Ar didžiuotis, kad esi lietuvis – blogai?

KO­MEN­TA­RAS

Ar di­džiuo­tis, kad esi lie­tu­vis – blo­gai?

Regina MUSNECKIENĖ

Vis dar pri­si­me­nu vaiz­dą – Vil­niu­je Ko­vo 11-ąją ei­na tau­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių bū­rys ir ne­ša pla­ka­tą: „Di­džiuo­juo­si, kad esu lie­tu­vis“.

Ži­niask­lai­da be­si­di­džiuo­jan­čius mik­liai pa­va­di­na na­cio­na­lis­tais.

Bet ar di­džiuo­tis tuo, kad esi lie­tu­vis, iš tie­sų yra blo­gai?

Ar sa­vo tau­tiš­ku­mu tu­ri tei­sę di­džiuo­tis tik pran­cū­zai, vo­kie­čiai ir bri­tai, ita­lai ir ki­tos di­džio­sios tau­tos? O lie­tu­viai sa­ve tu­rė­tų lai­ky­ti Bal­ti­jos smulk­me, kaip mus va­di­na Vla­di­mi­ras Ži­ri­novs­kis?

Ko­dėl tas il­gų oku­pa­ci­jų pa­lik­tas nuo­lan­ku­mas, per­dė­tas nu­si­že­mi­ni­mas ir kuk­lu­mas mus tu­rė­tų ly­dė­ti ir da­bar, kai esa­me lais­vi?

Juk to­kio­je ma­žo­je mū­sų ša­ly­je yra daug Lie­tu­vos var­dą gar­si­nan­čių tau­tie­čių. Kiek ta­len­tų kla­jo­ja po pa­sau­lį! Kiek pui­kių sa­vo pro­fe­si­jos ži­no­vų dir­ba Lie­tu­vai ir pa­sau­liui!

Mū­sų li­te­ra­tū­ra ne­tu­ri he­ro­ji­nio epo. Ar tai vėl­gi ne­reiš­kia per­ne­lyg di­de­lio mū­sų kuk­lu­mo, ne­mo­kė­ji­mo pa­si­gir­ti? Juk tai, kad ne­su­kur­ta he­ro­ji­nio epo, ne­reiš­kia, kad ne­tu­ri­me did­vy­rių!

Kar­tais ant­rą kar­tą per­skai­tau lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kų ro­ma­nus. Skau­džios ka­rų, po­ka­rio ko­vos, ko­lek­ty­vi­za­ci­jos is­to­ri­jos traiš­ko­mi šei­mų li­ki­mai, kai nie­ko ne­reiš­kia nei šei­mos tur­tas, nei žmo­gaus gy­vy­bė, kai už is­to­ri­jos po­sū­kius sa­vo gy­ve­ni­mu tu­ri at­sa­ky­ti ei­li­nis žmo­gus.

Ar vi­sa tai iš­ken­tę lie­tu­viai nė­ra did­vy­riai? Ar jų pa­li­kuo­nys ne­tu­ri tei­sės di­džiuo­tis sa­vo tė­vais ir se­ne­liais?

To­dėl ir glu­mi­na są­mo­nin­gas ar ne­są­mo­nin­gas kai ku­rių lie­tu­vių no­ras men­kin­ti sa­vo tau­tą, kal­tin­ti iš­ki­liau­sius jos žmo­nes.

Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis per te­le­vi­zi­ją „su­ka­si“ keis­ta rek­la­ma, ku­rio­je Lie­tu­va va­di­na­ma sa­vi­žu­džių, al­ko­ho­li­kų, kaž­ko­kių ag­re­so­rių ša­li­mi, ku­rio­je vos ne kas tre­čias vai­kas ir kas ant­ra mo­te­ris pa­ti­ria smur­tą.

Kam rei­ka­lin­ga ir kam nau­din­ga to­kia rek­la­ma apie mū­sų ša­lį? Ne­jau­gi mums pa­tiems?

Gy­ve­nu kai­me. Ap­link darbš­čios, pa­do­rios šei­mos. Darbš­tūs, pa­do­riai gy­ve­nan­tys jų vai­kai. Tvir­ti, at­sa­kin­gai į gy­ve­ni­mą žiū­rin­tys ūki­nin­kai. Perk­ra­tau min­ti­mis dau­gia­bu­tį, ku­ria­me gy­ve­nau. Iš ke­tu­rias­de­šim­ties šei­mų – gal po­ro­je kar­tais pro lan­gus pa­si­girs­ta keiks­mai. Gal dar po­ro­je smur­tau­ja­ma? Ar­ba to­se pa­čio­se šei­mo­se ir ge­ria­ma, ir smur­tau­ja­ma... Ki­tos šei­mos dir­ba, au­gi­na vai­kus, le­kia į so­dus...

