
Naujausios
Apie Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklį „Mindaugas“
Belaukiant diktatoriaus
Arūnas UOGINTAS
menininkas
Šiauliams šis spektaklis yra įvykis. Faktas, kad apie jį kalba, kad jis įdomus.
Man patinka eiti į spektaklius nieko nežinant: į „Mindaugą“ su Reda (Reda Uogintienė, menininkė – red. past.) nuėjome nieko negalvodami.
Spektaklis padarė didelį įspūdį. Pas mus yra daug vaidybinio – aktoriaus teatro. Čia – vienas iš nedaugelio spektaklių Šiauliuose, kur veikia ir dekoracija, ir apšvietimas, kur prisijungia vaizdas, technologijos, gražiai „įsirašo“ medijos. Ir aktoriai dirba kaip komanda, niekas neužkliūva.
Režisierius ir nesistengė pastatyti Justino Marcinkevičiaus, jis pateikė savo versiją – Lietuvos viziją.
Spektaklis parodo, kaip mes save jaučiame – Europos centras, kunigaikščiai, ir kitas dalykas – kaip vokietis mato per savo prizmę, Brechto teatrą.
Akivaizdu, kad laukiame diktatoriaus. Ir spektaklis parodo, kad diktatoriui atleisime viską. Žudys, prievartaus, sakysime, geras žmogus. Mes istorijai paimame tik mums tinkamus epizodus.
Spektaklis aktualus, kelia mūsų reiškinius, tai ne kažkoks vodevilis apie prancūzus.
Nieko nėra baisiau, nei rašyti pažymius – dar nuo tarybinių laikų, kai buvo meno tarybos, kai sukviečia ir aiškina, gal ranką kūriniui pakelk, gal perdažyk. Ir dabar girdėjau: reikia spektaklį patrumpinti, pailginti. Žmonės, kurie nesupranta teatro, pradeda keisti spektaklį. Paprastai po premjerų režisierius patrumpina ar pailgina, kartais mizanscenos pasikeičia. Jis kuria, jis ir sprendžia. Svarbiausia, ar emocija užkabina, o detalės, žodžiai nubyra.
Mačiau per televiziją „Mindaugą“ su Regimantu Adomaičiu. Kai buvau jaunas, mačiau Klaipėdos teatro spektaklį su Vytautu Paukšte. Labai gerai prisimenu: tuomet spektaklis kėlė vienokius jausmus, emocijas, kitokių dalykų reikėjo Lietuvai. Jeigu pamatytume tą patį dabar, jau atrodytų juokingai. Pamirštame, kad laikas tavęs nelaukia. Žmonės, pasiklydę laike, ir nori statyti paminklus, iškeltus kardus bei mušti visą pasaulį, nors patys nesupranta, dėl ko.
Man spektaklyje užteko ir sarkazmo, ir tragikos. Labai svarbu detalės. Juozas Bindokas pasakoja tikrus faktus. Kalbėjau su Juozu, jis 1991 metų sausio 14 dieną buvo Vilniuje, spektaklyje perpasakojo beveik savo emociją. Man tai pati jautriausia vieta. Žiūri atvirai į žmogų, koks skirtumas, kokia jis suknia ar paltu vilki. Kai įvyksta nelaimė, nežiūri, kaip žmogus apsirengęs. Kita vertus, kunigaikščių kostiumų juk nėra išlikę, XIII amžius – tik interpretacija.
Ir pats esu girdėjęs, „kokia graži mūsų Lietuva, kalneliai, bet žmonės blogi“. Spektaklyje tai panaudota. Kas tada yra meilė Lietuvai?! Patriotas rėkia: „Aš myliu Lietuvą!“ Bet kaip tu ją myli, parodyk.
Man patiko vokiečio pjūvis. Drąsus režisierius. Be to, labai įdomu, kaip užsienietis mato tave. Mes savo žvaigždes iškeliame, galime vaidinti kunigaikščius, bet jis atvažiuoja, ir mato kitaip. Todėl reikia nebijoti iš to juoktis, keistis ir tą kaitą pripažinti. Juk upė teka – neatbėga tas pats vanduo.
Premjerą mačiau abi dienas, antrą dieną žiūrėjome iš balkono. Mūsų žiūrovai nori žiūrėti spektaklį kaip kiną, nereaguoti. O aktoriui labai svarbu kontaktas, ar tu juokiesi, ar švilpi. Aktorius užsiveda, žino, pataikė, ar ne. O mes, provincialai, galvojame: kad tik aktorius neprieitų! Bet visai užmirštame, kad vertybė – gyvas žmogus, tikra dekoracija, tikra šviesa. Ir tiesa yra vertybė. Kai vokietis pasako, ką jis galvoja, o ne tai, kaip aš norėčiau, kad pasakytų.
Bet mes tiesos nenorime.
Vienas politikas po spektaklio pasako, kad reikia nustatyti improvizacijos ribas. Fantastika! Atvažiuos Eltonas Džonas, politikas sakys: „Eltonai, tu gali naudoti tik tiek klavišų!“ Pasakyti „nustatysiu improvizacijos ribas“ yra tas pats, kaip „aš iškirpsiu dangų“.
