ESU SUPERAGENTAS (4)

ESU SU­PE­RA­GEN­TAS (4)

Vi­tas­Tom­kus

Apie Pa­ry­žių ne­tu­riu ką daug pa­sa­ko­ti. Smul­kiau ga­li­ma su­ži­no­ti, at­si­ver­tus En­cik­lo­pe­di­jos to­mą su rai­de P. Kas tin­gi skai­ty­ti, lais­vai ga­li lėk­tu­vu ten ir at­gal su­laks­ty­ti. Pa­ma­ty­si­te. Koks jis ap­šiu­ręs...

O anais so­vie­ti­niais lai­kais Pa­ry­žius bu­vo oho­ho. Ir Mon­mart­ras ki­toks bu­vo. Ir Ei­fe­lio bokš­tas tie­siau sto­vė­jo. (Ech, daug kas tais lai­kais ki­taip sto­vė­jo!) Ir Žor­žo Pom­pi­du cent­ro aikš­tė­je links­mes­ni gat­vės ak­to­riai vai­di­no, net man da­vė prieš pa­ry­žie­čius tru­pu­tį pa­vai­din­ti. Ir tiek daug ara­bų bei ne­grų (ta­da jie dar taip va­di­no­si) Mei­lės mies­te ne­bu­vo.

O ko­kios pa­ne­lės išil­gai Sen De­ni gat­vės sto­vė­jo!

Jau to­kios mie­los, man­da­gios. Ei­ni, tar­kim, pro ša­lį ne­si­svei­kin­da­mas, bū­ti­nai ta­ve už skver­no ar megz­ti­nio timp­te­lės, ap­do­va­nos il­ga šyp­se­na ir at­ki­šu­si lū­pu­tes pa­si­tei­raus: „How are you, mes­je?“ (Lais­vas ver­ti­mas iš gat­vės kal­bos bū­tų maž­daug toks: „Kaip gy­ve­ni, ma­no Me­si­jau?“) At­sa­kai ir­gi ma­lo­niai: „Good, good. Gu­ten tag. How are you? How much, ma­dam?“ („Die­vas su ma­ni­mi. Abu gy­ve­nam ge­rai: jis dan­guj, o aš ant že­mės. Abu kol kas kaž­kaip iš­si­ten­kam. Vie­nas ki­tam ne­truk­dom ir ne­tgi pa­de­dam.“ – Dar lais­ves­nis ver­ti­mas iš gat­vės kal­bos.) „Fif­ty franks“, at­sa­ko mad­mua­ze­lė ir tau aiš­ku, kad fran­kai, taip ten va­di­na­mi pran­cū­zai, ją mir­ti­nai už­kni­so. To­dėl ji bet ka­da pa­si­ruo­šu­si pra­leis­ti lais­va­lai­kį su tu­ris­tais iš Lie­tu­vos, ypač to­kiais kaip aš: ap­lan­ky­ti Ro­de­no, ku­riam jos pro­bo­bu­tė po­za­vo, mu­zie­jų. Ir su ma­lo­nu­mu bū­čiau jai asis­ta­vęs, jei­gu ne­bū­tų rei­kė­ję vyk­dy­ti spe­cia­lios KGB už­duo­ties, dėl ku­rios čia ir at­vy­kau.

O to­ji už­duo­tis, pri­min­siu, ne­leng­va: jo­kiu bū­du nee­mig­ruo­ti ir Pran­cū­zi­jo­je ne­pa­si­lik­ti. O pa­gun­dų bu­vo... Pa­vyz­džiui, 3-ų kam­ba­rių bu­tas to­je pa­čio­je Sen De­ni gat­vė­je, iš­kart prie­šais mad­mua­ze­lę Ro­si­tą, su te­ra­sa ant sto­go, iš ku­rios ma­tė­si ne tik Notr­da­mo ka­ted­ra, Šven­to­sios šir­dies ba­zi­li­ka, bet ir ne­la­bai šven­tos mer­ge­lės bius­tas, ku­ri prie­šais kas­dien de­gi­no­si ant sto­go, kai­na­vo vos 100 000 do­le­rių. Tai pi­giau, nei pa­na­šaus plo­to bu­tas Jus­ti­niš­kė­se (be bal­ko­no).

