Naujausios
Europos Parlamento narė dr. Laima Andrikienė
Pastaruoju metu Lietuvos viešojoje erdvėje gausu komentarų apie tai, kad Lietuvai teks grąžinti 10 milijonų litų ES paramos, kuri buvo skirta mazuto saugyklos statybai netoli Vilniaus Gariūnų turgavietės. Skandalą bandoma daryti iš to, kad tai pirmas atvejis, kai Lietuvai teks grąžinti ES paramą, kuri buvo skirta valstybiniam objektui.
Priminsiu, kad saugyklos buvo pradėtos statyti 1994 metais, kai Lietuvai buvo ypatingai aktualūs energetinės nepriklausomybės, tiksliau kalbant — energetinio saugumo reikalai. Saugyklos būtų buvusios didžiausios Europoje, jose turėjo būti kaupiamas valstybės rezervas ir saugyklose turėjo tilpti iki 240 tūkst. t mazuto. Energetinės nepriklausomybės bei saugumo problemos ir dabar yra aktualios, tačiau nuo 1994 m. daug kas pasikeitė, įskaitant technologijas, mazutą daug kur pakeitė dujos.
Lietuva niekada neturėjo pakankamai pinigų šiai didelei statybai. Kiek galėjo, tiek skirdavo, ir per visą laikotarpį nuo 1994 m. į šias statybas investuota 70 mln. litų. Atsiradus galimybei buvo pasinaudota ir ES parama, kuri sudarė 10 mln. litų. Užsitęsusios statybos buvo visų ligšiolinių Lietuvos vyriausybių galvos skausmas, jį paveldėjo ir Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė. Statyba iki šiolei nėra baigta, jai užbaigti trūksta dar 65 milijonų litų.
Pastaruosius keletą metų buvo bandoma tos statybos atsikratyti: keliems potencialiems pirkėjams (naftos perdirbimo įmonei, degalinių tinklui ir kt.) buvo siūloma pirkti objektą. Tačiau nepavyko susitarti dėl kainos: Vyriausybė norėjo maksimaliai atgauti investuotas lėšas, o potencialūs pirkėjai, žinoma, buvo suinteresuoti įsigyti objektą kuo pigiau ir be jokių papildomų sąlygų.
Galų gale imta svarstyti, kad objektą reikia perduoti Valstybės turto fondui, kuris sklypą parduotų, o nebaigtas statyti saugyklas gali tekti išardyti, supjaustyti. Europos Komisija liko nepatenkinta, kodėl ES finansinė parama buvo panaudota objektui, kurio Lietuvai nereikia, todėl pareikalavo paramą grąžinti.
Šioje situacijoje Vyriausybė rado, mano manymu, visai neblogą sprendimą: buvo parduotos dyzelino atsargos, už jas gauta 10 mln. litų, kurių pakaks atsiskaityti su Europos Komisija (EK). O patį objektą planuojama atiduoti Valstybės turto fondui, kad, kaip jau minėjau anksčiau, jis ar bent žemės sklypas būtų parduoti, o gautos lėšos kompensuotų ir minėtus 10 mln. litų, ir bent dalinai padengtų investuotas valstybės biudžeto lėšas.
Europos Komisijos paaiškinimas: kaip Lietuva atrodo lyginant su kitomis ES narėmis
Prieš savaitę kreipiausi į Europos Komisijos pareigūnus, prašydama papildomos informacijos ir paaiškinimų ne tik ES skirto ES finansavimo mazuto saugyklos Lietuvoje statybai, bet apskritai dėl to, kaip Lietuva atrodo bendrame ES valstybių narių kontekste, kaip panaudoja ES paramą.
Atsakymas buvo vienareikšmis ir noriu Jums visiems jį perduoti: Lietuva atrodo išskirtinai gerai. Be to, Lietuvai niekada nėra tekę grąžinti jai skirtų lėšų. Atsakyme minimi keli atvejai, kai Europos Komisija sumažino savo įsipareigojimus. Vienu atveju — 144 tūkst. eurų, kitu — 665 tūkst. eurų (iš Sanglaudos fondo), bet tai buvo padaryta ne dėl to, kad buvo pažeistos taisyklės ar parama panaudota ne pagal paskirtį, o todėl, kad, pavyzdžiui, buvo perskaičiuotas projekto biudžetas, nes kainos buvo žemesnės nei buvo tikėtasi ir planuota, arba buvo atliktos kitokios finansinės korekcijos.
Tik iš dviejų ES fondų — Sanglaudos fondo ir Europos regioninės plėtros fondo — mūsų valstybei nuo 2000 m. (kai Lietuva, dar nebūdama ES nare, jau pradėjo gauti ženklesnę ES finansinę paramą) iki 2013 m. skirta 5,75 milijardai eurų paramos, ir Lietuva tuos pinigus palyginti tvarkingai naudoja.
