BRESTO ŠIAULYS VALIUS BUVO KARALIUS

BRES­TO ŠIAU­LYS VA­LIUS BU­VO KA­RA­LIUS

Vilius Puronas

Vis­kas pra­si­dė­jo XVI a. Ita­li­jo­je, kai Pa­du­jos gat­ve­lė­je at­si­sė­do pail­sė­ti nu­var­gęs ke­liau­to­jas. Jis bu­vo vie­nos iš tur­tin­giau­sių Lie­tu­vos-Len­ki­jos ka­ra­lys­tės šei­mų at­sto­vas. Vie­ni­šam ke­lei­viui pa­dė­jo kaž­koks mies­tie­tis, jį pri­glau­dė, o su­ži­no­jęs, kad ke­lio­nė­je di­di­kui ėmė trūk­ti pi­ni­gų, net su­šel­pė. Tę­sian­tis pa­žin­čiai, sve­tin­ga­sis pa­du­jie­tis pa­pra­šė, kad sve­čias, grį­žęs na­mo, pa­dė­tų jo sū­nui, gy­ve­nan­čiam pa­sie­nio Bres­te.

Tė­vy­nė­je, be­si­lan­ky­da­mas Bres­te, Rad­vi­la Naš­lai­tė­lis (1) ne­ti­kė­tai su­si­bi­čiu­lia­vo su Bres­to pre­ky­bi­nin­kų se­niū­nu Šiau­liu­mi Va­liu­mi (balt. Šiaulj Valj). Tas „šau­lie­tiš­kai va­lin­gas“ bres­tie­čio var­das no­ro­mis ne­no­ro­mis man, šiau­lie­čiui ir lie­tu­viui, ne­ga­lė­jo pra­slys­ti pro au­sis (2).

Ši Bres­to le­gen­da pa­sa­ko­ja, kad į Sei­mą, kur tu­rė­jo bū­ti ren­ka­mas vals­ty­bės ka­ra­lius (3), mū­sų di­di­kas pa­siė­mė Šiau­lį Va­lių, tur­būt tam, kad pa­ke­liui ap­tar­tų pro­ble­mas, su­si­ju­sias su pre­ky­ba pa­sie­ny­je.

Sei­mo po­sė­dis už­tru­ko iki vė­laus va­ka­ro, ta­čiau de­pu­ta­tams, be­si­rie­jan­t už tei­sy­bę, ka­ra­lius ne­bu­vo iš­rink­tas. Gin­čai tę­sė­si, lai­kas ar­tė­jo prie vi­dur­nak­čio, se­na­to­riai pa­tys no­rė­jo grei­čiau pa­baig­ti, ta­čiau jie ne­ga­lė­jo, kol nau­jo­ji kan­di­da­tū­ra ne­bus pa­tvir­tin­ta.

Ne­ti­kė­tai mū­siš­kis Rad­vi­la at­si­sto­jo ir gar­siai su­šu­ko: „Bai­giam gin­čy­tis, ei­me mie­go­ti! O pa­kol kas, nak­čiai, iš­rin­ki­me ka­ra­liu­mi Šiau­lį“. Pokš­tą sig­na­ta­rai įver­ti­no, ir taip ne­ti­kė­tai, vie­nai nak­čiai, Žeč­pos­po­li­tos vals­ty­bės vai­ras pa­te­ko į Šiau­lio ran­kas.

Vi­si gal­vo­jo, kad pirk­lys, per­var­gęs ke­lio­nė­je, taip pat eis mie­go­ti, nes joks žmo­gus per nak­tį nie­ko žmo­niš­ko ne­su­ge­ba pa­da­ry­ti. Ta­čiau, kaip le­gen­da pa­sa­ko­ja, Šiau­lys Va­lius sė­do už sta­lo, čiu­po už žą­sies plunks­nos, vi­są nak­te­lę pa­sie­nio gy­ven­to­jams bei sar­gy­bai ra­šė įsta­ty­mus ir pri­vi­le­gi­jas. Pa­ry­čiui bu­vo tiek pri­ra­šęs ir vi­sus pa­si­ra­šęs, kad vė­liau val­di­nin­kams at­si­bo­do juos at­šau­ki­nė­ti. Pa­ma­tęs po­pie­rių stir­tą, nau­jai iš­rink­ta­sis mo­nar­chas Žy­gi­man­tas Va­za tik nu­mo­jo ran­ka ir iš­le­me­no „Te­bū­nie...“

