Bananų laikas

So­cia­liz­mo ženk­lai (1)

Ar įma­no­ma apie so­vie­ti­nius lai­kus ra­šy­ti pa­pras­tai – be sa­vęs aukš­ti­ni­mo ir ki­tų nie­ki­ni­mo?

Be pyk­čio, kal­ti­ni­mų, nu­si­me­tus tei­suo­lio kau­kę, be bai­mės pa­si­ro­dy­ti ne to­kiam. Be po­zos. Ši te­ma rei­ka­lau­ja ra­maus, nuo­šir­daus po­kal­bio. Rei­kia ir drą­sos, nes ne apie did­vy­rius kal­ba; apie mus – pri­si­tai­kė­lius, apie sa­vo so­vie­ti­nę gim­ti­nę ir ne­ma­ža da­li­mi – sa­vo so­vie­ti­nę gy­ven­se­ną. Bū­tent anų lai­kų pa­pro­čiai ir įpro­čiai dar iki šiol vai­ruo­ja di­de­lę mū­sų vi­suo­me­nės da­lį. Ro­dos pa­mir­šo­me, bet nuo 1945 iki 1989 me­tų gi­mė­me so­vie­tų Lie­tu­vo­je. Bū­tent to laik­me­čio žmo­nės so­cio­lo­gi­jo­je įvar­di­ja­mi kaip po­ka­ri­nė so­vie­ti­nė kar­ta.

Gal ir mes, kad ir še­šias­de­šimt­me­čiai, ku­rių dau­giau kaip pu­sė pra­gy­ven­tų me­tų pra­bė­go tais lai­kais, jau tu­ri­me ką pri­si­min­ti, įver­tin­ti ir api­bend­rin­ti?

Kas mes? Brež­ne­vi­nės stag­na­ci­jos ar­ba va­di­na­mo­jo „bran­džio­jo so­cia­liz­mo“ epo­chos vai­kai, ku­riems ne­te­ko pa­tir­ti ba­do, po­ka­rio sui­ru­tės, jau vai­kys­tė­je jau­tė­me gy­ve­ni­mo dvy­li­pu­mą, iš tė­vų, mo­ky­to­jų, iš pla­čio­sios ap­lin­kos mo­kė­mės ir dau­ge­lis iš­mo­ko­me to gy­ve­ni­mo tai­syk­lių: vie­na sa­ky­ti, ki­ta gal­vo­ti. Juo­kau­ja­me – mes pra­na­šes­ni už sa­vo vai­kus, nes su­pran­ta­me ko­dų kal­bą, po­teks­tes. (Tie­sa, vėl grįž­ta Ezo­po kal­bos po­rei­kis, nes grįž­ta ir so­vie­ti­nio tei­suo­lio ga­lia.)

Bent aš iki Są­jū­džio ne­bu­vau su­ti­kęs nė vie­no at­vi­ro an­ti­ta­ry­bi­nin­ko, re­zis­ten­to, ko­vo­to­jo už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Da­bar ži­nau – jų bu­vo. Kla­sė­se – vi­si spa­liu­kai, vė­liau – pio­nie­riai. Ta­čiau bu­vo ir ne­spa­liu­kų, ne­pio­nie­rių. Ne­pa­me­nu, kad mo­ky­to­jai vie­šai iš jų šai­py­tų­si ar kla­sio­kai veng­tų, ta­čiau pa­ste­bė­da­vau, jog jie pa­tys kar­tais jaus­da­vo­si ne­jau­kiai, iš­si­sky­rę iš ki­tų. Pa­gal­vo­da­vau, ko­dėl jie to­kie? – tur­būt dėl ti­kė­ji­mo, tė­vai drau­džia.

