Esu superagentas (3)

Esu su­pe­ra­gen­tas (3)

Vi­tas Tom­kus

Iš pra­džių KGB ka­ri­nin­kas Vy­tas Si­čiū­nas il­gai la­vi­ra­vo au­to­mo­bi­liu po Vil­niaus apy­lin­kes.

– Gal su­sto­jam kur ir ke­lio pa­klau­siam? – su­si­rū­pi­nau, kad pa­si­kly­dom.

– Jau at­va­žia­vom, – burb­te­lė­jo jis ir su­sto­jo prie jau­no ber­žy­nė­lio.

(Ban­di­tai to­kio­se vie­to­se pa­pras­tai sa­vo au­kas „lai­do­ja“.)

Drau­gas Vy­tas iš KGB iš­si­trau­kė ap­lan­ką ir lė­tai ta­rė:

– No­rint iš­va­žiuo­ti į Va­ka­rus, pri­va­lo­ma su­tvar­ky­ti kai ku­riuos for­ma­lu­mus. Ki­taip ne­pra­leis pro TSRS sie­ną... Va, la­pas, pra­šau pa­ra­šy­ti pa­si­ža­dė­ji­mą ir pa­si­ra­šy­ti, kad nie­kam nie­ko apie san­ty­kius su KGB ne­pra­si­žio­si­te.

Sup­ra­tęs, kur link sau­gu­mie­tis su­ka, (nu, ar ne su­ka?!), pra­dė­jau temp­ti lai­ką.

– O su tuo raš­te­liu ma­ne tik­rai pra­leis pro sie­ną? O kam jį rei­kės pa­ro­dy­ti? Mui­ti­nin­kams? Ar pa­sie­nie­čiams? O su to­kiais raš­te­liais bet kas ga­li pra­va­žiuo­ti pro sie­ną? O jei­gu pa­me­siu, kaip ta­da pra­va­žiuo­ti?

– Pa­si­ža­dė­ji­mo raš­te­lis liks pas mus, sau­gu­me, – nu­ra­mi­no ma­ne KGB ka­ri­nin­kas. – Nie­kam apie jį pra­si­tar­ti ne­ga­li­ma.

– O jei­gu ne­pa­si­ra­šy­siu?

– Ta­da nie­kur ne­ga­lė­si­te iš­va­žiuo­ti.

– O pas tė­vus į Klai­pė­dą?

– Čia jums ne „Šluo­ta“, drau­ge Vi­tai, o sau­gu­mas, – iš­si­šie­pė Si­čiū­nas. – Ga­na juo­kau­ti. Pa­si­ra­šo­te, ta­da iš­vyks­ta­te, jei ne, tai ne.

– Bet aš jau la­ga­mi­nus su­si­kro­viau, ato­sto­gų iš dar­bo išė­jau, vi­siems drau­gams ap­si­skel­biau, kad į Pran­cū­zi­ją iš­va­žiuo­ju, ar įsi­vaiz­duo­jat, kaip iš ma­nęs da­bar vi­si šai­py­sis? Be to, na­miš­kiai il­giau­sią lauk­tu­vių są­ra­šą su­ra­šė: mag­ne­to­fo­ną, te­le­vi­zo­riu­ką, džin­sų, vai­ku­čiams dra­bu­žė­lių vi­so­kiau­sių, „žvač­kos“, – ban­džiau pri­si­bels­ti sau­gu­mie­čiui į są­ži­nę, bet tik įsi­ti­ki­nau, kad ka­gė­bis­tai jo­kios są­ži­nės ne­tu­ri, nes jo vei­de ne­krus­te­lė­jo nė vie­nas rau­me­nė­lis. Tad grie­biau­si šiau­do:

– Drau­ge Si­čiū­nai...

– Klau­sau, drau­ge Tom­kau?

– Koks jū­sų nu­me­ris?

– Koks nu­me­ris?

– Ba­tų.

– O kam rei­kia?