Komisija pažymėjo, kad šiuo metu ji tiria tris paramos panaudojimo Lietuvoje atvejus, kur kilo įtarimų dėl ES nustatytų taisyklių pažeidimų (kalbama apie 4 mln. eurų), tačiau galutinių tyrimo rezultatų dar reikia palaukti.
Tiesos dėlei paminėsiu ir tai, kad Komisija pabrėžia, jog absoliuti dauguma pažeidimų tampa aiškūs tada, kai projektai baigiami ir pateikiama galutinė ataskaita. Tada EK pareikalauja grąžinti ir neteisingai panaudotą ES finansinę paramą. Kadangi šiuo metu tik nedidelė dalis Lietuvos vykdytų programų ir projektų yra užbaigti iki galo, todėl galimas dalykas, kad apie pažeidimus dar išgirsime.
Čia vertėtų priminti, kad ES finansinės paramos mastai yra tikrai dideli, ir bent jau iki 2020 metų Lietuva tikrai iš ES gaus daug daugiau nei įmokės į ES biudžetą.
Štai 2007-2013 m. Lietuvai yra skirta 37 milijardai litų paramos. Kadangi ES galioja taip vadinama (n+2) taisyklė, tai skirta parama turi būti panaudota iki 2015 m. pabaigos. Iš minėtos paramos 23 mlrd. litų yra struktūrinė parama, skiriama iš ES struktūrinių ir Sanglaudos fondų, 9 milijardai litų — parama žemės ūkiui, o dar apie 5 milijardai litų — vidaus politikos programoms ir projektams (Ignalinos AE uždarymas, ES išorės sienos infrastruktūros plėtra ir tranzito iš Kaliningrado srities administravimo išlaidos).
Pažymėsiu, kad ES finansinės paramos sustabdymas ar nutraukimas Europos Sąjungoje nėra kokis nors negirdėtas dalykas. Europos Komisija jau daugiau nei 100 atvejų pasinaudojo šiuo ginklu ir, pavyzdžiui, vien 2010 m. susigrąžino lėšų už 1,55 mlrd. eurų, ir tai buvo 10 proc. daugiau nei 2009 metais.
Manau, kad tokia praktika labai reikalinga Lietuvai. Mūsų publika yra įpratusi, kad jei jau gavo pinigų iš biudžeto ir, pavyzdžiui, panaudojo ne pagal paskirtį, tai sulaukia nuobaudų, gali būti atleistas iš darbo, bet grąžinti tos paramos niekas nereikalauja. O Europos Sąjunga reikalauja! Ir tai drausmina paramos gavėjus daug labiau nei pavojus, kad kuris nors išlėks iš darbo ar bus pažemintas pareigose.
A. Kubilius praėjusią savaitę džiaugėsi, kad kalbant apie ES paramos panaudojimą šiame finansiniame laikotarpyje Lietuva yra tarp pirmaujančiųjų: iš ES biudžeto Lietuvai jau išmokėta daugiau nei 45 proc. 2007-2013 metų laikotarpiui numatytos struktūrinės paramos. Skeptikai ir opozicija į tai sureagavo nervingai, bet Vyriausybės vadovas nemelavo: Europos Parlamente mes turime tokius pat skaičius, kokius minėjo valstybės vadovas. Tačiau turime padaryti viską, kas mūsų galioje, kad tų išmokėtų pinigų po kelerių metų nereikėtų grąžinti atgal.
Dar šį pavasarį Lietuva Briuselyje prašė, kad naujame finansiniame laikotarpyje Ignalinos AE uždarymui būtų skirta 840 milijonų eurų. Pasikeitus kai kuriems pareigūnams Energetikos ministerijoje šiuo metu jau prašoma 770 mln. eurų. O Europos Komisija naujosios finansinės perspektyvos projekte trijų atominių jėgainių uždarymui (viena jų — Ignalinos) siūlo skirti tik 500 milijonų eurų, iš jų Lietuvai tektų tik 300 mln. ar dar mažiau. Be to, siūloma, kad ES parama šiam Lietuvos objektui baigsis 2017 m., o mes Ignalinos AE uždarymą planavome baigti tik 2030 metais. Tai reikštų, kad po 2017 m. Ignalinos AE uždarymo finansavimas turėtų būti vykdomas tik Lietuvos pastangomis ir lėšomis.
Žinoma, galima kaltinti ES atminties praradimu, įsipareigojimų nevykdymu, bet kalbėdami su ES tokiais argumentais turėtume būti įsitikinę, kad mes, Lietuva, savo įsipareigojimus vykdome laiku ir tinkamai, o ES parama, skirta šiam objektui, panaudojama griežtai pagal paskirtį. Ar esame tuo įsitikinę? Greičiau atvirkščiai...
Artimiausiu metu Europos Parlamente pradėsime diskutuoti praėjusią savaitę pristatytą Audito rūmų ataskaitą. Galiu pažadėti: bus daug įdomios informacijos ir nelabai malonių naujienų. Bet nenoriu užbėgti įvykiams už akių, suspėsime apie tai pakalbėti ir vėliau. Ir kalbėsime tikrai ne apie 10 mln. litų...
