dj Senio užrašai (2)

dj Senio užrašai (2)

Romualdas VOLODKA

Kar­tą gy­ve­ni­me te­ko man su­tik­ti ko­le­gę – bu­vu­sią pro­vin­ci­jos, (sa­ky­kim – kai­mo) kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rę. Nau­jai­siais lai­kais ji dar­ba­vo­si va­ly­to­ja ir ne­ga­lė­jo at­si­džiaug­ti sa­vo dar­bu:

– Kai pa­ly­gi­nu su „kul­tūr­kės“ laikais... Nuos­ta­bu: ati­dir­bu va­lan­das ir – na­mo. O kul­tū­ros na­muo­se vis įtam­pa, stre­sas, kad ga­li kas nu­tik­ti, kul­tū­ros ren­gi­nį, kon­cer­tą, su­si­ti­ki­mą ga­li su­žlug­dy­ti – tai mu­zi­kan­tai neat­vyks, tai elekt­ra pra­dings, ir tu, di­rek­to­re, esi kal­čiau­sia...

Taip, kul­tū­ros dar­buo­to­jo dar­bas, nors ir įdo­mus, bet kar­tais bū­na ir la­bai at­sa­kin­gas. Štai, išei­nant iš dar­bo Ak­me­nė­je, te­ko man per­duo­ti vi­są kul­tū­ros na­mų in­ven­to­rių. Ir nu­tik taip (juo­kia­mės abu au­to­riai): trūks­ta apa­ti­nių da­lių (va­di­na­mų­jų pa­si­jo­nių) aš­tuo­niems tau­ti­niams kos­tiu­mams.

– Kam man jie rei­ka­lin­gi, kur aš juos dė­siu? – ban­džiau aiš­kin­ti in­ven­to­riaus pe­rė­mi­mo ko­mi­si­jai, nes vi­sa ki­ta per­da­viau tvar­kin­gai.

Ta­čiau kul­tū­ros sky­riaus bu­hal­te­rė (ato­sto­gau­jant ve­dė­jai) bu­vo la­bai prin­ci­pin­ga ir po mė­ne­sio pa­da­vė ma­ne į teis­mą.

O hu­mo­ro ne­sup­ran­tan­ti tei­sė­ja (nes ban­džiau pa­juo­kau­ti apie pa­si­jo­nius) ne­la­bai gi­li­no­si į rei­ka­lą, nu­spren­dė, kad aš tu­riu dvi­gu­bai (ma­tyt, už pa­juo­ka­vi­mą teis­me) su­mo­kė­ti nuo­sto­lį – 180 rub­lių. Ma­no dvie­jų mė­ne­sių al­ga.

Pa­sis­ko­li­nau iš tė­vų ir su­mo­kė­jau.

O kai jau at­sii­mi­nė­jau pa­sku­ti­nius do­ku­men­tus pas ve­dė­ją ka­bi­ne­te, ji pri­si­mi­nė, kad pa­ti tuos pa­si­jo­nius pir­mą­ją ma­no dar­bo sa­vai­tę sko­li­no­si iš ma­nęs vyks­tant į šo­kių šven­tę Pa­pi­lė­je ir po to pa­mir­šo ati­duo­ti.

– Kaip, Ro­mual­dai, at­ly­gin­ti tau skriau­dą? – pa­klau­sė.

Aš tik nu­mo­jau ran­ka – lai­ko ne­grą­žin­si, jis spar­čiai bė­ga, rei­kia žiū­rė­ti į prie­kį. Ta­čiau kar­tė­lis li­ko...

Šiau­liuo­se ga­vau dar­bą Ak­lų­jų kom­bi­na­to kul­tū­ros na­muo­se ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riu­mi.

Dar­bas su ak­lai­siais – spe­ci­fi­nis. Bet po tru­pu­tį įgu­dau, su­si­ra­dau daug drau­gų, pa­dė­jau ak­lie­siems kar­tu ke­liau­ti Ode­son į Fi­la­to­vo ins­ti­tu­tą – re­gė­ji­mo ge­ri­ni­mo cent­rą.

Kaip kul­tū­ros dar­buo­to­jas, pri­va­lė­jau dai­nuo­ti kom­bi­na­to cho­re – dai­na­vau (bo­su), vai­di­nau sa­vi­veik­li­niuo­se spek­tak­liuo­se, vė­liau ne­tgi va­do­va­vau spor­to bū­re­liui.

