Drąsos, lietuvi!

Drą­sos, lie­tu­vi!

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Per Lie­tu­vą nu­vil­ni­jo Va­sa­rio še­šio­lik­to­sios ren­gi­niai. Į mi­tin­gus, ei­ty­nes, pro­ce­si­jas, ak­ci­jas ir mi­nė­ji­mus rin­ko­si tūks­tan­čiai žmo­nių. Lie­tu­vis glau­dė­si prie lie­tu­vio ir jau­tė tau­tos vie­ny­bę bei di­dy­bę.

Pri­si­mi­nė­me, ko­kie drą­sūs ga­li­me bū­ti, kai iš­plė­šia­me lais­vę. Pa­jau­tė­me, ko­kie išo­re gra­žūs ir vi­du­mi tur­tin­gi bei ta­len­tin­gi Lie­tu­vos žmo­nės.

Ste­bint vi­sa tai pa­trio­to aki­mis no­rė­jo­si, kad ta šven­tė nie­kuo­met ne­si­baig­tų. Nes la­bai gra­ži į vie­ną pro­gą ir vie­ną idė­ją su­si­jun­gu­si vi­sa tau­ta. Ir la­bai bau­gu, kad ry­toj ji vėl iš­sklis, žmo­nės už­si­da­rys kas sau.

Kas, per­žen­gęs nau­jos san­tvar­kos slenks­tį, iš se­no­sios san­tvar­kos griu­vė­sių spė­jo su­grob­ti ke­lių de­šimt­me­čių sa­vo tau­tie­čių dar­bo vai­sius į li­ku­sius tuš­čio­mis ran­ko­mis žiū­rės iš aukš­to. Kas ne­tu­ri ko­mer­ci­nės uos­lės ir vi­są gy­ve­ni­mą mai­ti­no­si tik iš stro­paus sa­vo dar­bo anuos va­dins va­gi­mis ir su­kčiais.

Val­di­nin­kai lįs į už­pa­ka­lį aukš­tes­niems val­di­nin­kams Lie­tu­vo­je ir Briu­se­ly­je. Tau­ta ir to­liau ne­pa­tik­liai žiū­rės į val­džią, nes sun­kiai at­gaus bent da­le­lę to, ką su­ne­šė į bend­rą aruo­dą.

Vie­ni dan­tis su­kan­dę „var­dan tos...“ dar­buo­sis to­liau, ki­ti ners į už­sie­nį, tre­ti, šiaip taip su­lau­kę de­šim­tos ry­to, žings­niuos iki ar­ti­miau­sios par­duo­tu­vės nu­si­pirk­ti „Žil­vi­čio“ bu­te­lį, ket­vir­ti įniks į vir­tua­lias erd­ves, ku­rios jiems at­sto­ja ir bend­ra­vi­mą, ir mei­lę, ir mo­ky­mą­si, kol vi­siš­kai izo­liuo­sis ir pra­dės bi­jo­ti žmo­nių.

Ho­mo­sek­sua­lai rei­ka­laus lei­di­mo tuok­tis ir įsi­vai­kin­ti. Fe­mi­nis­tės – pa­keis­ti Lie­tu­vos him­no žo­džius.

O štai vie­nas vai­gu­viš­kis pen­kių vai­kų tė­vas ne­ra­miai dū­mos, kaip iš­mai­tin­ti to­kį bū­rį vai­kų. Nau­jo­sios san­tvar­kos gud­ry­bių ne­per­kan­dęs žmo­gus le­kia kas tik pa­pra­šo ką nors pa­dir­bė­ti, len­kia nu­ga­rą. Bet to, ką už­dir­ba, pa­kan­ka tik duo­nai. O vai­kai dar no­ri ir žais­lų. Paė­mė tė­vas kre­di­tą, nu­pir­ko vai­kams žais­lų, ska­nes­nį kąs­nį. Bet tas kąs­nis la­bai grei­tai at­si­rū­go. Ants­to­liai už sko­lą atė­mė pa­sku­ti­nį že­mės ga­ba­liu­ką. Da­bar dar ne­so­čiau gy­vens dau­gia­vai­kės šei­mos vai­kai, nes ne­tu­rės kur už­siau­gin­ti bul­vių ir mor­kų.

Dau­gu­ma lie­tu­vių nuo­lan­ku­mu šiek tiek pa­na­šūs į tą dau­gia­vai­kį tė­vą. Tu­ri­me kaž­ko­kį ne­lai­mė­lių, pa­stum­dė­lių sin­dro­mą. Ty­liai nu­ry­ja­me žyd­šau­džių eti­ke­tę, nors net vy­res­nio­ji mū­sų kar­ta su anuo is­to­ri­jos pe­rio­du jau ne­tu­rė­jo nie­ko bend­ra. Kuk­lūs, ne­pa­ke­lian­tys gal­vos. Vis kuo nors kal­ti­na­mi be kal­tės. Už­gui­ti. To­kius mus su­for­ma­vo is­to­ri­ja.

