Aš no­riu gy­ven­ti...

Ka­ro ai­das (8)

Aš no­riu gy­ven­ti...

Gra­ži­na ŠI­VO­KIE­NĖ

Lai­kui bė­gant tas įvy­kis iš­di­lo iš at­min­ties, kaip ir dau­ge­lis ki­tų įvy­kių, o to­ji žy­dė, re­gis, tą pyk­tį kant­riai ne­šio­jo­si šir­dy ir, iš­mu­šus rei­kia­mai va­lan­dai, jį man žiau­riau­siu bū­du pri­mi­nė – gau­nu vals­ty­bės krai­te­lį: pal­tu­ką, ba­tu­kus, dvi su­knu­tes, du pa­ta­ly­nės komp­lek­tus, pa­są ir su tuo tur­te­liu esu iš­va­ro­ma į sta­ty­bos tech­ni­ku­mą.

Ir aky­se man vėl sto­jas vaiz­de­lis – kaip, Šar­lo­tės ly­di­ma, aš išei­nu iš Lio­bin­cų na­mų. Kad jie man bran­gūs, su­pra­tau daug vė­liau – Vil­niaus vai­kų na­muo­se. Pa­siil­gu­si jų, ra­šau laiš­kus ir siun­čiu į Vo­kie­ti­ją. Ne­rei­kė­jo ta­da nei pa­što ženk­lų, nei vo­kų – su­lanks­tai ka­rei­viš­ką tri­kam­pį, vie­noj pu­sėj už­ra­šai ga­vė­jo ad­re­są, ki­toj – sa­vo, įme­ti į pa­što dė­žu­tę ir lau­ki at­sa­ky­mo.

Ra­šiau aš tuos laiš­kus ne kam­ba­ry­je prie sta­lo, o įlin­du­si į Vai­kų na­mų šuns bū­dą – kad nie­kas ne­ma­ty­tų.

Šu­ne­lis mie­lai už­lei­džia man sa­vo guo­lį.

Iš­siun­čiau dau­gy­bę laiš­kų, bet ne­su­lau­kiau nė vie­no at­sa­ky­mo. Ką, už­mir­šo jie ma­ne? Gal ir taip. Juk jie ap­gau­le iš­vi­lio­jo ma­ne iš na­mų ir ati­da­vė ru­sams! Py­kau ir at­lei­dau. At­lei­dau ir vėl py­kau. Da­bar jau dėl to, kad neat­sa­ko man į laiš­kus.

Tik po dau­ge­lio me­tų su­ži­no­siu, kad jie ga­vo tik vie­ną to­kį ma­no ap­verk­tą tri­kam­pė­lį ir tuoj pat iš­siun­tė at­sa­ky­mą – tvar­kin­gai, su pa­što ženk­lais, so­li­džia­me vo­ke, ko­kie nau­do­ja­mi tarp­tau­ti­nuo­se su­si­ra­ši­nė­ji­muo­se. Ne­kant­rau­da­mi lau­kę at­sa­ky­mo, bet ne­su­lau­kę. Ir vėl ra­šę, ir vėl ne­su­lau­kę, net vie­nu mo­men­tu bu­vo nu­spren­dę, kad ma­nęs ne­bėr gy­vos.

Bet at­me­tę ši­to­kią bai­sią min­tį ir per Tarp­tau­ti­nį Rau­do­ną­jį Kry­žių vėl puo­lę ieš­ko­ti ma­nęs Lie­tu­vo­je, aiš­ku, Lio­binc pa­var­de, ir, ži­no­ma, ne­ra­do, nes ne­ga­lė­jo ras­ti – va­di­na­si, ne at­si­tik­ti­nai aš dar Vo­kie­ti­jo­je bu­vau pa­da­ry­ta Rais, o Lie­tu­vo­je per­krikš­ty­ta į Rim­šiu­tę – spe­cia­liai, kad nie­kas ma­nęs ne­ras­tų...

Pra­ra­du­si vil­tį Ema aną ma­no laiš­ke­lį su­si­vynio­jo į no­si­nę ir ne­šio­jo­si ki­še­nė­lė­je kaip re­lik­vi­ją ar šven­te­ny­bę, ir sa­kė sa­vo duk­roms: „Jei ka­da nors mū­sų mer­gai­tė at­si­ras, neap­leis­ki­te jos“, o Fe­lik­sas nuo sa­vęs pri­dū­rė: „Gra­ži­na yra mū­sų šei­mos na­rys“.

