ATSARGIAI: ESU SUPERAGENTAS

AT­SAR­GIAI: ESU SU­PE­RA­GEN­TAS

Bend­ra­dar­biau­ti man siū­lė net tri­jų ša­lių spec. tar­ny­bos – Ta­ry­bų Są­jun­gos, Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos ir Vo­kie­ti­jos. Ir vi­sus tris kar­tus, pri­si­pa­žin­siu, aš su di­džiau­siu ma­lo­nu­mu su­ti­kau. Kas bu­vo – tas bu­vo. Tai, bro­ly­čiai, ne juo­kai, to­dėl sku­bu, kol dar ma­nęs ne­gy­vai neužg­rau­žė są­ži­nė, vers­ti sa­vo gė­din­giau­sius gy­ve­ni­mo pus­la­pius...

Vi­sų pir­ma no­riu pa­tiks­lin­ti itin svar­bią ap­lin­ky­bę: aš pa­ts as­me­niš­kai ne­ro­džiau jo­kios ini­cia­ty­vos, vi­sos trys skir­tin­gų ša­lių slap­to­sios tar­ny­bos pa­čios pa­siū­lė bend­ra­dar­biau­ti. Net­gi ne­pa­siū­lė, o pa­si­siū­lė.

Sup­ran­tu, kad tai es­mės ne­kei­čia. To­dėl įkve­piu oro, kad už­tek­tų drą­sos, ir pra­de­du „pri­si­da­vi­nė­ti“. Ti­kiuo­si, ma­no pa­vyz­džiu pa­seks ir ki­ti ne­lai­min­gie­ji, pa­ma­ty­si­te, kaip po to gy­ve­ni­mas pra­švie­sės, o aš sa­vo ruož­tu ga­ran­tuo­ju, kad KGB iš­pa­žin­tis pa­skelb­siu vie­šai, tik su prie­vo­le iš­klau­sy­ti ir ant­rą­ją pu­sę: jus ver­ba­vu­sius KGB dar­buo­to­jus ar nuo jū­sų nu­ken­tė­ju­sius pi­lie­čius. (Ta pa­ti są­ly­ga ga­lio­ja ir ma­ne ver­ba­vu­sie­siems: pra­de­dant jau­nes­niuo­ju KGB ka­ri­nin­ku Vy­tau­tu Si­čiū­nu ir bai­giant KGB ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku ge­ne­ro­lu Eduar­du Eis­mun­tu.)

Kaip su­pran­ta­te, rei­ka­las rim­tas, tad kal­bė­siu rim­tai ir tik­tai tie­są. Jei kur nu­gry­bau­siu, ma­nau, mi­nė­ti pi­lie­čiai iš KGB ma­ne su ma­lo­nu­mu pa­tai­sys. Duo­du žo­dį, kad iš jų teks­to neišb­rauk­siu nė žo­džio.

Apie bend­ra­dar­bia­vi­mą pra­dė­siu pa­sa­ko­ti iš ei­lės: po tra­giš­kos ma­no bi­čiu­lio ir par­tne­rio, vi­sų lai­kų ge­riau­sio Lie­tu­vos pub­li­cis­to Vi­to Lin­gio žū­ties man į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­no ne­pa­žįs­ta­mas pi­lie­tis ir, pri­si­sta­tęs vers­li­nin­ku iš Vo­kie­ti­jos, pa­si­pra­šė au­dien­ci­jos. Pa­si­tei­ra­vus, ko­kiu klau­si­mu, at­sa­kė no­rin­tis su ma­ni­mi pa­si­kal­bė­ti apie tarp­tau­ti­nę ma­fi­ją. Ne­dels­da­mas jį priė­miau.

Įtei­kęs man kaž­ko­kios Vo­kie­ti­jos fir­mos vi­zi­ti­nę kor­te­lę, jis tie­siai pe­rė­jo prie rei­ka­lo: esą jo at­sto­vau­ja­ma Vo­kie­ti­jos ofi­cia­li ins­ti­tu­ci­ja ir­gi do­mi­si ma­fi­jos veik­la, se­ka „Res­pub­li­kos“ straips­nius ir ži­no, kad ne vi­sa­da vis­ką iš­spaus­di­na­me, daug ką pa­si­lie­ka­me re­dak­ci­jos stal­čiuo­se.

