Dainiaus Kreivio memuarai

Dainiaus Kreivio memuarai

Rytas STASELIS

Ūkio ministro Dainiaus Kreivio premjerui, partijai, prezidentei ir STT pateiktos „pažymos“ apie tai, kas, kur, kada ir už kiek, neatitinka žanro klasikos. Kažkas iš tolo panašaus į interneto svetainės WikiLeaks, keletą mėnesių skelbiančios JAV diplomatų tarnybinio susirašinėjimo dokumentus, lektūrą.

Galbūt, jei kada ateityje tie D. Kreivio dabar paskelbti įspūdžiai iš neilgos patirties ministro kėdėje būtų sugulę į memuarų žanro knygą, leidėjai galėtų tikėtis politinio bestselerio sėkmės.

Tačiau rašydamas apie verslo grupės „Icor“ (buvusio “Rubikono“) ir bendrovės“flyLAL“ atstovų grasinimus “pakeltu balsu“, taip pat jam siūlytą automobilį už “neatidų Ignalinos atominės elektrinės reikalų tyrimą“, koalicijos partnerių kuruojamos Aplinkos ministerijos spaudimą patvirtinti pastatų renovavimo propagandos planą, opozicijos teiktus politinės paramos siūlymus už paramą Vladimiro Romanovo verslo grupei, jis mėgina apginti savo garbę. Įrodyti visiems, kurie per paskutiniąsias keletą savaičių suabejojo jo padorumu, kaltindami savo veikloje neatskyrus verslininko ir politiko interesų.

Problema ta, kad D. Kreivio ranka kompiuteriu surinkti lapai kaip savigynos įrodymai yra silpni. Plačiąja prasme todėl, kad, ko gero, jokia save gerbianti žiniasklaida nesiryžtų skelbti tokių „faktų“ pirmiausiai dėl pragmatinių sumetimų — kad nepaskęstų tokio “kompromato“ herojų inicijuotuose teismuose atlygindama moralinę žalą.

Ministrui gali atrodyti kitaip, tačiau žiniasklaida šiuo požiūriu skaudžios patirties turi neišmatuojamai daugiau. Žurnalistai, tiesą sakant, panašaus pobūdžio istorijas dėl minėtos priežasties laiko tiesiog „baikomis“. Nors galbūt yra girdėję ir apie dar aukštesnio rango pareigūnus, ir apie daug didesnes pinigų sumas plaukiojančias politikos verslo koridoriuose. Dar mažesnį įspūdį D. Kreivio argumentai gali kelti tiems piliečiams, kurie iš principo yra įsitikinę, kad visa valdžia korumpuota.

Siauresne prasme ministro „pažymos“ kiekvienam sveiko proto žmogui tekyla pirmasis ir svarbiausias klausimas: kodėl apie tai tai prabilta tik dabar?

Jeigu kai kurie D. Kreivio pasakojime išdėstyti siužetai iki šiol spėjo apaugti metų ar pusantrų senumo barzda, kodėl jie neišplaukė į viešąją erdvę iškart, kada tik ministras juos patyrė ar apie juos sužinojo. Ir atvirkščiai: jeigu apie tai, kad turi pririnkęs pluoštelį panašių į dabar paskelbtas istorijų, ministras būtų pažadėjęs jas išviešinti atsistatydindamas iš savo pareigų (jis kelintąsyk tvirtina įsikibęs nesilaikąs savo dabartinės kėdės), Lietuvos politinei kultūrai galėjo atnešti net naudos.

Palikęs ministro postą, šį savo surinktų istorijų rinkinėlį jis nedidelėmis porcijomis galėjo skelbti kad ir savo interneto dienoraštyje. Nebūdamas ministru jis įgytų teisę į laisvesvę savo patirtų istorijų dėstymo formą, užuominas ir nutylėjimus bei interpretacijas. Tačiau toji beletristika gerokai patampytų nervų šakneles tų istorijų herojams. Ir norėčiau pažiūrėti, ar jie strimagalviais pultų į teismus ginti savo orumo beigi garbės nežinodami, kas iš tikrųjų slypi buvusio ministro užrašų knygelėje.

Galėjo būti stipru, o dabar — beveik apgailėtina. D. Kreivys savo popierius vadina „pažymomis“, nors jie labiau kvepia tiesiog beletristika. Teisę į beletristiką turi eiliniu piliečiu tapęs buvęs ministras, tačiau vargu, ar ji dera eiliniam piliečiui tebesant ministru.

Užuot skaudžiai kalęs tikriems ar įsivaizduojamiems „korupcionieriams“, skaudžiausi D. Kreivio smūgiai tenka visam ministrų kabinetui. Gal būt ten, tebesant, valdžioje atrodo kitaip, tačiau savo bendražygio ministro dėka geidžiamiausia bokso kriauše visų spalvų politikams tampa premjeras Andrius Kubilius.

Apskritai, kalbėti šia tema–reiškia aptarinėti hipotezes. Per daugiau nei dvejus metus trunkančią aktyviosios politinės karjeros laikotarpį, D. Kreivys taip ir nesugebėjo įsisavinti pamatinių kai kurių buvimo politikoje tiesų.

Pirmiausiai — kad politikoje ilgiau išlieka tie, kurie geba savo noru laikinai pasitraukti.

Antra: atsistatydinimas iš ministro pareigų dar nereiškia politinės karjeros pabaigos.

Ir trečia, mėginimai apginti savo asmeninę garbę pasitelkiant kolektyvines politikos pajėgas — bendražygius, partiją, koaliciją, specialiąsias tarnyba, prezidentūrą — dažniausiai baigiasi išnykimu visiems laikams.