Suor­ga­ni­zuo­da­vo­me įsi­min­ti­nų ren­gi­nių – pas mus lan­kė­si poe­tai Pau­lius Šir­vys ir An­ta­nas Jo­ny­nas, ra­šy­to­jas Vy­tau­tas Pet­ke­vi­čius. Kon­cer­tuo­da­vo fil­har­mo­ni­jos ko­lek­ty­vai, pra­de­dant „Vil­niaus ai­dais“ ir bai­giant „Est­ra­di­nė­mis me­lo­di­jo­mis“.

Dirb­da­mas Ak­lų­jų kul­tū­ros na­muo­se, įsto­jau į ak­to­rių ruo­ši­mo stu­di­ją prie Šiau­lių dra­mos teat­ro. Jai va­do­va­vo re­ži­sie­rius Jo­nas Vait­kus ir Re­gi­na Ste­po­na­vi­čiū­tė, o sce­ni­nio ju­de­sio mo­kė E. Pau­liu­ko­nis.

Na, ir šok­di­no re­ži­sie­rius mus! Stu­di­jo­je už­siė­mi­mai pra­si­dė­da­vo sep­tin­tą va­lan­dą ry­to fech­ta­vi­mo­si pra­ty­bo­mis, o po sep­tin­tos va­ka­ro – iki ant­ros va­lan­dos nak­ties. Rei­ka­la­vi­mai ir mušt­ras bu­vo to­kie di­de­li, kad ke­li stu­di­jo­kai neiš­lai­kė ir pa­bė­go, o ir aš iš­tvė­riau tik me­tus lai­ko.

Sun­ku bu­vo de­rin­ti teat­ro stu­di­jos pra­ty­bas su šei­mos gy­ve­ni­mu ir dar­bu Ak­lų­jų kul­tū­ros na­muo­se, ta­čiau sten­giau­si, vi­sur ro­džiau en­tu­ziaz­mą, ini­cia­ty­vą. Po tre­je­to me­tų ma­no or­ga­ni­za­ci­nius su­ge­bė­ji­mus pa­ste­bė­jo, bu­vau pa­kvies­tas dirb­ti Šiau­lių kul­tū­ros rū­muo­se jau­ni­mo ren­gi­nių re­ži­sie­riu­mi.

Tuo me­tu ma­no mąs­ty­se­no­je įvy­ko lū­žis: su­pra­tau, kad to­les­nės sėk­mės var­dan man rei­kia kur kas di­des­nio iš­si­la­vi­ni­mo, ne­gu tu­rė­jau iki šiol.

Ma­no nu­si­tei­ki­mui to­liau mo­ky­tis įta­kos tu­rė­jo ir ta ap­lin­ky­bė, kad abu ma­no tė­vai po Šiau­lių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos vė­liau dar bai­gė ir Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to de­fek­to­lo­gi­jos spe­cia­ly­bę.

Tai­gi, man rei­kė­jo ly­giuo­tis į tė­ve­lius.

Kur sto­ti, il­gai gal­vos ne­su­kau – į Kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pė­dos mu­zi­kos fa­kul­te­tus. Į nea­ki­vaiz­di­nį sky­rių, nes jau lau­kėm šei­mos pa­gau­sė­ji­mo.

Sto­jant pa­si­kar­to­jo ly­giai ta pa­ti is­to­ri­ja, kaip sto­jant į Šiau­lių mu­zi­kos tech­ni­ku­mą.

Šiau­liuo­se bu­vo taip: ma­niau, kad neįs­to­jau. Išė­jau nu­liū­dęs iš mu­zi­kos tech­ni­ku­mo pa­sta­to...

– Svei­ki­nu, Ro­mual­dai! – iš to­lo šūk­te­lė­jo pa­žįs­ta­mas – Įs­to­jai!

– Ne. – Liūd­nai pa­pur­čiau gal­vą. – Ne­ma­čiau sa­vo pa­var­dės įsto­ju­sių­jų są­ra­še.

– Ir ne­pa­ma­ty­si! Bet ži­nok – dar ke­tu­ris vy­ru­kus, ta­me tar­pe ir ta­ve, priė­mė į chor­ve­dy­bą, nes trūks­ta vy­riš­kų bal­sų cho­rui.