Šis spektaklis atveria daug temų. Tam ir yra menas.
Užrašė Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Internetininkų komentarai
("Spektaklis – „aborigenams“. A. Kačiuška, „Šiaulių kraštas“, 2018 10 09)
ar kas pagalvojo kodel nebuvo pertraukos
–-
tad kreipti į VSD – tikrai tada lūžtų ŠDT salė ir ES taptume garsūs
––
Manau, kad spektaklis antivalstybinis. Kokia šio spektaklio tema, idėja, uždavinys, viršuždavinys? Ar kam reikėjo kurti valstybę, jei po 800 metų lietuviai emigruoja į kitas valstybes? Geriau tas lietuviškas žemes būtų išsidaliję vokiečiai, lenkai ir rusai, o valstybės iš vis nebūtų?
–-
Mindaugo – valstybės įkūrėjo ir Just. Marcinkevičiaus – tautinės tapatybės kūrėjo vardais prisidengęs vakarykštis studentas vokietis perša tokią idėją XXI a. lietuviams? Lietuviams, turintiems savo valstybę, minintiems valstybinę šventę – karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną.
––
Antivalstybinis – priešiškas valstybei, valstybės simboliams.Spektaklis dar ir pilkoji propaganda.
––
Tai gal reikia steigti Šiauliuose jaunimo teatrą, gal net bus, kas jį lanko
–-
Man šitas spektaklis labai priminė rusų ekranizuotą Ilfo ir Petrovo „12 kėdžių“, kur viename epizode teatras „naujoviškai“ pastatė „Revizorių“ (mat po bolševikų revoliucijos kultūra turėjo būti kitokia) ir ten šoko kabaretą pagal „Šumel kamyš, derevja gnulis“, lakstė su kėdėm po sceną ir be kėdžių po salę. Praeitą savaitgalį per TV kaip tik rodė tą filmą, tai net juokas suėmė, kaip vienodai visais laikais teatras suprato „naujumą“. Naujoviškai reiškia tiesiog padaryti totalią nesąmonę, o žmonės tegu sėdi ir aiškinasi, ką gi jie čia mato. Ogi nieko. Durniavimą mato. Ir nėra čia jokių prasmių. Tik pavadinimas ir keli monologai. Visa kita – pagal Ilfo ir Petrovo aprašytą pavyzdį :)
–-
Svarbiausia, kad patiko ministrei. O visa kita nesvarbu.
––
Viskas būtų OK, jei ne biudžeto pinigai, išleisti tam pastatymui ir vakarykščio studento-režisieriaus honorarui. Už savo pinigus tegu blūdija, ne už biudžeto.
–-
Kas gi mes Europai ir likusiam pasauliui? Vilnių pristatinėti G tašku normaliai. Iki apsiputojimo klykti, kad Mes Europos centras, o gavus šį titulą ieškoti, kam dabar jį parduoti. Vis dar atviras klausimas “kur mergaitė?”, kitas – buvo čia ar ne CŽV kalėjimas ir nuoširdus europiečių susirūpinimas išvietėmis Lietuvoje... Tai kodėl turėtume tikėtis “lietuviško Mindaugo”, jei režisierius apie jį net neįtaria dėl savo jauno amžiaus ir turimos informacijos.
–-
Tie kurie jaučia skirtumą tarp to „Mindaugo“ ir ano „Mindaugo“ gal pajus ir skirtumą tarp žodžių tikėjimas ir įsitikinimas. Pavyzdžiui: „Aš tikiu, kad ši žiema bus pakenčiama“ ir „Aš įsitikinęs, kad ši žiema bus pakenčiama“. Taigi, tai labai skirtingi dalykai. Antrąjį variantą galima priskirti kvailybės žanrui. Tikėjime visada yra viltis pradėti, viltis tęsti, viltis keisti ir viltis užbaigti. Įsitikinime yra kategoriškumas bei savo menkumo nejautimas.
Spektaklio nemačiau, todėl apie vyksmo detales nepasisakau. Gal tame kvailiojime yra kažkas gražaus, bet labai labai giliai paslėpta. Negi dabar prisipažinsite, kad jus aprengė nuogo karaliaus drabužiais?
–-
Tebūnie spektaklis kad ir pats blogiausias. Gal nereikia iš kiekvieno spektaklio, koncerto ar kito renginio ieškoti labai didelių prasmių, globalinių idėjų. Tegu jaunimėlis pašėlsta. Tiesiog įvertinkite tai, kaip būsimo genijaus režisieriaus nevykusį studentišką pradinį darbelį. :)))
–-
Ir atėjo jaunoji karta, ir atnešė naują teatro idėją. Senoji karta nepatenkinta, o jaunoji žavisi, nes kas jiems tas Marcinkevičius, kas tas Mindaugas? Kažkokios atgyvenos. O translyčiai su kutosiukais ant intymių vietų – va čia tai cool, čia yra viso ko prasmė.