Aš noriu gyventi...

Ka­ro ai­das... (7)

Aš no­riu gy­ven­ti...

Gra­ži­na ŠI­VO­KIE­NĖ

Tuo­se na­muo­se aš jau­čiau­si vie­ni­ša, nie­kam ne­rei­ka­lin­ga. Va­di­no mus žyd­šau­džių iš­pe­ro­mis, nach­lieb­nin­kais. To pik­to ru­siš­ko žo­džio pra­smės aš ne­ži­no­jau, bet jis žei­dė, nes bu­vo ta­ria­mas su nea­py­kan­ta, kar­tais su at­vi­ra iro­ni­ja, sa­ky­čiau, ne ta­ria­mas, bet ko­šia­mas pro dan­tis it spjau­da­las, gal dėl to, kad aš ne­sup­ra­tau nei ru­siš­kai, nei lie­tu­viš­kai – kal­bė­jau tik vo­kiš­kai.

Kai pra­mo­kau lie­tu­viš­kai, su­pra­tau, kad mes esa­me vel­tė­džiai ar duo­ne­liau­to­jai, išei­tų lyg sve­ti­mos duo­nos val­gy­to­jai, o kai per­kan­dau vi­sus tuos pik­tus žo­džius, mė­to­mus mū­sų ad­re­su, ne­ga­lė­jau su­pras­ti, ko­dėl aš esu liau­dies prie­šų vai­kas, jei tiks­liau – liau­dies prie­šė, o jei aš iš tik­rų­jų esu liau­dies prie­šė, tai ko­dėl ma­ne iš­plė­šė iš anos vo­kie­čių, tai yra iš tik­ros ru­sų prie­šų šei­mos, kur man bu­vo ge­ra, kur aš tu­rė­jau ir Ma­mą, ir Tė­tį, ir bro­lius, ir se­se­ris, ir iš­plė­šę ati­tem­pė čia vi­sų pa­juo­kai ir pa­ty­čioms?

Kuo aš jiems nu­si­kal­tau?

Tie vai­kų na­mai įkur­ti bu­vu­sia­me vie­nuo­ly­ne. Gy­ve­no čia tik mer­gai­tės, su­ran­kio­tos iš Vo­kie­ti­jos, Len­ki­jos, Gru­zi­jos, iš Uk­rai­nos, Bal­ta­ru­si­jos, net nuo kaž­ko­kio Pa­vol­gio. Ats­ki­rą gru­pę su­da­rė žy­dų mer­gai­tės. Vi­sos mes be tė­vų ir be gi­mi­nių. Vie­nų tė­vai su­šau­dy­ti, ki­tų pa­bė­gę į Va­ka­rus, tre­čių – rep­re­suo­ti, ket­vir­tų – iš­trem­ti į Si­bi­rą, penk­tų...

Tų pa­čių me­tų (1951) ru­de­nį į mū­sų vai­kų na­mus at­ve­žė se­se­ris Pa­puč­kai­tes ir De­guc­kai­tes. Mums jas pri­sta­tė kaip ban­di­tų, tai yra liau­dies prie­šų duk­te­ris.

Va­di­na­si, Lie­tu­vo­je, be ru­sų, gy­ve­na ir kaž­ko­kie ban­di­tai?

Tai koks tas kraš­tas, ku­ria­me aš tu­rė­siu aug­ti ir gy­ven­ti?

Iru­tę Pa­ku­tins­kai­tę at­ve­žė iš In­tos, ku­ri yra Si­bi­re. Ko­dėl iš ten? Nie­kas neaiš­ki­no, tik pa­ti Iru­tė per vie­ną skaus­min­gą at­vi­ru­mo mi­nu­tę pra­ta­rė: „Ten daug mū­sų, lie­tu­vių“. Apie šei­mą nė­ra pra­si­ta­ru­si nė žo­džio. Kaip ji at­si­dū­rė Si­bi­re – ir­gi. Aš jai pa­si­guos­da­vau, kad ma­no na­mai la­bai la­bai to­li, o pa­ti aš ne­ži­nau, ko­dėl esu čia.

Pas­kui at­ve­žė bū­re­lį mer­gai­čių iš Ru­si­jos ir Bal­ta­ru­si­jos, jų tė­vai, sa­kė, ir­gi liau­dies prie­šai. Tai ko­dėl jų duk­te­ris at­ve­žė į Lie­tu­vą? Man keis­ta: jau net ru­sai, lai­mė­ję ši­tą ka­rą, yra liau­dies prie­šai? Tai kas to­ji Ta­ry­bų Są­jun­ga – liau­dies prie­šų vals­ty­bė?

Mums, lie­tu­vi­kėms, su­gau­dy­toms Vo­kie­ti­jo­je, auk­lė­to­ja Li­di­ja Kons­tan­ti­nov­na, at­siųs­ta iš Le­ning­ra­do, daž­nai pri­me­na, kad mes, ši­to­kios, esa­me vi­sam gy­ve­ni­mui pa­ženk­lin­tos, to­dėl, no­rė­da­mos gy­ven­ti ir iš­gy­ven­ti, tu­ri­me bū­ti ty­les­nės už van­de­nį, že­mes­nės už žo­lę...