„Na ir kas?“ – nu­ste­bau. „Siū­lo­me bend­ra­dar­biau­ti su Vo­kie­ti­jos spec. tar­ny­bo­mis, mes jums pa­teik­si­me sa­vo tu­ri­mą in­for­ma­ci­ją, o jūs mums sa­vo, ar su­tin­ka­te?“ „Ži­no­ma, čia gi šven­tas rei­ka­las“, – at­sa­kiau. O jis gud­riai pri­mer­kė aku­tes ir klau­sia: „Ar dvie­jų tūks­tan­čių už­teks?“ „Ko?“ – ne­sup­ra­tau. O jis: „Vo­kie­ti­jos mar­kių kas mė­ne­sį.“ Pa­si­tei­ra­vus – už ką, pra­dė­jo kaž­ką neaiš­kiai le­men­ti, kad pas juos yra to­kia tvar­ka, už in­for­ma­ci­ją mo­ka­ma, kad ne­bū­ti­nai man rei­kės pa­si­ra­šy­ti...

Pri­mi­niau, jog ta­rė­mės, kad slap­ta in­for­ma­ci­ja kei­si­mės, o ne pre­kiau­si­me, ir pa­ro­džiau du­ris. O jis vis dar ban­dė man paaiš­kin­ti, kad slap­ta in­for­ma­ci­ja jo ži­ny­ba keis­tis ne­ga­li, tad pa­pras­čiau bū­tų man su­mo­kė­ti. „Jei ma­žai pa­siū­lėm, sa­ky­kit,“ – vil­tin­gai tarp­du­ry pri­dū­rė, bet aš neuž­si­ka­bi­nau – aki­vaiz­du bu­vo, kad ma­ne ver­buo­ja...

Jo vi­zi­ti­nė kor­te­lė kaž­kur te­be­si­vo­lio­ja ma­no stal­čiuo­se, o kur vo­lio­ja­si agen­tų ver­buo­to­jas vo­kie­tis, ne­tu­riu ža­lio su­pra­ti­mo. Tik kaž­ka­da tuo­me­ti­nis Lie­tu­vos am­ba­sa­do­rius Mask­vo­je Egi­di­jus Bič­kaus­kas man yra pra­si­ta­ręs – tas vei­kė­jas bu­vo ir iki jų at­si­ri­tęs.

Bet ku­riuo at­ve­ju, vie­šai pri­si­pa­žįs­tu, kad de­šimt mi­nu­čių bend­ra­dar­bia­vau su vo­kie­čiu iš spec. tar­ny­bų, dėl ko nuo­šir­džiai gai­liuo­si ir pri­ža­du, kad dau­giau tai ne­be­pa­si­kar­tos. Tuo pa­čiu pri­ža­du dau­giau ne­be­bend­ra­dar­biau­ti ir su VSD. (Ma­žiau ir­gi.)

O bu­vo taip: kai KGB įstai­gą pe­rė­mė pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­kę lie­tu­viai (dau­gu­ma jų bu­vę kad­ri­niai KGB ka­ri­nin­kai su Da­nu Ar­laus­ku prie­ša­ky), „Res­pub­li­ko­je“ ap­si­lan­kė ir įsi­pra­šė į ma­no ka­bi­ne­tą du pi­lie­čiai. Pri­sis­ta­tė kaip nau­jai su­kur­to VSD ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jai. Pa­si­tei­ra­vus, ar bū­ti­nai rei­kia pra­dė­ti sa­vo veik­lą nuo ma­no areš­to, abu šyp­te­lė­jo, tad su­pra­tau, kad vy­rai rim­ti – hu­mo­rą su­pran­ta. To­dėl pe­rė­jom prie rei­ka­lo. Abu pri­si­pa­ži­no, kad efek­ty­viai dirb­ti jiems sun­ku, se­no­ji agen­tū­ra iš­si­slaps­tė, trūks­ta ir kad­rų, ir in­for­ma­ci­jos.

Pa­si­siū­lė bend­ra­dar­biau­ti ir aš, ži­no­ma, su­ti­kau. Tik pa­si­tei­ra­vau, kaip? Paaiš­ki­no pa­pras­tai, siun­čiu su­rink­tą me­džia­gą jiems, o VSD pa­rei­gū­nai ją per­žiū­ri, at­si­ren­ka ką rei­kia ir ko ne­rei­kia, pa­ruo­šia spau­dai ir grą­ži­na. Pi­ni­gų man ne­siū­lė, bet pri­ža­dė­jo vi­so­ke­rio­pą pa­gal­bą ir ga­ran­tuo­tą laik­raš­čio ti­ra­žą. Ka­dan­gi to­kių ne­są­mo­nių ne­bu­vau gir­dė­jęs net so­vie­ti­niais lai­kais, to­li­mes­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo at­si­sa­kiau, to­dėl pri­si­pa­žįs­tu, kad pir­mą kar­tą su VSD bend­ra­dar­bia­vau dvi­de­šimt mi­nu­čių.