Su kom­jau­ni­mu jau ki­taip – rei­kė­jo sto­ti, nes sklan­dė įsi­ti­ki­ni­mas, ma­nau, ne­be pa­grin­do, kad ne­ kom­jau­nuo­lis ga­li neįs­to­ti į aukš­tą­ją mo­kyk­lą, to­dėl vy­res­nė­se kla­sė­se vy­ra­vo kom­jau­nuo­liai iš rei­ka­lo, o ne ro­man­ti­kai so­cia­liz­mo sta­ty­to­jai. Bu­vo ir ak­ty­vis­tų – iš pri­gim­ties ar dėl kar­je­ros, ku­rie, ro­dos, nuo­šir­džiai at­lik­da­vo sa­vo kom­jau­nuo­liš­kas sek­re­to­riaus pa­rei­gas. Ta­čiau... ar­gi šian­dien ma­žai eu­ro­kom­jau­nuo­lių?

Pas­te­bė­jau, kad ne vi­si ma­no bend­raam­žiai ar ke­le­riais me­tais vy­res­ni, su ku­riais bend­ra­vau, sir­go už TSRS le­do ri­tu­lio ko­man­dą, o kai ši kar­tą skau­džiai pra­lai­mė­jo če­kams, pa­ko­men­ta­vo: žai­dė bal­ta, o ne kru­vi­na (rau­do­na) ap­ran­ga, to­dėl ir pra­lo­šė.

Vy­res­nė­se kla­sė­se ir Vil­niaus uni­ver­si­te­te lie­tu­vy­bės te­ma bu­vo po­pu­lia­ri: Mai­ro­nis, Ber­nar­das Braz­džio­nis, prieš­ka­rio Lie­tu­vos sim­bo­li­ka, Vi­du­ram­žių Lie­tu­va. Jau­no­je gal­vo­je įstri­go kla­sės auk­lė­to­jos min­tis apie Lie­tu­vos is­to­ri­jos mo­ky­mą – tik prie­das prie TSRS is­to­ri­jos. Ro­dos, tik ta­da ir pa­ste­bė­jau, koks plo­nas tas Lie­tu­vos TSR va­do­vė­lis.

Sa­ko­ma, kad „bran­džio­jo so­cia­liz­mo“ laik­me­tis aso­ci­juo­ja­si su ba­na­nais. Pir­mą­kart jų val­giau še­šio­li­kos, kai tė­vas tris ar ke­tu­ris ( ne ki­log­ra­mus) par­ve­žė iš Šiau­lių – ne­pri­no­ku­sius, bet ant pa­lan­gės pa­gel­to­na­vo. Ba­na­nai tie­sio­giai sie­ja­mi ir su naf­tos kai­no­mis: jei­gu pa­kil­da­vo – so­vie­ti­jos did­mies­čiuo­se at­si­ras­da­vo jų; stai­ga ding­da­vo – va­di­na­si, kai­nos nu­kri­to.

Pri­mirš­tos ru­sų ra­šy­to­jos tris­de­šim­tų­jų me­tų ro­ma­ne skai­čiau epi­zo­dą iš po­re­vo­liu­ci­nių vai­kų na­mų. Paaug­liai pa­sa­ko­da­vo, ko­kie prie ca­ro ska­nūs ba­na­nai, o jau­nė­liai, nie­ka­da jų ne­ma­tę, nu­spren­dė, kad jo­kių ba­na­nų ne­bu­vo, jie neau­ga, to­dėl me­lą, ne­tie­są ėmė va­din­ti „ba­nan“.

O mi­li­ci­nin­kų gu­mi­nės laz­dos – ar ba­na­nų už­si­ma­nei..? 1988 me­tų rug­sė­jo 28 d. Vi­li­niu­je val­džia su­ren­gė „ba­na­nų ba­lių“. Gau­sios mi­li­ci­jos, KGB ir vidaus ka­riuo­me­nės pa­jė­gos mu­šė Ka­ted­ros aikš­tė­je su­si­rin­ku­sios Lie­tu­vos Lais­vės Ly­gos mi­tin­guo­to­jus. Nuot­rau­kos ir teks­tai apie mi­li­ci­jos mu­ša­mus žmo­nes ap­skrie­jo pa­sau­lį, apie tai ra­šė Są­jū­džio spau­da. Lais­vė­ji­mo pro­ce­sas la­bai pa­spar­tė­jo...