Klai­pė­do­je ly­giai tas pat – vėl silp­nai pa­ra­šiau lie­tu­vių kal­bos ra­ši­nį, vėl nė­ra ma­no pa­var­dės įsto­ju­sių­jų są­ra­še.

Ir vėl ma­ne svei­ki­na įsto­jus pa­žįs­ta­mas, nors ir ki­tas. Pa­si­ro­do, ke­lis vy­ru­kus, neįs­to­ju­sius, kaip ir aš, į mu­zi­kos pe­da­go­gi­nį fa­kul­te­tą, per­ve­dė, kaip įsto­ju­sius, į chor­ve­dy­bą. Nes vėl rei­kia vy­riš­kų bal­sų cho­rui. Ko­kį tuo­met pa­ju­tau dė­kin­gu­mą sa­vo tė­vui, ge­ram cho­ris­tui, iš jo pa­vel­dė­tiems ge­nams!

Įs­to­jęs su­kau­si tri­juo­se „fron­tuo­se“: mo­kiau­si, dir­bau, rū­pi­nau­si šei­ma. Su šei­ma rū­pes­čio vis gau­sė­jo:gi­mė sū­nus, o po me­tų duk­ra.

Dar­be man pa­dė­jo tai, kad, kaip da­bar ma­nau, ge­rai pa­ju­tau nau­jas kryp­tis kul­tū­ri­nin­ko dar­be – nes, ve­da­mas smal­su­mo, vis kal­bi­nau grį­žu­sius iš tarp­tau­ti­nių stu­den­tų sto­vyk­lų (ypač – iš Veng­ri­jos nuo Ba­la­to­no eže­ro, o vė­liau – len­kų di­džė­jų Ja­ne­ką Pše­va­rą, ku­ris, per Jo­niš­kį tie­siant du­jo­tie­kį, tie­sė­jus len­kus (jie gy­ve­no už­si­tvė­rę tvo­ra) links­mi­no dis­ko­te­ka. Jie pa­sa­ko­da­vo apie pa­sau­ly­je pa­pli­tu­sią nau­ją pa­si­links­mi­ni­mo for­mą – dis­ko­te­kas. Dis­ko­te­kos, da­bar ži­nau, pir­miau­sia at­si­ra­do Va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je, o po to pa­laips­niui pa­pli­to vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Paaiš­kin­siu nuo­dug­niau. Dis­ko­te­ka – su­dur­ti­nis žo­dis iš dvie­jų pran­cū­ziš­kų. : dis­que – plokš­te­lė, car­tot­he­que – kar­to­te­ka. Ki­taip – plokš­te­lių bib­lio­te­ka.

Dis­ko­te­kų is­to­ri­ja pra­si­dė­jo la­bai neįp­ras­tai. Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu vo­kie­čiams oku­pa­vus Pran­cū­zi­ją, bu­vo už­draus­tas Pran­cū­zi­jos ka­vi­nė­se la­bai po­pu­lia­rus džia­zas. Kuo vo­kie­čiams neį­ti­ko šis žan­ras? Tuo, kad džia­zą dau­giau­sia gro­jo žy­dų tau­ty­bės ar juo­dao­džiai mu­zi­kan­tai. Ne­li­kus mu­zi­kan­tų, ka­vi­nės, no­rė­da­mos iš­lai­ky­ti klien­tus, pra­dė­jo leis­ti plokš­te­les...

Be to, Pa­ry­žiu­je ypač po­pu­lia­ri bu­vo ka­vi­nė „La Dis­co­te­que“, ku­rio­je, už­si­sa­kęs gė­ri­mo, ga­lė­jai pa­pra­šy­ti, kad ant pa­te­fo­no už­dė­tų plokš­te­lę ta­vo no­ri­ma dai­na.

Iki im­da­ma­sis dis­ko­te­kos, su­kū­riau „Įdo­mių me­no žmo­nių su­si­ti­ki­mų klu­bą „Am­ži­nin­kas“, į ku­rį pa­sa­ko­ji­mams kvies­da­vau­si la­bai skir­tin­gus žmo­nes.

Šiais lai­kais to­kį bū­tų sun­ku su­kur­ti : žmo­nės tu­ri dau­gy­bę įvai­riau­sių pra­mo­gų, pa­tys, at­si­vė­rus sie­noms, ke­liau­ja (ir su sa­vo au­to­mo­bi­liais), daug pa­ma­to, daug jiems pa­pa­sa­ko­ja ir vai­kai, anū­kai.