Išp­la­ti­na­mas pra­ne­ši­mas, kad kiek­vie­nas lie­tu­vis iš­ge­ria po 15 lit­rų deg­ti­nės per me­tus. Pas­kui paaiš­kė­ja, jog skai­čius ge­ro­kai iš­pu­čia į mū­sų ša­lį at­va­žiuo­jan­tys, pi­gaus al­ko­ho­lio pa­si­go­dė­ję tu­ris­tai.

Kas ir iš kur „su­ren­ka“ to­kius skai­čius? Ko­dėl nu­va­žia­vę į sve­čią ša­lį al­ko­ho­li­kais tu­ri jaus­tis ir vi­siš­ki abs­ti­nen­tai?

Tau­tos žie­du sa­ve lai­kan­ti mo­te­ris pa­ra­šo apie mū­siš­kius, per ka­rą šau­džiu­sius žy­dus.

Ki­ta, pa­dir­bė­ju­si biu­rok­ra­te mi­nis­te­ri­jo­je, su­nie­ki­na poe­tą Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių – tau­tos kul­tū­ros sim­bo­lį, vie­ną iš ta­len­tin­giau­sių ir są­ži­nin­giau­sių as­me­ny­bių.

Kas tai – ne­są­mo­nin­gi iš­si­šo­ki­mai? Ar są­mo­nin­gas sa­vo tau­tos nie­ki­ni­mas?

Taip, ne­pa­neig­si fak­tų. Sau­je­lė lie­tu­vių ko­la­bo­ra­vo vo­kie­čiams šau­dy­da­mi žy­dus. O kiek lie­tu­vių, ri­zi­kuo­da­mi sa­vo gy­vy­bė­mis, gel­bė­jo žy­dų vai­kus, slė­pė tarp bū­rio sa­vo ma­žy­lių, da­li­jo­si pa­sku­ti­niu kąs­niu? Tai ar ga­li­ma lie­tu­vių tau­tą pa­dė­ti tik ant vie­nos ho­lo­kaus­to svars­tyk­lių pu­sės?

Kiek ga­li­ma dras­ky­ti se­nas žaiz­das ir pa­tiems sa­ve plak­ti, vis iš nau­jo gar­si­nan­tis kaip žy­dšau­džių tau­tai, vie­šai lyg ne­šva­rų in­ty­mų skal­bi­nį var­tant sa­vo gė­dą?

Už­sie­nio tu­ris­tai Lie­tu­vą įvar­di­ja kaip sau­gią ir tvar­kin­gą ša­lį. Praė­ju­siais me­tais Lie­tu­vą re­ko­men­da­vo ap­lan­ky­ti pa­sau­li­niai tu­riz­mo gi­dai ir ži­niask­lai­dos ly­de­riai „Lo­ne­ly Pla­net“ ir „For­bes“.

Ta­čiau ak­cen­tuo­ja­ma ir tai, kad Lie­tu­va ne­tu­ri įvaiz­džio for­ma­vi­mo už­sie­ny­je stra­te­gi­jos ir koor­di­nuo­jan­čios ins­ti­tu­ci­jos, nors tu­riz­mo sek­to­rius su­ku­ria 4,8 pro­cen­to ša­lies BVP ir dar tu­ri mil­ži­niš­ką nepa­nau­do­tą po­ten­cia­lą.

Pa­ban­dy­ki­me įsi­vaiz­duo­ti, kaip jaus­tu­mė­mės, jei­gu ži­nios kas­dien pra­si­dė­tų ne nuo ava­ri­jų, ne­lai­mių ir ki­tų blo­gų nau­jie­nų, o nuo Lie­tu­vos žmo­nių pa­sie­ki­mų.

Juk kas­dien ką nors nau­jo at­ran­da moks­li­nin­kai, po ke­le­tą gy­vy­bių iš­gelbs­ti gy­dy­to­jai, ga­bių ir ta­len­tin­gų jau­nuo­lių at­ran­da mo­ky­to­jai. Tur­būt die­na po die­nos pra­dė­tu­me di­džiuo­tis sa­vo kraš­tu ir sve­tur iš­va­žia­vę ne­si­gė­dy­tu­me pri­si­pa­žin­ti, jog esa­me lie­tu­viai.