Prak­tiš­kai to­kias ir išau­gi­no.

To­ji Li­di­ja Kons­tan­ti­nov­na bu­vo in­te­li­gen­tiš­ka mo­te­ris, sun­kiai val­dy­da­ma aša­ras pa­sa­ko­jo apie Le­ning­ra­do blo­ka­dą ir le­ning­ra­die­čius, kren­tan­čius iš ba­do tie­siog gat­vė­se: ti­pe­na per snie­gą se­nu­tė ir stai­ga kren­ta ne­gy­va, tik spau­džia ir spau­džia del­ne sau­je­lę snie­go, o juo­dų var­nų pul­kai jau su­ka ra­tus virš jos, jau ta­pu­sios la­vo­nu.

Jos, tos juo­dos var­nos, ir­gi al­ka­nos.

Ir gal­vo­ju: ar mes so­čios?

La­bai jau ka­žin.

Tai ir mes – lyg tos juo­dos Le­ning­ra­do var­nos?

Iš Vo­kie­ti­jos aš at­vež­ta kaip Gra­ži­na Rais. Kas man su­gal­vo­jo ši­to­kią pa­var­dę, ne­ži­nau. Ano­je šei­mo­je aš bu­vau Gra­žu­tė. Pa­var­dė, aiš­ku, Lio­binc. Tai­gi Gra­žu­tė Lio­binc. Ši­taip bu­vau už­ra­šy­ta ir kla­sės die­ny­ne. Bet į Vil­nių ma­ne at­ve­žė jau kaip Gra­ži­ną Rais, bet iš tos Rais stai­ga pa­da­ro ma­ne Ram­šiū­te. Var­dą pa­lie­ka tą pa­tį.

Grį­žus iš Bo­ro­vo­je, ma­ne nu­ve­da į ru­sų mo­kyk­lą Su­ba­čiaus gat­vė­je, nes esu at­vež­ta iš Ru­si­jos, bet pra­moks­tu ir lie­tu­viš­kai. Ta­da kaž­kie­no nu­ro­dy­mu kraus­tau­si į lie­tu­vių mo­kyk­lą Užu­py­je. Iš tų me­tų pri­si­me­nu kla­sės va­do­vę Va­lę, net iš­sau­go­jau jos nuo­trau­ką, o štai pa­var­dę už­mir­šau. Ji bu­vo pui­ki mo­ky­to­ja. Že­mė­la­py­je ji mums ro­dė Bal­ti­jos jū­rą ir sa­kė: „Čia, mer­gy­tės, mū­sų na­mai na­mu­čiai“.

Vie­nus moks­lo me­tus mo­kau­si Sa­lo­mė­jos Nė­ries vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, į ku­rią pa­tek­da­vo tik rink­ti­nių tė­vų vai­kai. Kaip pa­te­kau aš, ne­ži­nau. Gal kad lais­vai šne­kė­jau vo­kiš­kai?

Is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Pet­ru­lie­nė ma­ne kvie­čia­si į na­mus, vai­ši­na ar­ba­ta, sau­sai­niais, duo­da pa­si­skai­ty­ti prieš ka­rą iš­leis­tų lie­tu­viš­kų kny­gų. Lan­kau Pio­nie­rių ir moks­lei­vių rū­muo­se ke­ra­mi­kų ir tri­mi­ti­nin­kų bū­re­lius, nu­dre­biu iš mo­lio Ge­di­mi­no pi­lį, ir ji iš­ve­ža­ma į Mask­vą, kai­p Są­jun­gi­nės moks­lei­vių dar­bų pa­ro­dos eks­po­na­tas, gau­nu do­va­ną – va­sa­ros ato­sto­gas „Ar­te­ko“ pio­nie­rių sto­vyk­lo­je prie Juo­do­sios jū­ros.

Kla­sės auk­lė­to­ja Mac­ke­vi­čiū­tė ve­džio­ja­si ma­ne į Dai­lės ins­ti­tu­tą, ku­ria­me ji stu­di­juo­ja, ir aš sva­jo­ju apie moks­lą aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je – gal Dai­lės ins­ti­tu­te, gal Kon­ser­va­to­ri­jo­je, nes mums sa­ko­ma: jei ge­rai mo­ky­si­mės, ga­lė­si­me baig­ti vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir siek­ti aukš­to­jo moks­lo...

Ir stai­ga vis­kas žlun­ga: vai­kų na­mų di­rek­to­rė Ol­ga Rotb­lat, pik­ta ir am­ži­nai su­si­rau­ku­si žy­dė, ne­lei­džia man baig­ti vi­du­ri­nės mo­kyk­los – iš­va­ro į Sta­ty­bos tech­ni­ku­mą. Va­di­na­si, aš ne­bū­siu nei dai­li­nin­kė, nei mu­zi­kė, nei res­tau­ra­to­rė, nei is­to­ri­kė, nei ar­cheo­lo­gė – aš bū­siu mo­lio min­ky­to­ja, nes, Ol­gos Rotb­lat gal­va, Dai­lės ins­ti­tu­te ar Kon­ser­va­to­ri­jo­je tu­ri mo­ky­tis tik gry­nak­rau­jai ta­ry­bi­niai žmo­nės, o ne kaž­ko­kie nach­leb­nin­kai.