Be to yra vi­sa­ga­lis in­ter­ne­tas, dau­gy­bė te­le­vi­zi­jos pro­gra­mų, o ne dvi – res­pub­li­ki­nė ir cent­ri­nė.

Anais lai­kais na­muo­se nu­si­sė­dė­ju­siems šiau­lie­čiams, ypač jau­ni­mui, pa­ti­ko iš­girs­ti ką nors nau­jo, ne­stan­dar­ti­nio.

Pa­vyz­džiui, į su­si­ti­ki­mą pa­kvie­tė­me miš­ki­nin­ką V. Al­ma­nį bei jo žmo­ną, ku­rie Al­ta­jaus kal­nuo­se ieš­ko­jo snie­go žmo­gaus. Sve­čia­vo­si nu­si­pel­nę mo­ky­to­jai Jo­nas Ado­mai­tis, Jo­nas Kri­vic­kas, „Est­ra­di­nių me­lo­di­jų“ va­do­vas Juo­zas Tiš­kus, jo žmo­na an­samb­lio so­lis­tė Ni­jo­lė Ščiu­kai­tė, so­lis­tas Jur­gis Žu­kaus­kas, bu­vo at­vy­ku­si es­tų gru­pė „Rock ho­tel“, lat­vių „Si­pols“, Mi­kas Su­rau­čius, ad­vo­ka­tė Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė. Be­je, ji įdo­miu pa­sa­ko­ji­mu pa­ke­rė­jo ne tik klau­sy­to­jus, bet ir Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos ko­mi­si­ją, ku­ri dve­jus me­tus iš ei­lės, 1978–1979 me­tais, mū­sų jau­ni­mo klu­bą „Am­ži­nin­kas“ kar­tu su Kau­no pro­fsą­jun­gų rū­mais pri­pa­ži­no ge­riau­siais Lie­tu­vo­je.

Gi­mė idė­ja ša­lia šio klu­bo su­bur­ti ir tuos, ku­rie mėgs­ta mu­zi­ką, ren­ka plokš­te­les – įkū­rė­me dis­ko klu­bą „Sau­lė“. Pa­va­di­ni­mą pa­siū­lė su­si­rin­kęs jau­ni­mas. Pir­mą­kart Šiau­lių is­to­ri­jo­je su­ruo­šė­me šve­diš­ką sta­lą, po va­ka­rė­lio bu­vo ga­li­ma pa­si­vai­šin­ti. Tarp kit­ko, nu­ste­bau, kad kai ku­rie jau­nuo­liai į klu­bą atei­da­vo ne tiek pa­si­klau­sy­ti mu­zi­kos, kiek pir­mi pri­šok­ti prie šve­diš­ko sta­lo.

Iš pra­džių „Sau­lė­je“, ta­me jau­ni­mo klu­be, su­si­rink­da­vo jau­ni­mas, pa­si­klau­sy­da­vo mū­sų pa­skai­tė­lės apie ko­kį mu­zi­kos ko­lek­ty­vą (kiek pa­me­nu, mes su­ren­gė­me per dvi­de­šimt ren­gi­nių, apie „Bit­lus“ pa­sa­ko­jom net tri­juo­se su­siė­ji­muo­se, po to apie „Geor­gia“, „Pink Floyd“, ki­tas tuo me­tu po­pu­lia­rias gru­pes).

Tų ren­gi­nių sce­na­ri­jus bū­da­vo la­bai pa­pras­tas: pa­skai­tė­lė pri­sta­tant skaid­rė­se, pa­klau­sant tos mu­zi­kos, o po to dis­ko­te­ka, gro­jant iš plokš­te­lių.

Ma­niau, kad, vie­nas ves­da­mas dis­ko­te­kas, grei­tai at­si­bo­siu jau­ni­mui. To­dėl džiau­giau­si, kai man iš mu­zi­kos tech­ni­ku­mo pa­vy­ko pa­si­kvies­ti tuo me­tu gar­sios dai­ni­nin­kės Gin­ta­rės Jau­ta­kai­tės pus­se­se­rę Ra­są Jau­ta­kai­tę, ku­ri tech­ni­ku­me mo­kė­si pia­nis­tės spe­cia­ly­bės, do­mė­jo­si leng­vą­ja mu­zi­ka. Pri­sik­vie­čiau ir ak­ty­vų vai­ki­ną, ku­ris do­mė­jo­si mu­zi­ka – Ar­tū­rą Pozd­nia­ko­vą.