– Už­sie­nie­tiš­kos ava­ly­nės par­ve­šiu, ma­no la­ga­mi­ne ge­ram žmo­gui vi­sa­da vie­tos už­teks.

– Drau­ge Tom­kau, kaip jums ne gė­da? Pats apie ko­rup­ci­ją straips­nius ra­šo­te, o gy­ve­ni­me ky­šius siū­lo­te.

– Tai čia gy­ve­ni­mas, o ten dar­bas,–- pa­ban­džiau tei­sin­tis. – Ge­rai gy­ven­ti vi­si no­ri. Jei­gu du ba­tai jums yra per di­de­lis ky­šis, ga­liu par­vež­ti tik vie­ną...

– Ką aš su juo veik­siu?

– Dar iš­lei­si­te į Pran­cū­zi­ją – dar vie­ną ba­tą par­ve­šiu, – ban­džiau gun­dy­ti, bet ne­sėk­min­gai.

Pa­rei­gū­nas ne juo­kais įsi­žei­dė:

– Nė­ra man ka­da čia su ju­mis žais­ti. Va­žiuo­ja­me at­gal į Vil­nių.

O aš į Pa­ry­žių no­riu. Taip no­riu, kad pa­ga­liau su­ti­kau:

– Duo­kit tą la­pe­lį, pa­si­ra­šy­siu... Ką čia ra­šy­ti rei­kia?

Drau­gas Vy­tas iš KGB ko­mi­te­to ėmė dik­tuo­ti: „Pa­si­ža­du apie sa­vo kon­tak­tus su KGB nie­kam ne­pa­sa­ko­ti.“

– Ko­kius kon­tak­tus?! – net iš­si­žio­jau. – Mes tik vie­ną kar­tą bu­vo­me su­si­ti­kę. Ky­šius duo­ti yra ne­gra­žu, o me­luo­ti la­bai gra­žu, ar ne? Sa­vo skai­ty­to­jams aš nie­ka­da ne­me­luo­ju, ypač kai jie dir­ba KGB sis­te­mo­je. Vis tiek tei­sy­bę su­ži­no­tų... O ką apie mus Fe­lik­sas Dzer­žins­kis pa­sa­ky­tų? Kaip gal­vo­ja­te, drau­ge Vy­tau­tai?

Sau­gu­mie­tis su­si­mąs­tė. Ma­tyt, bu­vo per daug žo­džių, kad stai­giai bū­tų ga­li­ma juos vi­sus su­virš­kin­ti. To­dėl il­gai gal­vo­jo. Po to pa­ga­liau pri­si­pa­ži­no:

– Pa­si­ža­dė­ji­mus mums vi­si vi­sa­da ra­šo stan­dar­tiš­kus. Ra­šo, kad ne­pra­si­tars apie kon­tak­tus. Su ši­to­kia si­tua­ci­ja aš pir­mą kar­tą su­si­du­riu. Ne­ži­nau, ką da­bar da­ry­ti.

– Gal per anks­ti pra­dė­jo­te ma­ne ver­buo­ti, gal de­rė­tų dar bent po­rą kar­tų mums su­si­tik­ti ir apie ką nors pa­si­kal­bė­ti?– kuo nuo­šir­džiau­siai įkal­bi­nė­jau. – Iš­leis­ki­te ma­ne da­bar taip, be raš­te­lio, o kai su­grį­šiu, bū­ti­nai su­si­tik­si­me, įspū­džius pa­pa­sa­ko­siu, o tuo pa­čiu pa­si­ža­dė­ji­mą ty­lė­ti pa­ra­šy­siu. Ir bū­ti­nai pa­si­ra­šy­siu.

Bet V.Si­čiū­nas ka­te­go­riš­kai pa­krai­pė gal­vą:

– Be raš­tiš­ko pa­si­ža­dė­ji­mo nie­ko ne­ga­li­ma į už­sie­nį iš­leis­ti. Jei­gu taip pa­da­ry­čiau, ma­ne iš dar­bo at­leis­tų.

Nuo­šir­džiai jo pa­gai­lo ir aš iš gai­les­čio su­ti­kau bend­ra­dar­biau­ti su KGB.