Mėgstame pabrėžti, kad gyvename pačiame Europos viduryje. 21 amžiuje. Lietuva yra ES ir NATO narė, gyvename 22-uosius Nepriklausomybės metus. Pasakę tai, turėtume pažymėti ir kita: kiek mūsų bendrapiliečių neturi elementarių buitinių patogumų namuose, jų tualetas — būdelė su širdele ir natūralia ventiliacija, žiemą ir vasarą...
Raginome savivaldybes susitvarkyti: rengti projektus ES paramai gauti ir pasinaudojant ta parama susitvarkyti vandentiekio tinklus, nuotekų sistemas. Daugelis savivaldybių 2006-2009 m. parengė projektus, bet greičiausiai manė, kad ES pro pirštus žiūrės į tai, kaip tie projektai vykdomi.
Ir štai turime situaciją, kuomet kai kurioms savivaldybėms gali tekti grąžinti Europos Sąjungai po kelias dešimtis milijonų litų tokiems projektams skirtos paramos, nes jos neįvykdė įsipareigojimų, nepasiekė tikslų, kuriuos buvo sau iškėlusios.
Pavyzdžiui, prašydami paramos įsipareigojome, kad bus tam tikras skaičius vartotojų, o dabar aišku, kad iki projekto pabaigos likus porai mėnesių jų tėra tik ketvirtadalis... O pinigai, skirti projektui įgyvendinti, panaudoti.
Dabar teisinamės ir kaltę verčiame ekonominei krizei: tai krizė kalta, kad išaugo nedarbas ir emigracija, sumažėjo statybų, taip pat ir individualių statybų apimtys, todėl sunku ar net neįmanoma surinkti planuoto vandentiekio abonentų skaičiaus. Kadangi vandentiekio įmonių akcijų valdytojos yra atitinkamo rajono savivaldybės, visa atsakomybė tenka joms. O kur trejus metus žiūrėjo už projekto vykdymą atsakingi asmenys, nežinia. Visoms šioms savivaldybėms dėl projektų sąlygų nevykdymo gali būti pritaikyta finansinė projektų korekcija.
Iš 45 savivaldybių, kurios vykdo tokius projektus, įsipareigojimus įvykdė tik septynios: Kauno, Jurbarko, Druskininkų, Plungės, Raseinių, Kalvarijos ir Skuodo. Visos kitos turi problemą, kurios vertė — apie 200 milijonų litų. Neįvykdžius įsipareigojimų ES juos teks grąžinti.
Šiuo metu Europos Parlamente lūžta ietys: mes, dvidešimt šeši Baltijos valstybių europarlamentarai, be jokių diplomatinių reveransų prašnekome apie tai, kad naujojoje finansinėje perspektyvoje 2014-2020 m. Lietuvos, Latvijos ir Estijos ūkininkai bus diskriminuojami, pažeidžiant pamatinius ES principus, tokius, kaip solidarumo ir vieningos rinkos principus.
Pagal Europos Komisijos pateiktą projektą, kuris svarstomas Europos Parlamente, mūsų valstybių ūkininkams numatoma parama sudarys tik kiek daugiau nei 50 proc. ES vidurkio, o lyginant su kai kurių valstybių ūkininkais, mūsiškiai gaus 2 ar net beveik 4 kartus mažiau!
Kyla pagrįstas klausimas: kaip reikės gyventi ir dirbti Lietuvos ūkininkui, jei konkurencinės sąlygos vieningoje ES rinkoje bus visiškai nevienodos, ir tokiomis sąlygomis apie sąžiningą konkurenciją net svajoti neįmanoma. Galima įsivaizduoti ir nesunkiai apskaičiuoti ir tokios politikos pasekmes.
Dėl šių priežasčių netylime ir netylėsime, reikalausime, kad šis diskriminacinis projektas būtų išmestas į šiukšlių dėžę ir parengtas naujas, sudarantis ir mūsų ūkininkams normalias sąlygas. Tačiau to reikalaudami turime būti tikri, kad šiuo metu gaunama parama, pavyzdžiui, tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams mokamos teisingai ir pagrįstai. Ar taip yra? Mano turimomis žiniomis, netvarkos ir šioje srityje daug, todėl Žemės ūkio ministerija, įvairios agentūros turėtų sukrusti. Labai nesinorėtų, kad tektų grąžinti ir tą paramą, kuri bus atitekusi Lietuvos žemės ūkiui.
Baigiu šį ilgą straipsnį, visiems linkėdama pasinaudoti ES parama kuo efektyviau. Bet tuo pačiu ir taip, kad Lietuvos vardas nebūtų minimas tarp tų valstybių, kurios turi ženklių laimėjimų„ netinkamo ES paramos panaudojimo srityje. Tai ne ta sritis, kur norėtume būti pirmieji ar vadinti save labai drąsia šalimi.