Ar­tū­ras vė­liau pa­da­rė pui­kią kar­je­rą – įsto­jo į Ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ins­ti­tu­tą, re­ži­sa­vo fil­mą „Kaž­kas at­si­ti­ko“, ku­ria­me sa­vo kū­ri­nius at­li­ko maest­ro Vy­tau­tas Ker­na­gis su Dai­nos teat­ru, A. Kauš­pė­das su gru­pe „An­tis“ ir A. Ma­mon­to­vas su gru­pe „Fo­je“.

Per­nai jis bu­vo at­vy­kęs į Šiau­lius iš Šve­di­jos, su­ren­gė su­si­ti­ki­mą su mies­tie­čiais vie­šo­jo­je P. Vi­šins­kio bib­lio­te­ko­je. Po to ma­lo­niai pa­bend­ra­vom, nu­si­fo­tog­ra­fa­vom.

Tai­gi, mes tri­se va­do­va­vom jau­ni­mo klu­bui „Sau­lė“, pa­sa­ko­jom apie jau­ni­mo gru­pes... O tuo tar­pu iš­si­laks­tė šo­kiams Kul­tū­ros rū­muo­se gro­jęs an­samb­lis. Pap­ra­šiau di­rek­to­riaus, kad leis­tų ves­ti dis­ko­te­kas.

Di­rek­to­rius ne­la­bai ti­kė­jo mū­sų sėk­me, net ir aš abe­jo­jau, te­ko per sa­vai­tę su­sieš­ko­ti gar­so apa­ra­tū­rą, ap­švie­ti­mo pro­žek­to­rius, pirk­ti di­džė­jaus mik­še­rį, pra­šy­ti kul­tū­ros rū­mų dai­li­nin­ko V. Ti­mins­ko, kad pa­dė­tų pa­puoš­ti sce­ną. „Pir­ma­sis bly­nas“ ne­pris­vi­lo, ir jau ant­rą sa­vai­tę sa­lė bu­vo sau­sa­kim­ša.

Sup­ran­ta­ma:dis­ko­te­ka da­rė­si po­pu­lia­ria lais­va­lai­kio lei­di­mo for­ma, tad 1981–1983 me­tais penk­ta­die­niais Kul­tū­ros rū­muo­se rink­da­vo­si 700 šo­kė­jų, šeš­ta­die­niais 800, o sek­ma­die­niais 500. Tai ru­de­nį ir žie­mą. Pil­na sa­lė, ku­rio­je jo­kio oro vė­di­ni­mo – nei ven­ti­lia­ci­jos, nei kon­di­cio­nie­rių. 800 žmo­nių – sa­lės sie­nom var­vė­da­vo pra­kai­tas. Ma­nau, kad jau­nie­ji mies­to di­džė­jai se­kė mū­sų pa­vyz­džiu, nes atei­da­vo į dis­ko­te­ką pa­si­žiū­rė­ti.

Po sa­vait­gas­lio pir­ma­die­nio va­ka­re (nes tik pir­ma­die­nis bū­da­vo lais­vas) su vi­sa apa­ra­tū­ra at­vyk­da­vau į nak­ti­nį ba­rą „Ge­lu­va“. Dve­jus me­tus ma­no dis­ko­te­kos ger­bė­jai bi­lie­tus pirk­da­vo prieš sa­vai­tę, nes vyk­da­vo anš­la­gi­niai dis­ko­te­kos va­ka­rai.

Šo­kiai, dis­ko­te­kos tuo me­tu bu­vo po­pu­lia­rios Šiau­liuo­se. Be mū­sų, Sta­ty­bi­nin­kų kul­tū­ros na­muo­se rink­da­vo­si į Lai­mon­to Di­niaus (Lai­nius, vė­liau – gru­pės „Ron­do“ ir LR Sei­mo na­rys) ir Ša­rū­no Pas­ko­či­mo dis­ko­te­kas, mėgs­ta­ma bu­vo ir Ro­mo Li­tev­kos ve­da­ma dis­ko­te­ka Ge­le­žin­ke­lie­čių kul­tū­ros na­muo­se ir „Stu­den­tų kam­pe“ vyks­tan­tys ren­gi­niai.