Įsi­ti­ki­nęs, kad apie tą, sa­ky­kim, pil­ką­jį lai­ko­tar­pį, vi­sa api­ma­nčios ne­tie­sos, per­sunk­tos uto­pi­nėmis idė­jo­mis ba­na­nų lai­ko­tar­pį rei­kia ra­šy­ti, nors da­bar ir ban­do­ma įteig­ti, kad ta­da – nie­ko įdo­maus, pra­ras­tas lai­kas ir pra­ras­ti žmo­nės. To­dėl ge­riau­sia šį lai­ko­tar­pį iš­trin­ti iš sa­vo at­min­ties, gy­ven­ti tar­si jo ne­bu­vo. Bu­vo, ir vi­saip bu­vo... Gal­būt ge­riau­sia – su­gul­dy­ti as­me­ni­nę pa­tir­tį.

Ne­leng­va už­duo­tis, nes lai­ko­tar­pis – gy­vas ner­vas – am­ži­nin­kų gy­ven­tas ir iš­gy­ven­tas, bet daž­nai dar neap­mąs­ty­tas. Gy­ve­ni­mas lyg ir ne­si­bai­gia, o kel­ro­džių stul­pų ne­sus­ta­ty­ta.

Gal tai nos­tal­gi­ja? Kal­tin­ti so­vie­ti­nio so­cia­liz­mo nos­tal­gi­ja (eu­ro­pi­nio so­cia­liz­mo są­ly­go­mis mes nie­ka­da ne­gy­ve­no­me) – kvai­la, apie tai ne­ver­ta net dis­ku­tuo­ti, nors to­kių pa­ste­bė­ji­mų, kal­ti­ni­mų bus daug. Ar pa­ste­bė­jo­te, vie­šo­se dis­ku­si­jo­se dings­ta pus­to­niai, lie­ka tik bal­ta ir juo­da. Ra­di­ka­lių ideo­lo­gi­jų me­tas; tai jau ne brež­ne­vi­nė epo­cha, tai lai­kas, kai ker­tant miš­ką skied­ros laks­to.

O nos­tal­gi­ja sa­vo vai­kys­tei ir jau­nys­tei – ar­gi tai blo­gai?

Kiek­vie­nas mū­sų ne­šio­ja dar ne­se­no lai­ko pri­si­mi­ni­mus, sa­vo šei­mos is­to­ri­ją. Praei­ty­je li­kę be­ga­ly­bė so­cia­liz­mo ženk­lų. To­dėl ver­ti­ni­mų, api­bend­ri­ni­mų, nos­tal­gi­jos, pyk­čio, nuo­skau­dų su­si­kau­pę pa­čių įva­riau­sių. Tai dar la­bai as­me­niš­kas, nors jau pra­bė­gęs ir šiek tiek pri­mirš­tas gy­ve­ni­mo ir Lie­tu­vos is­to­ri­jos tarps­nis.

Svar­bu ne­pa­sik­lys­ti. Ki­tiems ra­ši­niams su­dė­lio­jau tuos ženk­lus, ku­rie man pa­dė­jo nors šiek tiek su­si­ste­min­ti tuo lai­ku tu­rė­tas ži­nias ir pa­tir­tį, ar­ba ki­taip – pra­vė­rė akis. Sky­re­lio ra­ši­niai iliust­ruo­ja­mi fo­to­me­ninin­ko Alek­sand­ro Os­ta­šen­ko­vo tų lai­kų fo­tog­ra­fi­ja – kaip aso­ci­ja­ci­ja ir kaip at­ski­ra vaiz­do in­for­ma­ci­ja.

Alek­sandt­ro Os­ta­šen­ko­vo nuo­tr.

1984 metai.

1986 metai.