Esu superagentas!(2)

Esu su­pe­ra­gen­tas!(2)

Vi­tas Tom­kus

1986 me­tų pa­va­sa­rį į „Šluo­tos“ sa­ty­ros ir hu­mo­ro žur­na­lo re­dak­ci­ją man pa­skam­bi­no ne­pa­žįs­ta­mas abo­nen­tas ir pri­si­sta­tė: „Skam­bi­na Vy­tas iš Sau­gu­mo ko­mi­te­to. No­rė­čiau su­si­tik­ti ir pa­si­šne­kė­ti. Tu­riu jums svar­bią in­for­ma­ci­ją.“ Su­si­ta­rė­me, kad su­tar­tą va­lan­dą at­vyk­siu prie įė­ji­mo į KGB rū­mus nuo Kon­ser­va­to­ri­jos pu­sės, kur jis ma­nęs ir lauks. Po to pa­siel­giau pa­gal ne­ra­šy­tas tai­syk­les – jei kvie­čia po­kal­bio KGB, rei­kia tuč­tuo­jau apie tai vi­siems iš­ple­pė­ti, nes KGB ple­pių ne­mėgs­ta.

Są­ži­nin­gai ap­laks­čiau sa­vo ko­le­gų ka­bi­ne­tus, gar­siai šauk­da­mas, kad ma­ne į sau­gu­mą kvie­čia, bet „Šluo­tos“ vy­riau­sio­jo re­dak­to­riaus pa­va­duo­to­jas Ry­tis Til­vy­tis ir re­dak­ci­jos at­sa­kin­ga­sis sek­re­to­rius Jo­nas Sa­dau­ny­kas pri­myg­ti­nai pa­ta­rė kuo grei­čiau ten pri­si­sta­ty­ti, kol KGB dar ma­nęs ne­su­pa­ka­vo. Pri­sis­ta­čiau ten, kur rei­kia, o KGB ka­ri­nin­kas pri­si­sta­tė man: „Vy­tas Si­čiū­nas iš Sau­gu­mo ko­mi­te­to. No­riu su ju­mis vie­nu klau­si­mu pa­si­kal­bė­ti.“ Ir pa­kvie­tė užei­ti vi­dun.

Ten jis pa­pa­sa­ko­jo, kad ži­no, jog jau ke­lin­tą kar­tą VRM vi­zų iš­da­vi­mo sky­rius man neiš­duo­da lei­di­mo vyk­ti į Pran­cū­zi­ją pas sa­vo dė­dę, tė­vo bro­lį, ku­ris jau se­niai ma­ne į sve­čius kvie­tė. Tris kar­tus ne­šiau do­ku­men­tus į VRM vi­zų sky­rių ir tris­kart man at­sa­kė: „Ne“, nors tuo me­tu Lie­tu­vo­je bu­vau ne pa­sku­ti­nis žur­na­lis­tas. Ta­da pa­sa­kiau, kad ne­be­lei­siu iš sa­vęs ty­čio­tis ir tuš­čiai ne­be­gai­šiu lai­ko. Štai ta­da ir pa­si­siū­lė man KGB pa­rei­gū­nai pa­dė­ti...

Be abe­jo, iš ge­ros šir­dies, o ne no­rė­da­mi už­ver­buo­ti. V.Si­čiū­nas man pri­myg­ti­nai įro­di­nė­jo, kad už ma­ne, tooo­kį žur­na­lis­tą, kaip už Tė­vy­nę sa­vo gal­vą gul­dy­ti pa­si­ruo­šęs, tik rei­kia ga­ran­ti­jų, kad aš Va­ka­ruo­se ne­pa­si­lik­siu ir ne­pa­sip­ra­šy­siu po­li­ti­nio prie­globs­čio. „O ką aš ten da­ry­čiau? Tu­riu mėgs­ta­mą dar­bą, čia ma­no na­mai, vi­si gi­mi­nės, žmo­na, du vai­kai, be­rods, ir­gi ma­no: gal ir dau­giau jų yra, jei­gu pla­čiau po pa­sau­lį pa­si­dai­ry­ti...“ – pa­ban­džiau pa­juo­kau­ti. Ne­sėk­min­gai, nes pa­si­gir­do sau­sas klau­si­mas: „Kur konk­re­čiai?“ Sup­ra­tau, kad už­si­ro­viau, vy­ru­kui su hu­mo­ru ne kas, to­dėl pa­ban­džiau ap­ta­kiai iš­si­suk­ti: „Gal nen­cų jur­to­se, kur dir­bau geo­lo­gų eks­pe­di­ci­jo­je, gal Ki­ni­jos pa­sie­ny­je, kur ka­riuo­me­nė­je tar­na­vau – ma­ža kur ga­lė­jau pa­sė­ti lie­tu­viš­ką sėk­lą, vi­sų at­ve­jų ge­rai ne­pri­si­me­nu.“ „Jei pri­si­min­sit, pa­skam­bin­ki­te“, - įsa­kė man V.Si­čiū­nas ir aš, ati­da­vęs ka­rei­viš­kai pa­gar­bą, išė­jau. „O jū­sų klau­si­mą dėl vi­zos mes pa­ban­dy­si­me iš­spręs­ti tei­gia­mai, tik nie­kam ne­si­gir­ki­te“, - tarp­du­ry iš­gir­dau ap­si­džiau­gęs, kad taip leng­vai ir ne­skaus­min­gai ma­ne už­ver­ba­vo. Net ne­pas­te­bė­jau.