Tai bu­vo lyg prie­sa­kas – lauk­ti ma­nęs, ka­ro vai­ko, ir ieš­ko­ti ma­nęs, jei tai bus įma­no­ma. Bet aš pa­ti tuos ge­rus žmo­nes su­si­ra­dau. Ap­si­džiau­gė ma­ne pa­ma­tę. Ap­si­ka­bi­nom, iš­si­bu­čia­vom. Ema jau bu­vo mi­ru­si. Am­ži­ną jai atil­sį. O jos vai­kai paaiš­ki­no: „Mes vyk­do­me ma­my­tės prie­sa­ką – su­ras­ti Gra­žu­tę, ir ačiū Die­vui, kad tu at­si­ra­dai“.

Ir tik ta­da aš su­ži­no­jau, kad esu ne jų vai­kas, o ka­ro ke­liuo­se pa­si­kly­du­si lie­tu­vai­tė, ku­rią jie pri­glau­dė prie sa­vo vai­kų.

Ir vėl aša­ros.

Ta ge­ra mo­te­ris gal­vo­jo apie ma­ne, ru­sų iš­plėš­tą iš šei­mos. Ir aš mąs­tau ir mąs­tau: kiek skaus­mo, kiek ne­tek­čių, kiek aša­rų sly­pi už to bai­saus žo­džio – Ka­ras: iš­dras­ky­ti žmo­nių li­ki­mai ir gy­ve­ni­mai, išar­dy­tos šei­mos, su­griau­ti kai­mai ir mies­tai, tė­vus pra­ra­dę vai­kai, ir tė­vai, pra­ra­dę sa­vo vai­kus. Vi­sa tai mes, ka­ro vai­kai, per­gy­ve­no­me ir lyg ne­gy­jan­čią žaiz­dą ne­šio­ja­mės vi­są gy­ve­ni­mą.

Vi­sais tais per­gy­ve­ni­mais ir vi­so­mis to­mis ne­tek­ti­mis ne­ši­ni mes atė­jo­me į po­ka­rį – į tai­ką. De­ja, de­ja, de­ja. Gim­ti­nė­je li­ko pur­vi­na sve­ti­mo ka­rei­vio pė­da, už­min­ta ant mū­sų vals­ty­bės Nep­rik­lau­so­my­bės.

Mes – ši­to tai­kaus, bet niū­raus lai­ko­tar­pio jau­ni­mas. Tik mes ir gal dar Aukš­čiau­sia­sis ga­li pa­liu­dy­ti, ką kiek­vie­nas mū­sų at­si­ne­šė­me sie­lo­je, pen­kias­de­šimt penk­tai­siais praei­to šimt­me­čio me­tais sto­da­mi į Vil­niaus sta­ty­bos tech­ni­ku­mą. Ne vi­si iki tų me­tų tu­rė­jo ga­li­my­bę mo­ky­tis, to­dėl mū­sų kur­se – 15-22 me­tų jau­ni­mas. Vi­sus vie­naip ar ki­taip bu­vo pa­lie­tęs ka­ras ir kru­vi­nas po­ka­ris.

Gy­ve­no­me kam­ba­riuo­se po 5-20. Iš ko­lū­kio lau­kų nak­ti­mis pa­vog­tų bul­vių, ko­pūs­tų, mor­kų ant pri­mu­so ar ki­ro­ga­zo vi­sam kam­ba­riui ver­da­me ko­pūs­tie­nę. Jei kas iš na­mų at­si­ve­žė bry­zą la­ši­nių ar pus­puo­dį svies­to – vi­sam kam­ba­riui ba­lius. Net ir tiems, ku­rie ne­tu­ri­me gim­tų­jų na­mų, tarp to­kių esu ir aš. Žie­mos ato­sto­gas lei­džiu bend­ra­bu­ty­je, o va­sa­rą pra­kai­tą brau­kiu sta­ty­bo­se – kar­tu su be­to­nuo­to­jais, tin­kuo­to­jais ir mū­ri­nin­kais.

Tu­riu už­si­dirb­ti duo­nai ir dra­bu­žė­liui.

Pri­si­me­nu, sta­to­me bend­ra­bu­tį aukš­to­sios par­ti­nės mo­kyk­los stu­den­tams Vy­tau­to Mont­vi­los gat­vė­je. Tas stip­riai su­ręs­tas ru­sų ar­chi­tek­tū­ros pa­sta­tas te­bes­to­vi ir šian­dien. Dir­bu be­to­nuo­to­jų bri­ga­do­je. Ma­no po­ri­nin­kė, stam­bi it bok­si­nin­kė mo­te­ris, tiek pri­drė­bė ant pa­dėk­lo be­to­no, kad ma­ne net šiur­pas apė­mė – ne­pa­kel­siu!