Šir­din įstri­go šau­kė­niš­kės mu­zie­ji­nin­kės Ele­nos Bur­du­lie­nės pa­sa­ko­ji­mas apie sū­nų, ku­ris po mo­ti­nos mir­ties su­ži­no­jo, jog ji pa­dė­jo mu­zie­jui su­rink­ti me­džia­gą apie gim­tą­jį Žu­tau­tų kai­mą. Į Šau­kė­nus iš sa­vo kai­me­lio at­min­da­vo dvi­ra­čiu. Ir pa­sa­ko­da­vo, pa­sa­ko­da­vo is­to­ri­jas, su­si­ju­sias su sa­vo kai­mu. Sū­nus ste­bė­jo­si, jog to­kia veik­la už­siė­mė jo ma­ma. Juk ji bu­vo ne­mo­ky­ta.

Tik­riau­siai kiek­vie­nas suau­gęs vai­kas, pa­si­gi­li­nęs į sa­vo tė­vų gy­ve­ni­mą, jo san­ty­kius su ki­tais žmo­nė­mis, at­ras­tų ste­buk­lin­gų jų dva­sios klo­dų. Juk san­tū­rūs lie­tu­viai apie sa­vo dva­si­nius po­rei­kius, sun­kiai įgy­ven­di­na­mas sva­jo­nes su vai­kais ne­šne­ka ar­ba šne­ka­si la­bai re­tai. Jie daž­niau klau­so­si vai­kų, pa­de­da jiems sa­vo tiks­lų pa­siek­ti. Sa­vo dva­si­nius po­rei­kius už­ka­sa dar gi­liau, kad kuo re­čiau pri­si­min­tų.

Vai­kai sa­vo tė­vus, ypač gy­ve­nan­čius kai­me, daž­niau­siai pa­žįs­ta tik bui­ti­niu lyg­me­niu. Ži­no, ką ma­mos ver­da ir ke­pa, kaip tvar­ko­si na­muo­se, ką da­ro lauk­da­mos grįž­tan­čių vai­kų, kur dir­ba ir kiek už­dir­ba tė­čiai, ką jie su­žve­jo­ja ar su­me­džio­ja, ką užau­gi­na dar­že ar tvar­te, kiek ma­te­ria­liai ga­li pa­rem­ti jų gy­ve­ni­mą.

Pa­na­šus ir mū­sų san­ty­kis su Tė­vy­ne. Tūks­tan­čiai emig­ran­tų, pa­bė­gę iš Lie­tu­vos lyg nuo aso­cia­lios mo­ti­nos, bur­no­ja, jog čia ne­bu­vo dar­bo, ma­žai už­dir­bo, ne­ga­lė­jo iš­lai­ky­ti šei­mos. Sve­tur esą jie gaus ge­res­nį iš­si­la­vi­ni­mą, di­des­nes ga­li­my­bes, so­li­des­nį už­dar­bį ir dau­giau pa­šal­pos. Tė­vy­nę jie pa­ži­no tik bui­ti­niu lyg­me­niu. Ką iš jos ga­li­ma gau­ti. Kaip ji pa­de­da kur­ti as­me­ni­nę ge­ro­vę.

Tik vė­liau, tar­si tam šau­kė­niš­kiui po ma­mos mir­ties, ap­nin­ka įky­rus il­ge­sys. Tė­vų na­mų. Gim­ti­nės. Lie­tu­viš­kų me­džių. Pie­vų su ryš­kių spal­vų gė­lė­mis. Net­gi įky­raus lie­taus ir šal­tos, vė­juo­tos lie­tu­viš­kos žie­mos. Tuo­met pa­rūps­ta – kas gi ta Tė­vy­nė yra iš tik­rų­jų. Ko­kia ji? Ko jai rei­kia iš mū­sų? Ką mes ga­lė­tu­me jai duo­ti, kad Lie­tu­va kaip žmo­nių vi­su­ma bū­tų lai­min­ges­nė. Ta­da jie grįž­ta įgi­ję drą­sos ne tik im­ti, bet duo­ti. Dirb­ti ir tuo, ką už­dir­bo, da­ly­tis su Tė­vy­ne.

Ne vi­si. Tik tie, ku­rie pa­jun­ta ne­nu­mal­do­mą lie­tu­vio ge­nų šauks­mą. Da­lis, pa­vaikš­čio­ję su ai­rio, ang­lo, vo­kie­čio ar ame­ri­ko­no kau­kė­mis, prie jų pri­tai­ko lie­tu­viš­kus sa­vo vei­dus ir įti­ki, kad jų Tė­vy­nė te­nai. Kur ge­riau gy­ven­ti. Kur na­mai. Kur gi­mė vai­kai. Kur jie jau­čia­si ar bent de­da­si lai­min­gi.