Taip, ly­giai vie­ną nak­tį, Bres­to mui­ti­nin­kų se­niū­nas Šiau­lys Va­lius pa­bu­vo mū­sų vals­ty­bės ka­ra­lius. Šią „šiau­lie­tiš­ką“ le­gen­dą iki šiol labai mėgs­ta pa­sa­ko­ti bres­tie­čiai ir vie­tos pa­sie­nio se­nbu­vių ai­niai – kaip praei­tį. O mes, gy­ven­da­mi da­bar­ti­mi, sa­vą­sias ku­ria­me atei­čiai (4).

...............................................................................

Paaiš­ki­ni­mai:

1) Mi­ka­lo­jus Kris­tu­pas Rad­vi­la Naš­lai­tė­lis (1549 –1616) – Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės di­di­kas, Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos vals­ty­bės ka­ri­nis vei­kė­jas, kar­tog­ra­fas. Jo biog­ra­fi­jo­je mi­ni­ma ir Šiau­lių eko­no­mi­ja, jam pri­klau­siu­si 1572–1616 me­tais, ir 1582–1584 me­tų pi­lig­ri­mo ke­lio­nė į Šven­tą­ją že­mę. Be­je, 1590–1604 m. jis bu­vo Tra­kų vai­va­da, nuo 1604 m. – Vil­niaus vai­va­da.

2) Le­gen­da siejasi su Šiau­lių Aliu Va­liu, Šiau­lių vers­lo in­ku­ba­to­riaus di­rek­to­riu­mi, kaip įdo­mi są­šau­ka su to bres­tie­čio Šiau­lio Va­liaus ling­vis­ti­ne rein­kar­na­ci­ja bei šian­die­nos ak­tua­li­ja dėl mies­to cent­re bū­si­mo In­ves­ti­ci­jų cent­ro, ku­ris dub­liuos jo va­do­vau­ja­mą įstai­gą bei bran­dins šau­nų bet tin­gų jau­ni­mą, no­rin­tį sa­vo vers­lus kur­ti šilt­na­mio, o ne in­ku­ba­to­riaus są­ly­go­mis.

3) Žy­gi­man­tas Va­za, (1587–1632) – Len­ki­jos ka­ra­lius ir Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis, ka­rū­nuo­tas 1587 12 27. Jo 44 m. val­dy­mas Žeč­pos­po­li­tai nie­ko ge­ro ne­da­vė. Sa­vi­my­la, už­si­spy­rė­lis, tu­rė­jęs dau­gy­bę di­de­lių ir tuš­čių pla­nų, jis už­trau­kė mū­sų ša­liai daug var­go. Vi­są jo val­dy­mo lai­ko­tar­pį tru­ko sun­kūs ka­rai, dėl jo ne­su­ge­bė­ji­mo vals­ty­bė ne­te­ko be­veik vi­sos Li­vo­ni­jos ir da­lies ru­sų že­mių.

4) Ak, tos le­gen­dos! Na­cio­na­li­nių lė­lių mu­zie­jaus vie­toje, Vil­niaus g. 213 pa­tal­po­se, VšĮ „Vers­li Lie­tu­va“ įsi­kurs, ten in­ves­ti­ci­jų ro­jų su­kurs. Ko­dėl ten? Kaip pa­sa­ko­ja gan­dai, iš Vil­niaus bu­vo at­vy­kusios dvi vers­lios mer­gio­tės iš mi­nė­tos VšĮ “Vers­li Lietuva”. Tam, kad “ne­nup­lauk­tų Eu­ro­pos pinigai”, bu­vo at­si­žvelg­ta į jų akis, jau­nys­tę ir no­rus.

Mer­gio­tės pla­na­vo pa­sen­ti, to­dėl ruo­šė in­ves­ti­ci­jas sa­vo bū­si­miems vai­ku­čiams, jei joms jie gims atei­ty­je. Kai anie su­lauks tin­ka­mo am­žiaus, jos juos ko­man­di­ruos pra­dė­ti vers­lo į Šiau­lius. Jų ma­mų ke­lio­nės gan­dai bus ta­pę le­gen­da, ku­rią pa­sa­kos Tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ro gi­dės tarp ki­tų įdo­my­bių tam, kad in­ves­ti­ci­jų pri­trauk­tų.