– Duo­kit tą la­pe­lį, pa­si­ra­šy­siu, – su­si­grau­di­nau. – Bet pri­si­pa­žin­siu tik dėl vie­no kon­tak­to.

– Ra­šyk, ką no­ri, – pa­var­gęs pra­dė­jo tu­jin­ti sau­gu­mie­tis Vy­tas. –Tiesą sa­kant, aš jau nuo ta­vęs pa­var­gau. Jau gai­liuo­si, kad dėl ta­vęs vi­zų sky­riui ga­ran­ta­vau. Aš tau kaip drau­gui pa­dė­ti no­riu, o tu man no­ri tik pa­kenk­ti, Vi­tai.

– Ne­pyk, Vy­tau­tai, bjau­rus tas ma­no cha­rak­te­ris, pa­ts ži­nau, – guo­džiau jį kaip iš­ma­ny­da­mas. – Ta­pai ma­no pa­čiu ge­riau­siu drau­gu, kai už ma­ne ga­ran­ta­vai. Tik­rai ta­vęs ne­nu­vil­siu. Net ir už di­džiau­sius pi­ni­gus Pran­cū­zi­jo­je ne­pa­si­lik­siu. Man Tė­vy­nė svar­biau už vis­ką. Taip sa­vo va­dams ir pa­sa­kyk. Už sa­vo Tė­vy­nę, sa­kyk, Tom­kus ga­li net gal­vą paau­ko­ti. Pa­vyz­džiui, ta­vo – ne­ti­ki?

– Ge­rai jau ge­rai, va­žiuo­ja­me, – už­ve­dė va­rik­lį Vy­tas Si­čiū­nas. – Ke­lias ne­trum­pas. O man dar į ko­mi­te­tą rei­kia ta­vo pa­si­ža­dė­ji­mą pri­sta­ty­ti.

Tik ta­da su­si­vo­kiau:

– O ko mes taip to­li tren­kė­mės už mies­to? Ne­gi ne­ga­lė­jo­me vi­so to Vil­niu­je pa­da­ry­ti?

– Kons­pi­ra­ci­ja, – gud­riai mirk­te­lė­jo man Vy­tas Si­čiū­nas.

Ir aš su­pra­tau, kad jis – ar­ba ab­so­liu­tus idio­tas, ar­ba idė­ji­nis, pri­si­žiū­rė­jęs fil­mų apie šni­pus. Ant­ra ver­tus, koks skir­tu­mas?

Taip aš pir­mą kar­tą įsiam­ži­nau KGB is­to­ri­jo­je su sa­vo vie­nu kon­tak­tu. O kai jau įva­žia­vo­me į mies­tą, KGB ka­ri­nin­kas stai­ga pa­prie­kaiš­ta­vo:

– Tu ma­ne ap­ga­vai.

– Ar aš? Kaip? Ka­da?

– Pa­ra­šei, kad bu­vo tik vie­nas kon­tak­tas, bet da­bar mes jau ant­rą kar­tą su­si­ti­ko­me.

– Ši­tas kon­tak­tas ne­si­skai­to. Jis bu­vo per prie­var­tą. Tu ma­ne pa­gro­bei ir už mies­to iš­si­ve­žei. Bet ne­bi­jok, aš į mi­li­ci­ją dėl to ne­si­kreip­siu.

Vy­tas Si­čiū­nas tik gi­liai gi­liai at­si­du­so. Tur­būt nuo pa­leng­vė­ji­mo.

Taip ir bai­gė­si ma­no kan­ky­nės ber­žy­nė­ly­je ša­lia Vil­niaus. Net­ru­kus iš­va­žia­vau trau­ki­niu į Pran­cū­zi­ją „vyk­dy­ti slap­tos ope­ra­ci­jos“. Kaip se­kė­si – skai­ty­ki­te tik „Va­ka­ro ži­nio­se“.

Pa­reng­ta pa­gal „Va­ka­ro ži­nias“