Naujausios
Būrimas iš pretendentų į merus
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Artėjant svarbiausioms metų šventėms vis bandome įžvelgti, kokie bus kiti metai. 2015 metų kovą sulauksime savivaldybių rinkimų ir pirmą kartą tiesiogiai rinksime savivaldybių merus.
Partijos ir visuomeniniai rinkimų komitetai jau deda svarbiausių figūrų kortas ant stalo. Įdomu, ką iš jų išsibursime į merus?
Kiekvienas miestas didžiuotųsi turėdamas charizmatišką merą. Vidutinybių niekas nenori. Bet ir charizmatiški lyderiai nėra vienos spalvos.
Kažkada Kaunas buvo išsirinkęs charizmatiškąjį Vytautą Šustauską, bet neilgai su juo ištvėrė. Vilniui dabar siūlomas Petras Gražulis, kurio charizma – taip pat kraštutinumai ir skandalai.
Tai kokie kriterijai turėtų lemti?
Šiuo požiūriu įdomi yra architekto Algirdo Kaušpėdo, „Anties“ lyderio, nuomonė, šią savaitę išsakyta televizijos pokalbių laidos vedėjui Edmundui Jakilaičiui.
A. Kaušpėdui buvo bandoma burti Kauno mero kėdė, bet jis tiesiai šviesiai atsakė nemanąs, kad juo gali būti.
„Tai yra sudėtingas darbas, kuris reikalauja išmanymo, įsigilinimo, – teigė charizmatiškasis rokeris. – Manau, vieną kadenciją yra būtina pabūti savivaldybės tarybos nariu, nes kitaip bus paviršutiniškas darbas, kuriame būsi įtakojamas, priklausomas nuo visų, neturėsi savo valios. Aš noriu gyventi savo gyvenimą ir nebūti kažkieno marionete.“
Dar pridūrė, jog to nenori „ir dėl sąmoningumo, dėl savęs, dėl orumo, kad darau tai, ką galiu, ką sugebu ir išmanau. O ko neišmanau, tikrai nenoriu daryti, kad ir kaip tai atrodytų patrauklu, garbinga. Tai tik savęs apgaudinėjimas“.
Įkalbinėjamas, jog jį nesunku būtų įsivaizduoti atsakingame poste, pabrėžė: „ Man dažnai tenka jaustis lyderiu. O lyderio pagrindinis darbas yra įkvėpti, visus pakviesti, padrąsinti. Tačiau tam nereikia užimti jokių pareigų. Ar man būtina tapti meru, kad galėčiau kažką įkvėpti? Šiame poste turi būti žmogus, kuris vykdo, skaičiuoja, bendrauja ir sėdi susirinkimuose, kurių aš negaliu pakęsti.“
Ne tik pagal A. Kaušpėdą pagrindiniai kriterijai merui išrinkti yra savivaldybės reikalų išmanymas, mokėjimas bendrauti, gebėjimas tartis, išgirsti kitokią nuomonę, ieškoti kompromisų.
Bet dauguma rinkėjų ne į tai gilinasi. Neretai balsuojama emociniu pagrindu – patinka nepatinka, garsiai kritikuoja valdžią, vadinasi, geras.
Šiauliuose į merus rikiuojasi per dešimt pretendentų ir beveik visi žino, kaip dirba Savivaldybė.
Meru veržiasi tapti net šeši dabartinės Tarybos nariai. Iš likusiųjų – vienas – seimūnas, ir tik du nėra buvę ankstesnių kadencijų miesto Tarybos nariais.
Žiūrint į tokią statistiką, galima būtų tikėtis, jog dauguma pretendentų mažiau ar daugiau kompetencijos turės.
Bet ar gebės girdėti ne vien save, tartis su įvairiomis politinėmis jėgomis, suvaldyti konfliktines situacijas?
Meras turėtų tapti jungiamąja grandimi Taryboje, o ne vien demonstruoti kietą nugarą. Juoba kad politologai prognozuoja, jog įsiliejus į rinkimus visuomenininkams, savivaldybių tarybos greičiausiai bus labai margos, frakcijos smulkės. Ginčai ir diskusijos ilgės.
Jau šios kadencijos Šiaulių miesto tarybos patirtis rodo, kokios bangos kyla, kai dirba keli politikai, „išmanantys“ visus klausimus ir girdintys tik save.
Štai vienas Tarybos narys, kuris pretenduoja ir į merus, yra kone pagrindinis oratorius per Tarybos posėdžius.
Jo aktyvumas ir įsitikinimas savo argumentų teisingumu – pavydėtinas. Sugeba išmušti iš vėžių visą Tarybą kone per kiekvieną posėdį. Netingėdamas rašo ir skundus apie Savivaldybę įvairiausioms institucijoms.
Šiauliečiai yra lyderiai šalyje pagal suburtus visuomeninius rinkimų komitetus, kurių yra net penki. Tad politinis margumynas miesto Taryboje visiškai tikėtinas.
Ir nereikėtų žiūrėti vien į lyderius, siūlomus merais. Ne mažiau svarbu, kokios asmenybės po jų įrašytos kandidatų sąrašuose. Ką jos yra nuveikusios miesto labui.
Logika diktuotų, balsuojant už merą, rinktis ir jo vedamą kandidatų sąrašą. Nors jeigu bus balsuojama „patinka nepatinka“ gali atsitikti ir taip, kad merą renkuosi vienokį, o kandidatų sąrašą kitokį.
Burkime, o ką išbursime, paaiškės pavasarį.
