Emigrantai į Lietuvą tikrai greit grįš. Tik ko?

Emig­ran­tai į Lie­tu­vą tik­rai greit grįš. Tik ko?

Si­das AK­SO­MAI­TIS

Žur­na­lis­tas

Op­ti­mis­tai sa­ko, jog iki 2020 me­tų vi­si emig­ran­tai su­grįš į Lie­tu­vą. Rea­lis­tai pri­ta­ria – emig­ran­tai tik­rai su­grįš, bet tik tam, kad pa­siim­tų Tė­vy­nė­je dar li­ku­sius ar­ti­muo­sius.

Vy­riau­sy­bė net ran­ko­ves pa­si­rai­to­ju­si kur­pia de­šim­tis pla­nų ir pro­gra­mų, tu­rin­čių pa­dė­ti stab­dy­ti emig­ra­ci­ją. Ta­čiau po­žiū­ris į žmo­gų nuo to Lie­tu­vo­je nė kiek ne­si­kei­čia. Žmo­gus Lie­tu­vo­je daž­nai tė­ra tik fi­zi­nis vie­ne­tas, rei­ka­lin­gas BVP au­gi­mui už­tik­rin­ti.

Dar­bo Lie­tu­vo­je ne­trūks­ta – sau­sio mė­ne­sį bu­vo re­gist­ruo­ta per 21,3 tūks­tan­čio lais­vų dar­bo vie­tų. Trūks­ta tik no­rin­čių­jų dirb­ti už al­gą, ku­ri ne­re­tai pri­lygs­ta be­dar­bio pa­šal­pai.

Už tei­sę gau­ti orų at­ly­gi­ni­mą ko­vo­jan­čių įvai­rių pro­fe­si­jų at­sto­vų rei­ka­la­vi­mai pa­skęs­ta įvai­riuo­se skan­da­luo­se skan­da­lė­liuo­se. O jų, lyg ty­čia, Lie­tu­vo­je ir­gi nie­ka­da ne­trūks­ta. Skan­da­lai čia ir ke­lia­mi, ir ky­la dėl vis­ko (ne­pai­nio­ti su vis­kiu). Kaž­ku­ris Sei­mo na­rys mer­gi­ną dirb­ti re­fe­ren­te priė­mė vien dėl to, kad jos gra­žios ko­jos. Par­la­men­ta­ro ko­le­ga tų gra­žių ko­jų Sei­me nė ne­ma­tė, to­dėl pa­si­ju­to it mu­sę kan­dęs.

Dar ki­tas iš­rink­ta­sis ir­gi no­rė­jo tu­rė­ti gra­žias ko­jas. Neiš­de­gė. Tų ko­jų sa­vi­nin­kės ap­kal­ti­no jį sek­sua­li­niu prie­ka­bia­vi­mu. Ir jis iš­lė­kė iš Sei­mo kaip ta mu­sė iš barš­čių. Dar keis­ta, kad vi­si šie skan­da­lai neuž­go­žė Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo 100-me­čio šven­tės. Nes ir šven­čian­čiai Lie­tu­vai de­rė­tų ži­no­ti, kie­no ko­jos vėl su­ka gal­vas ša­lies val­dan­tie­siems.

Vie­toj to, kad dirb­tų tie­sio­gi­nį dar­bą, Sei­mo na­riai ku­ria par­la­men­ti­nes ko­mi­si­jas ir ty­ri­nė­ja vie­ni ki­tus. Iš­si­va­ži­nė­jan­čiai tau­tai nu­mes­da­mi kau­lą, ant ku­rio už­ra­šy­ta: „Skan­da­las!“. Te­gul run­ke­liai tu­rės bent apie ką pa­kal­bė­ti, be­grauž­da­mi tą kau­lą, ir tuš­čiai ne­purkš­taus ant val­džios! Ir kas po to iš­drįs pa­sa­ky­ti, kad po­li­ti­kai rin­kė­jams dė­me­sin­gi tik prieš rin­ki­mus?