BEKIAUŠĖMS PARTIJOMS: „ DU KIAUŠINIUS IR VARPĄ!“

Kuo pas su­bjek­tą dau­giau oro, tuo jis ores­nis. Tuo jis la­biau iš­si­pū­tęs, tuo pa­na­šes­nis į ba­lio­ną, tuo leng­viau pra­kiū­ra nuo men­kos vi­nu­tės. Pas­mirs­ta ap­lin­kui. Puo­la rei­ka­lau­ti jam oru­mą grą­žin­ti: t.y. ir smar­vę, ir gar­bę su­rink­ti. O to­ji smar­vė – tai tas iš­leis­tas oras. Ar ga­li­ma nuo oro nu­plėš­ti oru­mą?

BE­KIAU­ŠĖMS PAR­TI­JOMS: „ DU KIAU­ŠI­NIUS IR VAR­PĄ!“

Kuo silp­nes­nė ma­kau­lė, tuo gerk­lin­ges­nė jos ka­ka­ri­nė. Ir da­bar, ir ta­da, ant­rai­siais at­kur­tos Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais. Lie­tu­vos eko­no­mi­nės blo­ka­dos me­tu ke­lios to­kios ka­ka­ri­nės, pa­si­va­di­nusios skam­biais nau­ja­gi­mių par­ti­jų pa­va­di­ni­mais, nu­ta­rė pa­ro­dy­ti, kad jos Lie­tu­vą my­li la­biau už ki­tus.

Vie­šas de­vy­nių po­li­ti­nių gru­puo­čių pa­reiš­ki­mas (žr. „Šiau­lių nau­jie­nos“, 1992 03 24), ku­rį pa­si­ra­šė jų gal­vos, ne tik pa­gar­si­no, kad 1992 me­tų ko­vo 11 die­ną Šiau­liai bu­vo skur­džiai pa­puoš­ti, bet pa­mi­nė­jo ir ma­no, anuo­me­ti­nio mies­to vyr. dai­li­nin­ko, šven­tą pa­var­dę.

Čiu­pau už te­le­fo­no. Ke­lis kar­tus per­skam­bi­nau kiek­vie­nos tos po­li­ti­nės gru­puo­tės va­do­vui, rei­ka­lau­da­mas su­si­ti­ki­mo as­me­niš­kai ar su jų par­tie­čiais. Vi­si vien­bal­siai at­si­sa­kė ir iš­si­su­ki­nė­jo, mo­ty­vuo­da­mi, kad jų par­tie­čiai – tai tik ke­lios li­go­tos bo­be­lės. Pa­ju­tau pa­rei­gą gy­dy­ti reik­lią­sias or­ga­ni­za­ci­jas dar­bais, juo­kais ir vie­šu­mu. Ir an­tau­siu ple­piams.

Per spau­dą ("Šiau­lių kraš­tas“, 1992 04 01), per vie­tos te­le­vi­zi­ją ir ra­di­ją vie­šai pa­kvie­čiau tuos my­lė­to­jus šv. Ve­ly­koms pa­puoš­ti Vil­niaus gat­vę. Kiek­vie­nai par­ti­jai pa­sky­riau po tro­są, ant ku­rio pa­siū­liau pa­ka­bin­ti po du kiau­ši­nius ir var­pą. Te­gul vi­siems bū­na aki­vaiz­du:

Ta par­ti­ja Lie­tu­vą my­li la­biau,

ku­rios kiau­ši­niai yra gra­žes­ni!

Ka­dan­gi Bib­li­jo­je pa­sa­ky­ta, kad „ne­tik­rus pra­na­šus pa­žin­si iš dar­bų“, su­tei­kiau ka­ka­ri­nėms są­ly­gas rea­li­zuo­ti tai, ką jos skel­bė. Ap­nuo­gi­nau im­po­ten­tus – pil­ką vi­du­ti­ny­bę, bai­siai no­rin­čią val­džios. Ka­ka­ri­nės spru­ko į krū­mus, nes mies­tą puoš­ti sun­kiau, nei lo­ti. Pa­ro­džiau lo­ji­kių po­li­ti­nį dės­lu­mą.

Na­tū­ra­lu, kad joms be­re­gint pri­li­po be­kiau­šių (ne­svar­bu, kaip tą žo­dį kir­čiuo­si­te) par­ti­jų pa­va­di­ni­mas...

Mies­to Ta­ry­bos de­pu­ta­tų Eti­kos ko­mi­si­ja reik­liai ir at­sa­kin­gai svars­tė ma­no poel­gį. Mat toms ka­ka­ri­nėms oru­mas bu­vo rei­ka­lin­gas kaip oras, ka­dan­gi ar­tė­jo rin­ki­mai. Aš ir­gi ne­tu­rė­jau, kur tą orą lai­ky­ti, to­dėl gar­siai jį iš­lei­dau. Pa­kar­to­ti­nai pa­ci­ta­vau ("Šiau­lių nau­jie­nos“, 1992 05 22, 2 psl.) tuos pen­kis sa­ki­nius, jų oru­mui pa­ken­ku­sius, juos at­šauk­da­mas. Tuo la­biau, kad to juk ir rei­ka­la­vo ano­ji de­pu­ta­tų Eti­kos ko­mi­si­ja.

Atė­ję rin­ki­mai pa­ro­dė, kad ne­kly­dau: jų oru­mas te­bu­vo šnipš­tas.

Kaip ir tos be­kiau­šės par­ti­jos.

.....................................................................................

Ak, tai bu­vo šau­nūs lai­kai! Ir dan­gus bu­vo mė­ly­nes­nis, ir jau­ni­mas do­res­nis, nors uoš­vie­nės bu­vo to­kios pat. Anuo­me­ti­niai ko­men­ta­to­riai-kri­ti­kuo­to­jai pa­si­ra­ši­nė­da­vo sa­vo pa­var­dė­mis, to­dėl ne­sun­ku bū­da­vo juos im­ti už kiau­ši­nių.

Šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos su­da­rė vi­sas ga­li­my­bes ano­ni­mams tarp­ti, urgz­ti, lo­ti ir taip sa­ve rea­li­zuo­ti. Tar­pu­sa­vy­je vie­nas ki­tą pjū­dy­ti, at­sa­ko­my­bės iš­veng­ti. Pers­kai­tai ke­lis tul­žin­gus ko­men­ta­rus – vien ri­bo­ti pro­te­liai be oru­mo. Nei hu­mo­ro, nei in­te­lek­ti­nio už­tai­so.

Ga­vė­nios pro­ga su tą­ja smulk­me ne­si­rie­siu, bet ateis lai­kas – pa­gar­sin­siu, ko­dėl Mo­ters die­ną ap­kal­ti­nau to­le­ran­ci­jos sto­ka, o Ko­vo 11-ąją – tris­pal­viais kiau­ši­niais.

Me­la­gių die­ną vi­są tie­są pa­vie­šin­siu!

Vilius PURONAS