Ap­si­gy­ve­nau pas dė­dę Jo­ną, ku­ris po ka­ro bė­go ir nuo vo­kie­čių, ir nuo ru­sų, bė­go tol, kol at­si­dū­rė pas sam­do­mus Pran­cū­zi­jos už­sie­nio le­gio­nie­rius, ku­rie pa­bė­gė­lių ru­sams neiš­duo­da­vo. Bu­vo pir­mas lie­tu­vis le­gio­ne, ap­do­va­no­tas aukš­čiau­siu Už­sie­nio Le­gio­nie­riaus Or­di­nu, apie ką yra kny­gą pa­ra­šęs. (Jo­nas Tom­kus. „Sve­tim­ša­lių le­gio­nas.“)

Al­žy­re vie­ti­niams pra­dė­jus ma­siš­kai žu­dy­ti žy­dų šei­mas, jis ve­dė Ra­šel Le­vis ir su­si­lau­kė dvie­jų tom­kiu­kų, tik­rų ma­no pusb­ro­lių – pu­siau žy­dų, pu­siau lie­tu­vai­čių. Tai­gi mes, lie­tu­viai Tom­kai, pa­grįs­tai ga­li­me di­džiuo­tis, kad šiek tiek pa­ge­ri­no­me iš­rink­to­sios tau­tos krau­ją. To­dėl an­ti­se­mi­tiz­mo mums, net ir la­bai no­rė­da­mi, nie­kas ne­pri­pai­šys.

Dė­dė Jo­nas anuo­met bu­vo Pa­ry­žiaus lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas. Tad jo dė­ka su jais ir su­si­pa­ži­nau.

La­biau­siai man Pran­cū­zi­jo­je pa­ti­ko Arū­nas Pa­liu­lis, Ame­ri­kos lie­tu­vis iš Švėkš­nos ir Bos­to­no, ir jo mie­la drau­gė, su ku­ria vė­liau ap­si­ve­dė, išei­vi­jos lie­tu­vai­tė Ka­ro­li­na Ma­siu­lis, ki­lu­si, be­je, iš la­bai gar­sios ir gar­bin­gos gi­mi­nės.

Ka­ro­li­na man pa­to­gi bu­vo tuo, kad bu­vo la­bai gar­si sa­ty­ri­nio TV se­ria­lo ak­to­rė, ku­rią vi­sas Pa­ry­žius pa­ži­no­jo ir vi­si bar­me­nai už dy­ką mus vai­ši­no. To­dėl Ka­ro­li­nai per die­ną po tris ke­tu­ris pa­si­ma­ty­mus skir­da­vau – kai tik už­sino­rė­da­vau alaus iš­ger­ti, tai jai ir skam­bi­nu.

O su Arū­nu mu­du la­bai vie­nas prie ki­to pri­ti­kom. Jis bai­gęs pres­ti­ži­nį JAV Har­var­do uni­ver­si­te­tą, aš vi­du­ri­nę mo­kyk­lą Si­bi­re (kur ates­ta­tą su pen­ke­tu­kais už spi­ri­to bu­te­lį įsi­gi­jau), jis gar­sus grū­dų pirk­lys, aš – nie­kam ne­ži­no­mas pir­kė­jas, ku­ris vis va­žiuo­da­vo į nu­pi­gin­tų pre­kių „Ta­ti“ par­duo­tu­vę.