Ka­dan­gi sa­vo „jau­nys­tės klai­dų“ taip ir ne­pri­si­mi­niau, o tas, ku­rias pri­si­mi­niau, ne­no­rė­jau iš­duo­ti (ma­ža ka­da ir kam ga­li pri­reik­ti), drau­gui Si­čiū­nui ne­be­pas­kam­bi­nau. O grį­žęs re­dak­ci­jon pa­sa­kiau, kad man KGB pa­ti­kė­jo vals­ty­bi­nę už­duo­tį, ku­rią at­lik­ti slap­ta vyk­siu į už­sie­nį ir ku­rios nie­kam ne­va­lia iš­duo­ti – bus bau­džia­ma mir­ti­mi. Bus pa­smerk­tas ir tas, kas iš­da­vė, ir ypač tas, ku­ris iš­klau­sė. Ta­da ko­le­gų smal­su­mas iš­ga­ra­vo, ir tik­rai, ne­praė­jus nė mė­ne­siui, su­lau­kiau skam­bu­čio iš VRM vi­zų sky­riaus: pra­ne­šė, kad klau­si­mas iš­spręs­tas tei­gia­mai, to­dėl rei­kia kuo grei­čiau pri­duo­ti do­ku­men­tus, kol dar neap­si­gal­vo­jo.

O kai la­ga­mi­nai jau bu­vo su­krau­ti, bi­lie­tai nu­pirk­ti ir dar­be pa­reiš­ki­mas ato­sto­goms pa­ra­šy­tas, mies­to cent­re ne­ti­kė­tai su­si­ti­kau drau­gą Si­čiū­ną...

Be abe­jo, dau­gu­ma skai­ty­to­jų bus šven­tai įsi­ti­ki­nę, kad mū­sų su­si­ti­ki­mas sau­gu­mo bu­vo or­ga­ni­zuo­tas ty­čia. De­ja, kaip pa­sku­ti­nis kvai­lys pir­mas pa­si­la­bi­nau, ko ge­ro, net ne­bū­tų ma­nęs pa­ste­bė­jęs, jau bu­vo praė­jęs, tik ta­da at­si­su­ko ir, iš­gir­dęs, kad jau ry­toj iš­vyks­tu į Pran­cū­zi­ją, net iš­si­žio­jo ir lie­pė sek­ti pa­skui jį, esą bū­ti­na kaž­kur su juo pa­va­žiuo­ti, rim­tai pa­si­kal­bė­ti. Tad nu­se­kiau pa­skui jį pa­na­ri­nęs gal­vą, o min­ty­se jau dre­bė­jo Notr Da­mo ka­ted­ra, vir­to Ei­fe­lio bokš­tas, o mū­sų ma­ši­na su­ko į už­mies­tį ir nu­vai­ra­vo į kaž­ko­kį miš­ką...

Kaip ma­ne miš­ke kan­ki­no ir ką su ma­ni­mi ten KGB iš­da­ri­nė­jo – skai­ty­ki­te tik „Va­ka­ro ži­nio­se“.

(P. S. Be­je, jei drau­gas Si­čiū­nas su­gal­vos per spau­dą at­si­ra­šy­ti, bū­tų ge­rai, kad pa­tiks­lin­tų: ar su­si­ti­ki­mas bu­vo at­si­tik­ti­nis, ar spe­cia­liai or­ga­ni­zuo­tas?)

Pa­reng­ta pa­gal „Va­ka­ro ži­nias“