Esu superagentas (5)

ESU SU­PE­RA­GEN­TAS (5)

Vi­tas­Tom­kus

Pas­kam­bi­nau Vy­tau­tui Si­čiū­nui ir pa­klau­siau, ar ne­ga­lė­tų man pa­dė­ti pra­stum­ti į spau­dą vie­ną fel­je­to­ną. Pri­ža­dė­jo. Nu­ve­žiau jam tą straips­nį, Vy­tas jį pa­si­li­ko, o po kiek lai­ko vėl ma­ne pa­si­kvie­tė. Pa­sa­kė, kad va­dams fel­je­to­nas pa­ti­ko, ašt­rus, to­dėl bū­ti­nai pa­si­stengs ko­kį nors re­dak­to­rių įkal­bė­ti, kad at­spaus­din­tų. Po to tas Vy­tas iš KGB ma­nęs pa­pra­šė, kad pa­si­ra­šy­čiau straips­nį ko­kiu nors iš­gal­vo­tu sla­py­var­džiu. „O kam?- ne­sup­ra­tau. – Kuo neį­tin­ka ma­no pa­var­dė, aš ne­bi­jau sa­vo pa­var­de pa­si­ra­šy­ti.“ O Si­čiū­nas už­si­spy­rė ir baig­ta:

– Ta­vo pa­var­dė kai ku­riuos se­nus re­dak­to­rius ner­vi­na. La­bai jau skan­da­lin­ga.

– Te­gul su­ren­ka ją ma­žes­nė­mis rai­dė­mis, – pa­siū­liau. – Gal tuo­met ne­beer­zins?

– Vi­tai, aš esu ma­žas sraig­te­lis KGB sis­te­mo­je, – pa­si­guo­dė Si­čiū­nas. – Per­duo­du tik tai, ką ma­no va­dai man lie­pė. Spręsk pa­ts, kas tau svar­biau – gar­sin­ti sa­vo pa­var­dę ar fak­tus apie tai, kaip no­menk­la­tū­ri­nių tė­vų vai­kai di­pu­kus maus­to?

Pa­si­rin­kau pa­sta­rą­jį va­rian­tą. Ta­da jis vėl man pa­siū­lė pa­si­rink­ti sla­py­var­dį. Aš at­sa­kiau, kad man to ne­rei­kia, nes aš tu­riu li­te­ra­tū­ri­nį pseu­do­ni­mą, ku­rį nau­do­ju, kai po ke­lis straips­nius spaus­di­nu. Ma­no skai­ty­to­jai jį ži­no min­ti­nai ir nie­kam jis nė­ra pa­slap­tis. Sa­vo var­dą ir pa­var­dę aš ske­liu per pu­sę ir gau­nu To­mas Vit­kus. Ko ge­ro, tą fel­je­to­ną aš taip ir pa­si­ra­šiau, o drau­gas Vy­tas pa­ža­dė­jo pra­stum­ti į spau­dą, tik pa­pra­šė kant­riai lauk­ti... Te­be­lau­kiu iki šiol.

O kai po dau­ge­lio me­tų vie­šu­mon iš­lin­do „To­mo“ sla­py­var­dis, su­pra­tau, kad KGB iš­dū­rė ma­ne kaip ma­žą vai­ką.

Blo­giau­sia, kad po to tas Si­čiū­nas pri­li­po prie ma­nęs kaip van­tos la­pas. Vis skam­bi­nė­da­vo, įky­riai kvies­da­mas mies­te su­si­tik­ti, o kai at­vyk­da­vau, klau­si­nė­da­vo vi­so­kių kvai­lų da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, įvy­kus Čer­no­by­lio ava­ri­jai, jis už­du­sęs at­bė­go į su­si­ti­ki­mą ir iš­pyš­ki­no:

– Vi­tai, tu­riu sku­bią už­duo­tį. Vie­nas ne­ga­liu su­si­tvar­ky­ti. Tik tu man ga­li pa­dė­ti...

– Vėl sa­vo drau­gės ne­pa­ten­ki­nai?

– Ne­juo­kauk, rei­ka­lai rim­ti. Sku­biai rei­kia iš­siaiš­kin­ti, kaip Lie­tu­vo­je žmo­nės rea­guo­ja į Čer­no­by­lio ava­ri­ją?

– Kiek tu­riu tam lai­ko? – su­rim­tė­jau.

– Rei­kia kuo grei­čiau. Kaip įma­no­ma grei­čiau. Su­ži­nok, pa­gel­bėk man...

– Bet Lie­tu­vo­je dau­giau kaip trys mi­li­jo­nai gy­ven­to­jų (tuo me­tu dar tiek bu­vo), – at­sar­giai pri­mi­niau. – Vi­sų grei­tai ap­klaus­ti ne­spė­siu.

– Tiek daug ir ne­rei­kia.

– O kiek rei­kia?

– Kiek spė­si.

Po pen­kių mi­nu­čių jam pa­skam­bi­nau ir at­ra­por­ta­vau, kad KGB už­duo­tis įvyk­dy­ta.

– Taip grei­tai?– nu­ste­bo drau­gas Vy­tas iš KGB.