––

1978-ai­siais li­ki­mas bloš­kė ma­ne į pir­mą­jį są­jun­gi­nį va­ka­rų ve­dė­jų kon­kur­są Ode­so­je.

8-ojo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je šalyje jau bu­vau gan ži­no­mas kaip va­ka­rų ve­dan­ty­sis, nes prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos bu­vęs Moks­lo-me­to­di­nis cent­ras reng­da­vo se­mi­na­rus, ve­dan­čių­jų kur­sus, ku­riuo­se ne kar­tą lai­mė­jau lau­rea­to dip­lo­mus. To­dėl 1978 me­tais ne­nus­te­bau, kai pa­kvie­tė į šalies „rink­ti­nę“ – su dar ke­liais va­ka­rų ve­dė­jais vyk­ti į Ode­są da­ly­vau­ti są­jun­gi­nia­me va­ka­rų ve­dė­jų (są­jun­gi­ne kal­ba – „kult­mas­so­vik-za­tei­nik“) kon­kur­se.

Į Ode­są mū­sų vy­ko pen­ki va­ka­rų ve­dė­jai, su jais ir in­ten­sy­viai ra­šęs „Kom­jau­ni­mo tie­sos“ žur­na­lis­tas Eu­ge­ni­jus Bun­ka, ir­gi res­pub­li­ki­nių va­ka­rų ve­dė­jų kon­kur­sų lau­rea­tas. Be­je, jis vė­liau, 2000-ai­siais, laik­raš­ty­je „Pa­lan­gos til­tas“ man pa­sky­rė straips­nį „Kaip Ro­mual­das Vo­lod­ka Ode­są už­ka­ria­vo“.

Koks gi bu­vo tas už­ka­ria­vi­mas? Lyg ir nie­ko ypa­tin­go...

Ode­so­je mus įkur­di­no la­bai nu­gy­ven­ta­me vieš­bu­ty­je: lo­vų spy­ruok­lės taip girgž­dė­jo, kad už­mig­ti bu­vo neį­ma­no­ma. Ta­čiau pa­ts kon­kur­sas vy­ko la­bai gra­žio­je vieš­bu­čio sa­lė­je ir į jį su­va­žia­vo la­bai daug im­po­zan­tiš­kų ve­dan­čių­jų – fra­kuo­ti žmo­nės vaikš­čio­jo po ho­lą, po fo­je, jų švar­kuo­se pui­ka­vo­si gal po tris lai­mė­tų kon­kur­sų lau­rea­tų me­da­liu­kus. Tai reiš­kia, jie jau bu­vo ži­no­mi vi­so­je Są­jun­go­je.

Kas jie bu­vo, tie žmo­nės, kam at­sto­va­vo? Tai bu­vo ku­ror­tų ar žy­mių ga­myk­lų ve­dan­tie­ji, įvai­rių rep­re­zen­ta­ci­nių ren­gi­nių ve­dė­jai iš Mask­vos, Le­ning­ra­do... Tad kon­kur­sas ža­dė­jo bū­ti la­bai rim­tas.

Bet kai jis pra­si­dė­jo, pa­ma­čiau, kad dau­ge­lis tų lau­rea­tų „va­žiuo­ja su se­nu ba­ga­žu“ – ro­do pa­se­nu­sį in­te­lek­to at­žvil­giu, tik­rą so­vie­ti­nį va­ka­rė­lį, o mes iš Pa­bal­ti­jo (la­bai drau­giš­kai bu­vom su­si­gy­ve­nę su lat­viais, es­tais; kiek­vie­ną va­ka­rą vis leis­da­vom kar­tu) ro­dė­me vi­sai ki­to­kį ly­gį – kaip šiuo­lai­kiš­kai rei­kia ves­ti va­ka­rus.

Iš Lie­tu­vos at­si­ve­žiau pa­te­fo­ną, mag­ne­to­fo­ną, mik­še­ri­nį pul­tą. Ki­tą apa­ra­tū­rą (stip­rin­tu­vą, ko­lo­nė­les) ti­kė­jau­si su­si­ras­ti vie­to­je. Pa­vy­ko.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr.

Jau­ni­mo klu­bo „Am­ži­nin­kas“ ta­ry­ba: (iš kai­rės) Mi­leš­ka, R. Vo­lod­ka, Sta­sys Ka­ri­to­nas.