
Naujausios
ESU SUPERAGENTAS (5)
VitasTomkus
Paskambinau Vytautui Sičiūnui ir paklausiau, ar negalėtų man padėti prastumti į spaudą vieną feljetoną. Prižadėjo. Nuvežiau jam tą straipsnį, Vytas jį pasiliko, o po kiek laiko vėl mane pasikvietė. Pasakė, kad vadams feljetonas patiko, aštrus, todėl būtinai pasistengs kokį nors redaktorių įkalbėti, kad atspausdintų. Po to tas Vytas iš KGB manęs paprašė, kad pasirašyčiau straipsnį kokiu nors išgalvotu slapyvardžiu. „O kam?- nesupratau. – Kuo neįtinka mano pavardė, aš nebijau savo pavarde pasirašyti.“ O Sičiūnas užsispyrė ir baigta:
– Tavo pavardė kai kuriuos senus redaktorius nervina. Labai jau skandalinga.
– Tegul surenka ją mažesnėmis raidėmis, – pasiūliau. – Gal tuomet nebeerzins?
– Vitai, aš esu mažas sraigtelis KGB sistemoje, – pasiguodė Sičiūnas. – Perduodu tik tai, ką mano vadai man liepė. Spręsk pats, kas tau svarbiau – garsinti savo pavardę ar faktus apie tai, kaip nomenklatūrinių tėvų vaikai dipukus mausto?
Pasirinkau pastarąjį variantą. Tada jis vėl man pasiūlė pasirinkti slapyvardį. Aš atsakiau, kad man to nereikia, nes aš turiu literatūrinį pseudonimą, kurį naudoju, kai po kelis straipsnius spausdinu. Mano skaitytojai jį žino mintinai ir niekam jis nėra paslaptis. Savo vardą ir pavardę aš skeliu per pusę ir gaunu Tomas Vitkus. Ko gero, tą feljetoną aš taip ir pasirašiau, o draugas Vytas pažadėjo prastumti į spaudą, tik paprašė kantriai laukti... Tebelaukiu iki šiol.
O kai po daugelio metų viešumon išlindo „Tomo“ slapyvardis, supratau, kad KGB išdūrė mane kaip mažą vaiką.
Blogiausia, kad po to tas Sičiūnas prilipo prie manęs kaip vantos lapas. Vis skambinėdavo, įkyriai kviesdamas mieste susitikti, o kai atvykdavau, klausinėdavo visokių kvailų dalykų. Pavyzdžiui, įvykus Černobylio avarijai, jis uždusęs atbėgo į susitikimą ir išpyškino:
– Vitai, turiu skubią užduotį. Vienas negaliu susitvarkyti. Tik tu man gali padėti...
– Vėl savo draugės nepatenkinai?
– Nejuokauk, reikalai rimti. Skubiai reikia išsiaiškinti, kaip Lietuvoje žmonės reaguoja į Černobylio avariją?
– Kiek turiu tam laiko? – surimtėjau.
– Reikia kuo greičiau. Kaip įmanoma greičiau. Sužinok, pagelbėk man...
– Bet Lietuvoje daugiau kaip trys milijonai gyventojų (tuo metu dar tiek buvo), – atsargiai priminiau. – Visų greitai apklausti nespėsiu.
– Tiek daug ir nereikia.
– O kiek reikia?
– Kiek spėsi.
Po penkių minučių jam paskambinau ir atraportavau, kad KGB užduotis įvykdyta.
– Taip greitai?– nustebo draugas Vytas iš KGB.
– O ko laukti, kol dar viena atominė elektrinė sprogs? Jeigu tėvynė pavojuje, reikia skubėti, – paaiškinau. – Surinkau, ką reikia, ir viską išsiaiškinau. Vytai, man nemalonu pranešti tau nemalonią žinią, bet žmonės, kaip tau čia švelniau pasakius, kad neapalptum išgirdęs... Gal tu geriau, Vytai, atsisėsk, nes tai, ką tu dabar išgirsi, tai ką aš sužinojau ir tai, ką man šiaip ne taip pavyko išsiaiškinti.
– Netempk, Vitai, laiko, maldauju, nekankink, sakyk, kuo greičiau, man jau neramu... Kaip į Černobiylio avariją reaguoja žmonės?
– Tu, Vytai, tikrai esi pasiruošęs manęs vyriškai išklausyti? – dėl viso pikto pasitikslinau. – Garsiai patvirtink.
– Sakyk greičiau, nenervinęs, – garsiai sušniokštė telefono ragelis. – Jau visas mano skyrius prie telefono susirinkęs laukia.
– Tada klausykit įdėmiai, ką aš išsiaiškinau, – lėtai, bet tvirtai tariau. Tiksliau skiemenimis ištariau. – Žmo-nės pa-ni-ko-je!!!
– Negali būti, –-pasipiktino telefono ragelis iš KGB. –-Juk niekas nieko nežino.
– Visi viską žino. Žmonės vaikus bijo išleisti į lauką.
– O kas konkrečiai?
– Aš, mano žmona... O labiausiai paniką kelia mano uošvienė. Jums duoti jos adresą ar patys susirasite?
Matyt, uošvienės adreso KGB nerado, nes ji dar ilgai ir laimingai šalia mūsų gyveno. Štai tokį idiotą man priskyrė saugumas, matyt, pagal charakterį mudu parinko. Nežinau, kaip jam, bet man su juo buvo labai linksma: kartą norėjo dailės albumą įteikti, o aš jam sakau, kad man nereikia, jau turiu tokį, o jis neatstoja – reikia įteikti ir viskas. Už ką, klausiu, o jis nežino, ką man atsakyti, reikia ir viskas, matyt, užduotį atlikti, ir bėgo net kelis kilometrus paskui mane su tuo dailės albumu. O jis toks didelis ir dar sunkus. Pagaliau uždusęs sušuko: „Vitai, nebijok, nereikės pasirašyti!“ Atsakiau, kad aš nieko nebijau, ir palikau jį vieną, tiksliau ne vieną, o su sunkiu albumu, suplukusį.
Paskutinis bandymas mane bendradarbiu įdarbinti, ko gero, buvo šis. Praėjus daug laiko jis vėl man paskambino. Atsakiau, kad esu labai užimtas ir padėjau telefono ragelį. O jis man vis skambinėjo ir įtikinėjo, kad reikalas mane sudomins. Įkalbėjo. Smalsumas nugalėjo. Susitikome Gedimino aikštėje.
Jis kaip visada konspiraciniais sumetimais suko aplink mane ratus, kol pagaliau prisuko kiek reikia ir prie manęs prisiartinęs pusbalsiu ištarė: „Mes komitete pasitarėme ir nutarėme, kad būtų gerai, jeigu tu mums parašytum, ką darytum, jeigu būtum „Šluotos“ vyriausiuoju redaktoriumi? Ar sutinki?“ „Žinoma, sutinku, – atsidusau. – Žinoma, parašysiu, bet tik po to, kai jūs ten savo skyriuje pasitarę man parašysite, ką darytumėte savo viršininko KGB generolo E.Eismunto vietoje? Viso gero, Vytai, ir prašau man daugiau nebeskambink, nes tu man jau mirtinai atsibodai.“
Vis dėlto, praėjus geram pusmečiui, jis man vėl paskambino į namus, bet jau generolo Eismunto vardu.