Galingieji dalijasi pasaulį, o lietuviams kabinami makaronai

Ga­lin­gie­ji da­li­ja­si pa­sau­lį, o lie­tu­viams ka­bi­na­mi ma­ka­ro­nai

Olava STRI­KU­LIE­NĖ,

zinios@vakarozinios.lt

Ny­der­lan­dų už­sie­nio mi­nist­ras Hal­bė Zeilst­ra pra­ne­šė apie po­kal­bį su V.Pu­ti­nu pa­me­la­vęs. Ir at­si­sta­ty­di­no. Pri­pa­ži­nęs sa­vo di­de­lę klai­dą.

Tik neaiš­ku, kas ta klai­da. Gal klai­da, jog mi­nist­ras iš­si­da­vė? Ny­der­lan­dai ta­po ne­pa­ti­ki­mi už­ku­li­si­niai Ru­si­jos par­tne­riai. Nes apie slap­tą po­kal­bį su V.Pu­ti­nu vie­šai lep­te­lė­jo? Ir vi­suo­me­nė su­ži­no­jo, jog Ny­der­lan­dai bend­rau­ja su V.Pu­ti­nu už­ku­li­siuo­se. La­bai nu­ste­bo? O kas čia ste­bė­ti­no? Ne­jau­gi tik Ny­der­lan­dai? Jei kas slap­čia ne­bend­rau­ja, tai tur­būt tik Da­lia Gry­baus­kai­tė. Pir­ma, per smul­ki per­so­na di­džių­jų žai­di­muo­se. Ant­ra, net ne­su­vo­kia tik­rų­jų žai­di­mų, lo­ši­mų bei sta­ty­mų po ki­li­mais. Nai­viems pi­lie­čiams įkal­ta, jog pa­sau­lio ga­lin­gie­ji su­si­tin­ka tik vie­šai.

Ofi­cia­liuo­se vi­zi­tuo­se. Žings­niuo­da­mi rau­do­nais ki­li­mais. Ir po­kal­bių tu­ri­nius bei re­zul­ta­tus kaip dar­že­li­nu­kai iš­pyš­ki­na per spau­dos kon­fe­ren­ci­jas. Ta­čiau jei taip li­guis­tai sten­gia­ma­si PAB­RĖŽ­TI, at­si­mai­vy­ti vie­šu­mą, va­di­na­si, tas vie­šu­mas li­guis­tai MA­ŽAS. Mes ne­ži­no­me, ką jie tar­pu­sa­vy­je kal­bė­jo ir kal­ba. Sta­li­nas su Čer­či­liu. Čer­či­lis su Ruz­vel­tu. Oba­ma su Pu­ti­nu. Pu­ti­nas su Er­do­ga­nu. Pu­ti­nas su Tram­pu. Mes ga­li­me pa­sek­ti tik to ne­va ne­bu­vu­sio Ny­der­lan­dų mi­nist­ro po­kal­bio su V.Pu­ti­nu to­les­nį re­zul­ta­tą. Di­džio­ji Ru­si­ja jau pa­di­din­ta Kry­mu. Va­ka­rai pik­tai kiauk­si, pik­ti­na­si. Gal tik dėl vaiz­do. Po de­šimt­me­čio tur­būt vi­sai už­tils.

Pa­sau­lio ga­lin­gie­ji vi­sa­da mė­go tar­tis slap­čia. Tiek se­no­vės Per­si­jo­je, tiek se­no­vės Ro­mo­je. Pir­ty­se ap­tar­da­vo, kam nuims gal­vas. Ko­kį leis pri­si­jung­ti kraš­tą. Ir kiek už tai gaus do­va­nų ar pri­vi­le­gi­jų. Kaip per­si­skirs­tys pa­sau­lio fi­nan­sus. O da­bar ir­gi su­si­ti­ki­nė­ja slap­čia. Vi­lo­se. Lėk­tu­vuo­se. Jach­to­se. De­ra­si per tė­vy­nai­nius mi­li­jar­die­rius tar­pi­nin­kus. Šie pa­de­da. Dėl ra­maus gy­ve­ni­mo.

Jei kas ma­no, kad slap­tie­ji po­li­ti­kų po­kal­biai la­bai ski­ria­si nuo ban­di­tų raz­bor­kių ar žar­go­no, tai la­bai klys­ta. Ski­ria­si tik gro­bio mas­tai. Ir įžū­lu­mas bei ne­bau­džia­mu­mas. Ban­di­tas raz­bor­kė­je ati­duos į bend­rą ka­są ke­lis pro­cen­tus nuo pa­vog­to au­to­mo­bi­lio. Ir dai­ry­sis, ar jo ne­ma­to pi­lie­tis pro­ku­ro­ras.

O kai de­ra­si tarp­tau­ti­nės kor­po­ra­ci­jos ar di­džių­jų vals­ty­bių va­do­vai, jie lo­šia rim­čiau. Prak­tiš­kai nie­ko ne­bi­jo­da­mi. Tar­ki­me, su­ta­ria, jog Ira­ke ras che­mi­nį gink­lą. Ir „ran­da“. Ne tik ame­ri­kie­čiai, bet ir ang­lai. O „pro­ku­ro­ras“ – Jung­ti­nės Tau­tos – su­ge­ba tik pa­rė­kau­ti.

Už­si­ma­nys ras­ti che­mi­nį gink­lą po Li­no Lin­ke­vi­čiaus lo­va. Ir­gi ras. Už­si­ma­nys ras­ti „pa­vog­tą“ ka­rei­vį – ir­gi ras. Už­si­ma­nys – ras do­pin­go. Olim­pia­do­je, uni­ver­sia­do­je, „Ilia­do­je“ ir „Odi­sė­jo­je“.

Ei­li­niai pa­sau­lio žmo­nės, įskai­tant ir mus, yra tik tam­po­mos ma­rio­ne­tės. Jei rei­kia, nu­tem­pia­mos į „do­ruo­sius“ ka­rus. Tar­si žu­dy­nės iš vi­so ga­li bū­ti do­ros. Ei­li­niams žmo­nėms, kad per daug ne­gal­vo­tų, ne­smal­sau­tų už­lei­džia­mi vi­so­kie „Me­Too“, Rau­do­no­jo Kry­žiaus, per­kan­čio pro­sti­tu­tes, „Eu­ro­vi­zi­jos“ skan­da­liu­kų fo­nai.

Žmo­nėms, kaip se­no­sios Ro­mos lai­kais, duo­da­ma šiek tiek duo­nos ir šiek tiek aist­rin­gų žai­di­mų „Ats­pėk, kas kal­tas?“. Ku­ris gla­dia­to­rius kris? Mia ar Zvon­kė? Pu­pa ar Bon­kė? Ko­kia spal­va bus Mi­la­ne ma­din­ga pa­va­sa­rį? Ža­lia ar vio­le­ti­nė? O tuo me­tu, kai lie­tu­viai gal­vo­ja apie Prie­nų bro­lius krep­ši­nin­kus iš Ame­ri­kos, kai dar gal­vo­ja, kaip vil­kės D.Gry­baus­kai­tė ba­lan­džio su­si­ti­ki­me su Do­nal­du Tram­pu, JAV pre­zi­den­tas gal gal­vo­ja: „Na, kaip nors tą Bal­ti­jos ša­lių va­do­vų vi­zi­tą at­ken­tė­siu. Nors vi­sai ne­reikš­min­gas. Įgel­siu šiek tiek tam pa­si­pū­tu­siam sla­vui. Ot sun­kus cha­rak­te­ris. Vė­liau pa­skam­bin­siu ir pa­si­juok­si­me.“