Ne­tu­ri­me tei­sės jų smerk­ti. Du ar trys vie­nos mo­ti­nos vai­kai – ir tai skir­tin­gi. Ką be­kal­bė­ti apie ke­lis (vis dar...) mi­li­jo­nus lie­tu­vių? Skir­tin­gus jų po­žiū­rius, po­rei­kius ir gy­ve­ni­mo prio­ri­te­tus...

An­tai Šal­te­nių kai­mo ūki­nin­kas už­su­kęs į re­dak­ci­ją dės­to lyg uo­la ne­pa­ju­di­na­mas že­mai­čio nuo­sta­tas: „Sa­ko, kad lie­tu­viai ne­si­šyp­so. O ko­dėl aš tu­riu šyp­so­tis kiek­vie­nam niek­šui ar va­giui? Jei­gu man žmo­gus pa­tin­ka, ži­nau, kad jis są­ži­nin­gas, ge­ras, pa­dės bė­do­je, ga­liu ir nu­si­šyp­so­ti. Mai­vy­tis prieš kiek­vie­ną – ne ma­no na­tū­rai. Ko­dėl aš tu­riu bū­ti pa­na­šus į ki­tų tau­tų žmo­nes, jei­gu esu lie­tu­vis? Ar jie dėl to pro­tin­ges­ni, darbš­tes­ni ir ge­res­ni, kad kiek­vie­nam šyp­so­si? Veid­mai­niau­ja ir tiek...“

Šis į že­mę ko­jas tvir­tai įrė­męs žmo­gus nie­ka­da neiš­va­žiuo­tų iš Lie­tu­vos. Tė­vy­nės ari­mai, že­mai­tiš­ka kal­ba ir už­si­spy­ręs cha­rak­te­ris – jo žy­muo ir gy­va­ta.

Bet ne vi­si ran­da kur įsi­kib­ti čia, Tė­vy­nė­je. To­dėl skren­da ki­tur lyg paukš­čiai ieš­ko­da­mi ši­lu­mos. Tik ar sve­ti­ma ši­lu­ma vi­suo­met tin­ka lie­tu­vio kū­nui? Ar sve­ti­ma kal­ba tik­rai ma­lo­ni lie­tu­vio lie­žu­viui? Ar sve­ti­mos tra­di­ci­jos ne­prie­var­tau­ja lie­tu­viš­kų pa­pro­čių?

Drą­su iš­skris­ti į ne­ži­no­my­bę. Tap­ti sve­ti­mos ša­lies po­duk­ro­mis ir po­sū­niais. Bet dar drą­siau lik­ti, nors tie, ku­rie tvar­ko mū­sų li­ki­mus ta­pa­tin­da­mie­si su Tė­vy­ne, el­gia­si lyg pa­mo­tės ir pa­tė­viai.

Drą­sa so­vie­ti­niais lai­kais pa­si­žy­mė­ju­si Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė, at­siim­da­ma Lais­vės pre­mi­ją ne­si­lanks­tė ir ne­dė­ko­jo ge­ra­da­riams, ma­lo­nė­ju­siems ją ap­do­va­no­ti, o pri­mi­nė ma­žos mer­gai­tės Dei­man­tės Ke­dy­tės, smur­tu paim­tos iš se­ne­lių, li­ki­mą ir pa­klau­sė: „Kas ži­no­te, kur da­bar ji­nai yra?“.

Nors Gar­lia­vos įvy­kiai jau bai­gia nu­plauk­ti į už­marš­tį. Aukš­tyn ko­jo­mis ap­vers­tą is­to­ri­ją, va­di­na­mą vio­le­ti­ne re­vo­liu­ci­ja, da­bar šiukš­tu ir pri­si­min­ti. Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė iš­drį­so vėl pa­ju­din­ti skau­du­lį, nes li­ko iš­ti­ki­ma sa­vo mo­ra­li­nėms nuo­sta­toms.

Iš to­kių žmo­nių kaip ji vi­si tu­rė­tu­me mo­ky­tis drą­sos ir pi­lie­tiš­ku­mo. Tik tuo­met mū­sų kraš­te įsi­vy­raus tei­sy­bė. Tik bū­da­mi drą­sūs ne tik pro­go­mis, bet ir kas­die­nia­me sa­vo gy­ve­ni­me, ap­gin­si­me sa­vo tei­ses, lie­tu­viš­kas ver­ty­bes ir svar­biau­sią sa­vo tur­tą – kal­bą, ku­rią Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius va­di­no vie­nu­tė­liu lie­tu­vių „skar­bu“ ir ku­rį, be­je, gel­bė­ję ir sau­go­ję prie oku­pan­tų, šian­dien, bū­da­mi lais­vi, sa­vo ir sve­ti­mų­jų ran­ko­mis nai­ki­na­me.