Ten gat­vė­je sto­vė­da­vo kon­tei­ne­riai už­pil­dy­ti iki vir­šaus pre­kė­mis, pa­vyz­džiui, bi­ki­ni. No­rė­da­mas kuo dau­giau par­vež­ti lauk­tu­vių, su ara­bais raus­da­vau­si po tuos kon­tei­ne­rius ir la­bai ner­vin­da­vau­si, kai at­si­rin­kęs mo­te­riš­ką mau­dy­mo­si lie­me­nė­lę, tu­rė­da­vau vėl ner­ti sta­čia gal­va į tą kon­tei­ne­rį ir ieš­ko­ti to­kios pat spal­vos mau­dy­mo­si kel­nai­čių. Žo­džiu, po Luv­rus ne­bu­vo ka­da tran­ky­tis. O Arū­nas Pa­liu­lis daž­nai bu­vo ma­no gi­das, itin di­de­lis spe­cia­lis­tas bu­vo alu­džių bei res­to­ra­nų klau­si­mais. Bū­da­vo su juo ir ku­rio­zų...

Kar­tą žings­nia­vo­me link res­to­ra­no ne­to­li Ka­pi­to­li­jaus ir jis pa­ma­tė, kaip vie­tos „klo­ša­ras“ (liet. „bom­žas“) iš šiukš­lia­dė­žės krapš­to mais­to at­lie­kas. Arū­nas ir­gi įki­šo ten no­sį ir kaip tik­ras džen­tel­me­nas man­da­giai pa­si­tei­ra­vo, ką anas ruo­šia­si val­gy­ti pie­tums? At­sa­ky­mas il­gai neužt­ru­ko. Kai mes su Arū­nu pa­to­giai įsi­tai­sė­me lau­ko res­to­ra­ne ir mums at­ne­šė ant­re­ko­tus, pro ša­lį kaip tik ėjo tas pa­ts „klo­ša­ras“ ir, pa­stvė­ręs iš Pa­liu­lio lėkš­tės dar karš­tą pa­tie­ka­lą, man­da­giai pa­sa­kė: „Mie­las po­ne, šian­dien aš val­gy­siu Tams­tos kot­le­tą.“ Ir ra­miai sau krams­no­da­mas nuė­jo.

Tai va, tas Arū­nas kar­tą man ir sa­ko: „Tu kaip gar­sus žur­na­lis­tas, ar ne­ga­lė­tum man pa­slau­gą pa­da­ry­ti ir vie­ną is­to­ri­ją ap­ra­šy­ti?“ Kai pri­ta­ria­mai jam link­te­lė­jau, pa­pa­sa­ko­jo, kad Ame­ri­ko­je lan­kė­si gar­saus me­di­ko iš Kau­no sū­nus ir per Pa­sau­lio lie­tu­vių jau­ni­mo su­va­žia­vi­mą or­ga­ni­za­vo rink­lia­vą skurs­tan­čiam Lie­tu­vos jau­ni­mė­liui pa­rem­ti. Arū­nas Pa­liu­lis, ku­ris tą­kart dos­niai paau­ko­jo (net šim­tą do­le­rių!), vė­liau la­bai su­si­krim­to, su­ži­no­jęs, kad tuos pi­ni­gus ap­si­šau­kė­lis „lie­tu­vai­čių gel­bė­to­jas“ iš­lei­do, pirk­da­mas bran­giau­sią apa­ra­tū­rą. Aš jam pa­ža­dė­jau šią is­to­ri­ją Lie­tu­vo­je pa­gar­sin­ti.

Grį­žęs apie tai pa­ra­šiau fel­je­to­ną „Šluo­tai“. De­ja, vyr. re­dak­to­rius ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kė spaus­din­ti: il­gai my­kė, dar il­giau pas sa­ve pra­lai­kė straips­nį, ma­tyt, su kaž­kuo „iš aukš­čiau“ de­ri­no. De­ja: „he­ro­jaus“ tė­vas bu­vo toks gar­sus me­di­ci­nos spe­cia­lis­tas, kad su­pra­tau, jog sa­vo jė­go­mis fel­je­to­no nie­kur ne­pras­tum­siu. Tuo­met ir pri­si­mi­niau Vy­tą iš KGB...