– No­ri pi­ni­go – pa­kel­si, – ker­ta ji ir su­ko­man­duo­ja: – Aš –prieky, tu, mer­ge­le, iš pa­skos! Marš!

Ei­nam. Ji – prie­ky, aš svir­du­liuo­ju iš pa­skos. O rei­kia ne tik ne­šti, rei­kia ir kop­ti laip­te­liais aukš­tyn, kur triū­sia be­to­nuo­to­jai. Rė­kiu: „Ne­pa­ne­šu!“ „Ne­si­mu­liuok!“, – su­rin­ka po­ri­nin­kė. Su­lig tais žo­džiais naš­čiai iš­slys­ta man iš ran­kų ir kris­da­mi nu­broz­di­na mo­te­riai blauz­das ir kul­ną. „Le­be­da!“ – su­krio­kia mo­te­ris ir at­si­vėdė­ju­si tren­kia man to­kį an­tau­sį, kad aš aki­mirks­niu su­si­lei­džiu ant že­mės.

Ap­si­ver­kiu ir, nie­kam nie­ko ne­sa­kiu­si, iš­nyks­tu į bend­ra­bu­tį. Praž­lium­bu­si vi­są nak­tį, ry­tą į dar­bą nei­nu. Va­ka­re du­ris pra­ve­ria dar­bų vyk­dy­to­jas Jan­kaus­kas su bri­ga­di­nin­ku Fio­do­ro­vu, klau­sia, kas nu­ti­ko, kad ne­bu­vau dar­be, aš pa­pa­sa­ko­ju, kas nu­ti­ko, ir jie­du nu­ste­bę, kad ši­to­kią kū­dą mer­gai­čiu­kę pri­sta­tė prie to­kio sun­kaus dar­bo.

– Čia daug mū­siš­kių, – ta­rė Fio­do­ro­vas, – jie ta­vęs, duk­re­le, ne­leis skriaus­ti.

Ne­sup­ran­tu: kas tie mū­siš­kiai? Aš čia jo­kių mū­siš­kių ne­tu­riu. Jan­kaus­kas paaiš­ki­na – trem­ti­niai...

Trem­ti­nys ir pa­ts Fio­do­ro­vas, to­dėl jis – Lie­tu­vo­je...

Jie­du pai­ma ma­ne sa­vo glo­bon, ir dau­giau man ne­be­rei­kia vilk­ti be­to­no į ant­rą aukš­tą.

Už ką Fio­do­ro­vas bu­vo iš­trem­tas į Si­bi­rą – ne­si­sa­kė. Nors ir aš juk trem­ti­nė – iš Vo­kie­ti­jos ati­trem­ta į Lie­tu­vą.

Ki­tą va­sa­rą bu­vau pri­skir­ta prie mū­ri­nin­kų. Tem­piu jiems ply­tas ir skie­di­nį. Ap­link – bai­siau­sia pliur­zė. Ant ši­tos pliur­zės už­mes­tos ke­lios pa­lai­dos len­tos – pa­da­ry­tas len­ti­nis ša­li­gat­vis. Tem­piu ap­si­ka­bi­nu­si glė­bį ply­tų, len­tos stai­ga su­si­sker­suo­ja, ir aš iki ke­lių smun­ku į mo­lio pliur­zę. Ir kad pa­si­girs ko­lek­ty­vi­nis vy­rų ir mo­te­rų žven­gi­mas, o aš sto­viu to­je pliur­zė­je ir pa­ju­dėt ne­ga­liu. O jie žven­gia. Ge­rai, kad iš kaž­kur at­si­ran­da dar­bų vyk­dy­to­jas Ro­žins­kas su pa­dė­jė­ju ir ma­ne iš­trau­kia.

To­kie skau­dūs pri­si­mi­ni­mai.

Skur­dus gy­ve­ni­mas ver­tė mus gal­vo­ti, kaip pra­si­mai­tin­ti, kaip nu­si­pirk­ti ba­tu­kus, pal­tu­ką ir kit­ką, kas rei­ka­lin­ga žmo­gui, kaip vie­nas ki­tam pa­dė­ti bė­do­je, li­go­je ar šei­mos ne­lai­mė­je. Kaip skur­džiai be­gy­ve­no­me, bet kny­gai, teat­rui ar kon­cer­tui Fil­har­mo­ni­jo­je vi­suo­met at­si­ras­da­vo rub­lis. Jei ne sa­vas, tai pa­si­sko­lin­tas – iki sti­pen­di­jos...