– O ko lauk­ti, kol dar vie­na ato­mi­nė elekt­ri­nė sprogs? Jei­gu tė­vy­nė pa­vo­ju­je, rei­kia sku­bė­ti, – paaiš­ki­nau. – Su­rin­kau, ką rei­kia, ir vis­ką iš­siaiš­ki­nau. Vy­tai, man ne­ma­lo­nu pra­neš­ti tau ne­ma­lo­nią ži­nią, bet žmo­nės, kaip tau čia švel­niau pa­sa­kius, kad nea­palp­tum iš­gir­dęs... Gal tu ge­riau, Vy­tai, at­si­sėsk, nes tai, ką tu da­bar iš­gir­si, tai ką aš su­ži­no­jau ir tai, ką man šiaip ne taip pa­vy­ko iš­siaiš­kin­ti.

– Ne­tempk, Vi­tai, lai­ko, mal­dau­ju, ne­kan­kink, sa­kyk, kuo grei­čiau, man jau ne­ra­mu... Kaip į Čer­no­biylio ava­ri­ją rea­guo­ja žmo­nės?

– Tu, Vy­tai, tik­rai esi pa­si­ruo­šęs ma­nęs vy­riš­kai iš­klau­sy­ti? – dėl vi­so pik­to pa­si­tiks­li­nau. – Gar­siai pa­tvir­tink.

– Sa­kyk grei­čiau, ne­ner­vi­nęs, – gar­siai su­šniokš­tė te­le­fo­no ra­ge­lis. – Jau vi­sas ma­no sky­rius prie te­le­fo­no su­si­rin­kęs lau­kia.

– Ta­da klau­sy­kit įdė­miai, ką aš iš­siaiš­ki­nau, – lė­tai, bet tvir­tai ta­riau. Tiks­liau skie­me­ni­mis iš­ta­riau. – Žmo-nės pa-ni-ko-je!!!

– Ne­ga­li bū­ti, –-pa­si­pik­ti­no te­le­fo­no ra­ge­lis iš KGB. –-Juk nie­kas nie­ko ne­ži­no.

– Vi­si vis­ką ži­no. Žmo­nės vai­kus bi­jo iš­leis­ti į lau­ką.

– O kas konk­re­čiai?

– Aš, ma­no žmo­na... O la­biau­siai pa­ni­ką ke­lia ma­no uoš­vie­nė. Jums duo­ti jos ad­re­są ar pa­tys su­si­ra­si­te?

Ma­tyt, uoš­vie­nės ad­re­so KGB ne­ra­do, nes ji dar il­gai ir lai­min­gai ša­lia mū­sų gy­ve­no. Štai to­kį idio­tą man pri­sky­rė sau­gu­mas, ma­tyt, pa­gal cha­rak­te­rį mu­du pa­rin­ko. Ne­ži­nau, kaip jam, bet man su juo bu­vo la­bai links­ma: kar­tą no­rė­jo dai­lės al­bu­mą įteik­ti, o aš jam sa­kau, kad man ne­rei­kia, jau tu­riu to­kį, o jis neats­to­ja – rei­kia įteik­ti ir vis­kas. Už ką, klau­siu, o jis ne­ži­no, ką man at­sa­ky­ti, rei­kia ir vis­kas, ma­tyt, už­duo­tį at­lik­ti, ir bė­go net ke­lis ki­lo­met­rus pa­skui ma­ne su tuo dai­lės al­bu­mu. O jis toks di­de­lis ir dar sun­kus. Pa­ga­liau už­du­sęs su­šu­ko: „Vi­tai, ne­bi­jok, ne­rei­kės pa­si­ra­šy­ti!“ At­sa­kiau, kad aš nie­ko ne­bi­jau, ir pa­li­kau jį vie­ną, tiks­liau ne vie­ną, o su sun­kiu al­bu­mu, su­plu­ku­sį.

Pas­ku­ti­nis ban­dy­mas ma­ne bend­ra­dar­biu įdar­bin­ti, ko ge­ro, bu­vo šis. Praė­jus daug lai­ko jis vėl man pa­skam­bi­no. At­sa­kiau, kad esu la­bai užim­tas ir pa­dė­jau te­le­fo­no ra­ge­lį. O jis man vis skam­bi­nė­jo ir įti­ki­nė­jo, kad rei­ka­las ma­ne su­do­mins. Įkal­bė­jo. Smal­su­mas nu­ga­lė­jo. Su­si­ti­ko­me Ge­di­mi­no aikš­tė­je.

Jis kaip vi­sa­da kons­pi­ra­ci­niais su­me­ti­mais su­ko ap­link ma­ne ra­tus, kol pa­ga­liau pri­su­ko kiek rei­kia ir prie ma­nęs pri­siar­ti­nęs pus­bal­siu iš­ta­rė: „Mes ko­mi­te­te pa­si­ta­rė­me ir nu­ta­rė­me, kad bū­tų ge­rai, jei­gu tu mums pa­ra­šy­tum, ką da­ry­tum, jei­gu bū­tum „Šluo­tos“ vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi? Ar su­tin­ki?“ „Ži­no­ma, su­tin­ku, – at­si­du­sau. – Ži­no­ma, pa­ra­šy­siu, bet tik po to, kai jūs ten sa­vo sky­riu­je pa­si­ta­rę man pa­ra­šy­si­te, ką da­ry­tu­mė­te sa­vo vir­ši­nin­ko KGB ge­ne­ro­lo E.Eis­mun­to vie­to­je? Vi­so ge­ro, Vy­tai, ir pra­šau man dau­giau ne­bes­kam­bink, nes tu man jau mir­ti­nai at­si­bo­dai.“

Vis dėl­to, praė­jus ge­ram pus­me­čiui, jis man vėl pa­skam­bi­no į na­mus, bet jau ge­ne­ro­lo Eis­mun­to var­du.