O ant­rą kar­tą per „Pak­so­gei­to“ skan­da­lą. Ir­gi „Res­pub­li­ko­je“. Tą kar­tą pa­ts ka­ri­nin­ką iš­si­kvie­čiau į sa­vo ka­bi­ne­tą pa­si­tei­rau­ti, ko­dėl jis ka­bi­nė­ja­si prie jau­nų ko­res­pon­den­čių ir ko­res­pon­den­tų, ne­bo­da­mas nei jų ly­ties, nei am­žiaus?

Pa­si­ro­do, į re­dak­ci­ją jį at­siun­tė VSD va­do­vy­bė iš­siaiš­kin­ti, kur ga­vo­me slap­tą pa­žy­mą „Dėl grės­mių na­cio­na­li­niam sau­gu­mui“? Pak­laus­tas, ko­dėl neiš­sik­vie­čia į VSD ofi­cia­liai, o at­lė­kė į „Res­pub­li­ką“ pa­ts as­me­niš­kai, at­sa­kė, kad sku­biai liep­ta iš­kel­ti by­lą, to­dėl ir at­si­sa­kė for­ma­lu­mų. „Jei kam ko sku­biai rei­kia – tas tie­siai ei­na pas ma­ne,“– paaiš­ki­nau, o jis man pa­si­tei­si­no, kad ne­drį­so ma­nęs truk­dy­ti. Ta­da iš­drį­sau jį pa­truk­dy­ti aš ir man­da­giai pa­si­tei­ra­vau: „Ne­tu­riu daug lai­ko, sa­kyk, grei­tai, ko konk­re­čiai no­ri?“ At­sa­kė, kad no­ri su­ži­no­ti, kas konk­re­čiai pa­skel­bė Vals­ty­bi­nę pa­slap­tį? „Jo­kių pro­ble­mų, vis­ką ži­nau, vis­ką paaiš­kin­siu, tik pra­šau vis­ką už­fik­suo­ti, kad vė­liau ma­no žo­džių neišk­rai­py­tu­mė­te“, – at­sa­kiau ir, pa­lau­kęs kol jis pa­si­ruoš fik­sa­vi­mo pro­ce­sui, ėmiau lė­tai dik­tuo­ti: „Pats pir­mas vals­ty­bi­nę pa­slap­tį „Apie grės­mes na­cio­na­li­niam sau­gu­mui“ LTV dar­buo­to­jams Aud­riui Siau­ru­se­vi­čiui, Ri­tai Mi­liū­tei, Ry­tui Sta­se­liui ir dar ke­liems TV žur­na­lis­tams prieš lai­dą ofi­cia­liai iš­ple­pė­jo VSD di­rek­to­rius Me­čys Lau­rin­kus, jū­sų tie­sio­gi­nis vir­ši­nin­kas. Per­duo­ki­te jam nuo ma­nęs lin­kė­ji­mus, o po to neuž­mirš­ki­te jo pa­so­din­ti už vals­ty­bi­nių pa­slap­čių iš­vie­ši­ni­mą.“

Bū­tu­mė­te jūs ma­tę, kaip to sau­gu­mie­čio ran­kos iš bai­mės dre­bė­jo, neį­si­vaiz­duo­ju, kaip su to­kio­mis dre­ban­čio­mis ran­ko­mis įma­no­ma ru­sų šni­pus iš­gau­dy­ti. Ne­ži­nau, pa­so­di­no jis sa­vo va­dą ar ne, bet pri­va­lau pri­si­pa­žin­ti, kad tą kar­tą su VSD pa­rei­gū­nu bend­ra­dar­bia­vau be­veik pus­va­lan­dį. Po to re­dak­ci­jo­je VSD ne­be­si­ro­dė, ne­bent nak­ti­mis, kai nie­ko nė­ra, mik­ro­fo­nus įren­gi­nė­jo, bet aš kaip agen­tas agen­tus juos su­pran­tu – toks tas jau mū­sų šu­niš­kas dar­bas. Kaip sa­ko vie­nas pro­fe­so­rius, esa­me šu­nau­ja, tad nie­ko ge­ro iš mū­sų ne­ver­ta lauk­ti.

Tai tiek apie ma­no bend­ra­dar­bia­vi­mą su slap­to­sio­mis vo­kiš­ko­mis bei lie­tu­viš­ko­mis tar­ny­bo­mis. O štai bend­ra­dar­bia­vi­mas su KGB iš­si­tę­sė net ke­lio­li­ka mė­ne­sių, bet apie tai – jau ki­ta­me „Va­ka­ro ži­nių“ nu­me­ry­je.

Pa­reng­ta pa­gal „Va­ka­ro ži­nias“