To­kie bu­vo­me – ver­žė­mės į švie­są.

Kar­tais švys­tel­da­vo sau­lu­tė. Man – kai į kla­sę įei­da­vo vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­ja Špi­cai­tė. Mud­vi kal­bė­da­vo­mės vo­kiš­kai, tuo nu­ste­bin­da­mi vi­sus bend­raam­žius. Ji gy­ve­no Žvė­ry­ne. Sy­kį pa­si­kvie­tė ma­ne į sve­čius. Pas­kui – dar kar­tą, dar ir dar. Pa­pa­sa­ko­jau jai apie sa­vo gy­ve­ni­mą, nors Li­di­ja Kons­tan­ti­nov­na ir bu­vo pri­sa­kiu­si ši­to nie­ka­da ne­da­ry­ti – aš, jos pyk­čiui, ry­žau­si da­ry­ti...

Mo­ky­to­ja už­jau­tė ma­ne – kai bus sun­ku, ateik, sa­kė, ir aš ta­pau jos nu­my­lė­ti­ne.

Bū­na to­kių mo­kyk­lo­se...

Tie sun­kūs stu­di­jų me­tai mus su­tel­kė ir su­vie­ni­jo. Da­lin­da­vo­mės ne tik­tai ko­lek­ty­vi­ne ko­pūs­tie­ne, bet ir duo­nos, svo­gū­no ar cuk­raus ga­ba­lė­liu – pu­sės pa­di­nės duo­nos ke­pa­liu­ko ir vie­no svo­gū­no už­tek­da­vo mums, trims mer­gai­tėms, pra­si­mai­tin­ti vi­są sa­vai­tę, li­ku­sią iki sti­pen­di­jos. Pri­si­me­nu, Mag­du­tė Nau­ja­ly­tė, vy­res­nė už ma­ne, ir An­ge­lė Ruk­šė­nai­tė nuo sa­vo duo­nos ke­pa­lo at­rie­kia rie­kę, da­lį jos pa­mer­kia­me į pa­sal­din­tą van­de­nį stik­li­nė­je ir taip pa­si­ga­mi­na­me dzū­kiš­ko mu­ti­nio, li­ku­sį duo­nos ga­ba­liu­ką baks­no­ja­me į drus­ką ir val­go­me su svo­gū­nu – to­kie bū­da­vo mū­sų pus­ry­čiai, kar­tais – pie­tūs, kar­tais – va­ka­rie­nė, o kar­tais – ir vis­kas kar­tu...

Mes to­kie so­tūs ir lai­min­gi sku­ba­me į pa­mo­kas. Taip mes ta­po­me drau­giš­ki, su­pra­tin­gi ir, ži­no­ma, už­jau­čian­tys vie­nas ki­tą.

Kur­se gre­ta vie­nas ki­to sė­dė­jo skir­tin­gų pa­žiū­rų, skir­tin­gų sto­vyk­lų at­sto­vai – miš­ki­nių ir stri­bų vai­kai, ta­čiau tai ne­truk­dė gy­ven­ti ir iš­gy­ven­ti tą sunk­me­tį.

Mes bu­vo­me mū­sų vals­ty­bės ne­lai­mės vai­kai.

O už tech­ni­ku­mo lan­gų vi­rė gy­ve­ni­mas. Kar­tais su­pran­ta­mas, kar­tais ne, bet mums rū­pi bū­ti kar­tu su juo. Iš­girs­ta­me – Ra­sų ka­pi­nė­se vyks­ta Vil­niaus stu­den­ti­jos maiš­tas. Ir man pir­mas klau­si­mas – ko­dėl ka­pi­nė­se? Pa­si­ro­do, šian­dien – Vė­li­nės. O kas tos Vė­li­nės? Dan­guo­lė De­guc­kai­tė man paaiš­ki­na, kad tai mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo die­na.

Tai ko­dėl stu­den­tai to­kią die­ną maiš­tau­ja?

Pa­si­ro­do, val­džia už­drau­dė Vė­li­nes švęs­ti.

Ko­dėl? Juk tai mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo die­na!

Va­di­na­si, mi­ru­sių­jų ne­ga­li­ma gerb­ti?

Ko­dėl?