Ir pri­si­mi­niau: mes tu­ri­me bū­ti že­mes­ni už žo­lę, ty­les­ni už van­de­nį, jei ne­bū­si­me to­kie, mus to­kius pa­da­rys – tam yra Si­bi­ras, trem­tys, ka­lė­ji­mai ir taip to­liau. Tai­gi ka­ras bai­gė­si, o ko­va tę­sia­si. Ko­va už bū­vį. At­si­ras mū­sų tar­pe to­kių, ku­rie seks kiek­vie­ną mū­sų žings­nį, kiek­vie­ną mū­sų žo­dį, ne­tgi šyp­te­lė­ji­mą ir neuž­mirš pri­min­ti – tu esi ne mū­siš­kė, bet mū­sų...

Tarp to­kių, ne­no­rin­čių bū­ti ty­les­ne už van­de­nį ir že­mes­ne už žo­lę, at­si­dū­riau ir aš.

O bu­vo taip.

Mo­ky­mo­si sep­tin­to­je kla­sė­je me­tais vy­ko są­jun­gi­nis pio­nie­ri­jos su­va­žia­vi­mas. Iš Lie­tu­vos į Mask­vą tu­rė­jo vyk­ti gru­pė tri­mi­ti­nin­kų ir būg­ni­nin­kų. Ka­dan­gi mo­kė­jau gar­siai tri­mi­tuo­ti ir smar­kiai muš­ti būg­ną, man lie­pė ruoš­tis ton ke­lio­nėn.

Nuei­nu į Pio­nie­rių rū­mus re­pe­ti­ci­jon, ir vos neiš­virs­tu iš pa­dų – vi­si ma­žiu­kai, o aš vie­na, sa­ky­tum, lyg Pi­ly­pas iš ka­na­pių iš­lin­du­si – to­kia au­gi aš bu­vau. Grįž­tu iš re­pe­ti­ci­jos ir sa­kau di­rek­to­rei, kad į Mask­vą aš ne­va­žiuo­siu, nes man, to­kiai žal­gai, gė­da tarp ši­to­kių ma­žy­lių. Di­rek­to­rė nu­si­ve­dė ma­ne į pio­nie­rių kam­ba­rį ir Le­ni­no aki­vaiz­do­je smar­kiai iš­ba­rė, bet aš lai­kiau­si sa­vo, tai iš­ba­ru­si Ol­ga Rotb­lat man pa­sa­kė:

– Jei taip, aš iš ta­vęs pa­da­ry­siu ka­men­či­ką – mauk man iš akių, ne­klau­ža­da!

Kas tas ka­menč­kas – ne­tu­riu su­pra­ti­mo. Klaus­ti įsiu­tu­sios di­rek­to­rės bi­jau, tad klau­siu Dan­guo­lės – ge­riau­sios sa­vo drau­gės. Ji ir­gi ne­ži­no. Sė­di­me su­si­glaudu­sios ir svars­to­me, ką iš ma­nęs ža­da pa­da­ry­ti to­ji pik­čiur­na di­rek­to­rė, ir gal­von šau­na ne­ti­kė­ta min­tis – kaž­ką iš ak­mens, ir abi le­kia­me į Kau­no ir Pa­ne­rių gat­vių san­kry­žą, kur dunk­so Sun­kių­jų dar­bų ka­lė­ji­mas, ir ten pa­ma­tom, kaip ka­li­niai di­džiu­liais kū­jais skal­do ak­me­nis...

Sto­viu prie spyg­liuo­tų vie­lų ap­tva­ro ir žiū­riu į jų dar­bą, ir mąs­tau pa­stė­ru­si – Die­vu­lė­liau, kaip aš to­kį kū­jį pa­kel­siu...

(Bus dau­giau)

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­trau­ka.

1956 me­tų bir­že­lis. Vil­niaus 8-ie­ji vai­kų na­mai; Vi­tebs­ko g. 21. Vai­kų na­mai pri­klau­sė Sau­gu­mo ko­mi­te­tui, bu­vo įkur­din­ti bu­vu­sio vie­nuo­ly­no pa­sta­tuo­se, ša­lia vy­rų ka­lė­ji­mo.

Tarp mer­gai­čių sė­di vai­kų na­mų di­rek­to­rė Ol­ga Rotb­lat ( nuo­trau­kos vi­du­ry­je). Ant­ro­je ei­lė­je nuo vir­šaus – ūk­ve­dys Mar­ty­no­vi­čius, ma­no drau­gės Onu­tė Vi­ni­kai­ty­tė, Le­na Ceit­li­na, auk­lė­to­ja Va­lė, aš – Gra­ži­na Ram­šiū­tė, Ele­nu­tė Kuo­dy­tė, Dan­guo­lė Ruk­šė­nai­tė, Ele­nu­tė Šim­kū­nai­tė.