­niam praei­viui per kup­rą, pa­ly­dint žo­džiais, nuo mu­šei­kos nui­man­čiais at­sa­ko­my­bę:

„Ne aš mu­šu, ver­ba mu­ša!“

Ši fal­šo ir ne­nuo­šir­du­mo ak­ci­ja, kve­pian­ti Bau­džia­muo­ju ko­dek­su, kaž­ko­dėl su­ke­lia abie­jų ak­ci­jos da­ly­vių šyp­se­nė­les. Ak, tas mū­sų tau­tos men­ta­li­te­tas! O jei tas mu­šei­ka yra mu­ži­kas ir su­gal­vos muš­ti per akis? O jei, pavyzdžiui, nor­ve­gai pa­ma­tys to­kiu bū­du mu­ša­mą mo­ti­ną – ją bū­ti­nai atim­tų iš pien­bur­nio ir ati­duo­tų ki­tai šei­mai, ku­rio­je šei­mos na­rių muš­ti ne­lei­džia­ma...

Ling­vis­tams žo­dis „ver­ba“ – sla­viz­mas, o Šiau­lių ja­no­nie­čiams – lo­ty­niš­kas žo­dis gim­na­zi­jos de­vi­ze (Res non ver­ba). Kaž­kas pa­na­šaus ir su lie­tu­viš­kai sla­viš­ku Vir­ba­lio pa­va­di­ni­mu, ir su mū­sų lie­tu­viš­kai lo­ty­niš­kais Ver­bū­nais.

Et­nog­ra­fai pa­žy­mė­jo, kad šiau­lie­čių ver­bos sky­rė­si nuo ki­tų Lie­tu­vos ra­jo­nų sa­vo de­ko­ru – to­ji ka­da­gio ša­ke­lė čia bū­da­vo puo­šia­ma de­ko­ra­ty­vi­nė­mis gė­le­lė­mis. O vil­nie­tiš­kos ver­bos! Jos – uni­ka­lus tau­to­dai­lės reiš­ki­nys iš džio­vin­tų, dau­gias­pal­vių au­ga­lė­lių, ta­pęs vi­sos Lie­tu­vos Ver­bų sek­ma­die­nio vi­zi­ti­ne kor­te­le.

Sa­vo lai­ku to­kios ver­bos idė­ja ta­po įkvė­pi­mo ir vi­zi­jos šal­ti­niu Šiau­lių uni­ver­si­te­to Di­zai­no ka­ted­ros stu­den­tams, ku­rie bu­vo ga­vę už­duo­tį pro­jek­tuo­ti mies­to inf­rast­ruk­tū­ros įran­gą. Gai­la, kad san­tvar­kų griū­tis su­stab­dė pra­dė­ju­sią įsi­bė­gė­ti pra­mo­ni­nės dai­lės spe­cia­lis­tų ruo­ši­mo sis­te­mą, ku­rią drau­giš­kai rė­mė mies­to pra­mo­ni­nin­kai.

Nes... Kam ug­dy­ti sa­vus spe­cia­lis­tus, jei ga­li­ma už Eu­ro­pos pi­ni­gus iš tos pa­čios Eu­ro­pos pirk­ti ti­pi­nius švies­tu­vus, ran­dant šim­tus pa­tei­si­ni­mų eko­no­miš­kai pra­smin­giems „at­ka­tams“: ir ge­rą sko­nį, ir pro­fe­sio­na­lu­mą. Ir bend­rai...

Ši uni­ka­li „elekt­ro­ver­ba“ te­bė­ra iš­li­ku­si vie­no­je iš Šiau­lių įmo­nių. Ne es­ki­zas ir ne mu­sių nu­tu­pė­tas, mu­zie­ju­je be­si­mė­tan­tis pro­jek­tė­lis ar ple­pa­lė­lis. Idė­jos vys­ty­mas mies­tui ga­lė­jo su­teik­ti tai, ko ne­su­ge­bė­tų joks ka­ta­lo­gų pro­duk­tas, ta­čiau...

To­bu­lin­ti­na idė­ja vie­šos erd­vės ap­švie­ti­mui ir ori­gi­na­liam mies­to puo­ši­mui? Tal­šos švy­tu­rio frag­men­tas? Nu­žu­dy­ta ini­cia­ty­va? Žu­di­kų pa­var­dės ži­no­mos, bet nie­kas jiems ne­be­su­gie­dos Rek­viem.

Iš­su­ko ku­da­šių.

Vilius PURONAS

Autoriaus nuotr.

„Elekt­ro­ver­ba“ – de­ko­ra­ty­vi­nio mies­to švies­tu­vo idė­ja. Au­to­rė Ni­jo­lė Mur­zie­nė, di­zai­ne­ris V. Pu­ro­nas.

Vilniaus krašto verba.