Dan­guo­lė man ne­ga­li išaiš­kin­ti, sa­ko – rei­kia pa­čiai pa­ma­ty­ti, ir mud­vi le­kia­me į Ra­sas. Nus­tem­bu nuo ten pa­ma­ty­to gro­žio – ka­pi­nės ži­bė­te ži­ba nuo žva­ku­čių lieps­ne­lių. Pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me ma­tau to­kį vaiz­dą. Net šiur­pu­liu­kai nu­pur­to. Jau­ni­mas dai­nuo­ja dai­nas – Dan­guo­lė man aiš­ki­na, kad ne dai­nas, o gies­mes, ku­rios ne dai­nuo­ja­mos, bet gie­da­mos, ir stai­ga lyg šal­tas vė­jas nu­vil­ni­ja šnabž­de­sys: „Ka­rei­viai su­pa ka­pi­nes!“

Nu­pur­to Rytp­rū­sių šal­tu­kas – kas da­bar bus? Šau­dys, kaip tų Rytp­rū­sių vai­kus? Iš­mes į orą ir šau­dys – kaip gy­vus tai­ki­nius? Ir jau gir­di­me – atū­žia sunk­ve­ži­miai.

At­va­žiuo­ja mū­sų suim­ti?

Abi su Dan­guo­le iš­len­da­me pro sky­lę ka­pi­nių zo­ma­te ir neat­sig­rįž­da­mos du­mia­me į bu­vu­sius ma­no Na­mus – vi­sos tos sky­lės, vi­sos tos ka­pi­nės man ge­rai pa­žįs­ta­mos, nes ma­no bu­vę Vai­kų na­mai ana­pus tvo­ros, ir aš tų is­to­ri­nių ka­pi­nių ty­lo­je esu pra­lei­du­si ne vie­ną pa­va­sa­rio va­lan­dą, kai su­žy­di ka­pi­nių lie­pos, kaš­to­nai ir gė­lės.

Tas neei­li­nis įvy­kis mus dar la­biau su­vie­ni­jo, sa­ky­čiau, su­tel­kė, su­glau­dė. Su ne­ri­mu lauk­da­vo­me nak­ties. Ateis ir iš­si­ves, kaip iš­si­ve­dė dės­ty­to­ją Vy­tau­tą Gir­dzi­jaus­ką. Iš­si­ve­dė – ir din­go mū­sų dės­ty­to­jas. Gal po tre­jų ar ket­ve­rių me­tų aš jį pa­ma­čiau Vil­niu­je, bet jau ne žvit­rų gar­ba­nių , o, sa­ky­tum, prieš lai­ką pa­lie­gu­sį se­nį. Tarp to­kių ga­lė­jo­me at­si­dur­ti ne vie­nas mū­sų. Ypač iš tų, va­di­na­mų nach­lieb­nin­kais – tai­gi liau­dies prie­šų vai­kais...

Pas­kui su­ži­no­siu, kad mū­sų dės­ty­to­jas ka­lė­jo Tai­še­to la­ge­ry­je, grį­žęs iš jo prie pe­da­go­gi­nio dar­bo ne­bu­vo pri­leis­tas – dir­bo kaž­ko­kio­je ga­myk­lo­je. Pas­kui pra­dė­jo ra­šy­ti kny­gas ir da­bar yra Lie­tu­vo­je ži­no­mas ra­šy­to­jas.

Kaip sa­ko­ma, per kan­čias į gar­bę?

Bet kan­čios tuo ne­si­bai­gė: pa­skui, jau Nep­rik­lau­so­my­bės lai­kais, jis lyg bu­vo ap­šauk­tas ko­la­bo­ran­tu...

Po­li­ti­ka tais lai­kais bu­vo juo­des­nė už nak­tį – vi­sa Lie­tu­va gy­ve­no bai­mė­je ir ne­ži­nio­je – it miš­ke gū­džią nak­tį pa­si­kly­dęs ke­lei­vis. Ta­čiau ir tie ne­ra­mūs įvy­kiai jau­ną sie­lą grū­di­no ir ska­ti­no do­mė­tis drau­džia­mais da­ly­kais – lie­tu­vy­bės klau­si­mas švie­tė mums kaip Jo­ni­nių va­ba­lė­lis gū­džią nak­tį.

To­kie bu­vo­me, to­kie esa­me – už­grū­din­ti po­ka­rio vai­kai.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuotr.

Au­gau Emos Ru­gy­tės šei­mo­je Inst­ru­ty­je (Ins­ter­burg). Iš deši­nės – aš su Emos ir Fe­lik­so duk­ra Šar­lo­te ir jos vy­ru Jupp.